Labai tolerantiška pasaka

Gyveno kartą mamytė ir mamytė. Turėjo jos dukrytę, kuri neturėjo akytės, o be to, sirgo leukemija (negerai, kai teigiami pasakų herojai būna tik sveiki ir gražūs). Kad dukrytei būtų linksmiau, mamytės jai dovanojo nušašusį kačiuką be kojytės iš prieglaudos (ten būta kačiukų ir su kojytėmis, tačiau tokių paimti, kol nepaimtas tasai be kojytės, negalima: tai reikštų diskriminaciją dėl negalios).

Viena mamytė buvo mezgėja, švelnaus motiniško būdo ir labai mėgo kvarbatkas (negerai, kai lesbietės stereotipiškai vaizduojamos „vyriškos“). Antroji, nors ir kirposi trumpai, nerūkė, nesikeikė, niekuomet nepamiršdavo makiažo ir buvo dar romesnė (negerai patvirtinti Butch-Femme stereotipą, imituojantį heteroseksualios šeimos modelį).

Susipažino kadaise troleibuse. Ten toks fašistas telefonu išvadino kažką kvailiu. „Ką – tu nori jį sumenkint?! Ką – jis kaltas, jei turi protinę negalią?!“ – pakilo nuo sėdynės pirmoji mamytė (ji greta sėdėjo ir viską girdėjo). „Kaip drįsti žmones rūšiuot?“ – prišoko antroji. Fašistas suniurnėjo (gerai, kad jis neatrodė panašus į romą ar nelegalų migrantą – tokiu atveju demaskuoti jo fašistines pažiūras būtų buvę kur kas sunkiau, ir galbūt mamytės nebūtų taip gerai viena kitos supratusios), jos susižvalgė ir nuo tada nebesiskyrė.

Tiesa, tuomet jos dar nebuvo mamytės, tačiau vėliau labai sėkmingai tapo (dirbtinio apvaisinimo būdu – tegul tai nebus įslaptinta): šeima be vaikų – ne šeima (o lesbiečių šeimos – niekuo ne blogesnės). Be abejo, kiekviena šeima verta pagarbos (nes tai – šeima), tačiau vis dėlto verta pasistengti, kad viskas būtų kaip pridera. Leukemijos, žinoma, jos neplanavo, tačiau sužinojusios apie ją galiausiai apsidžiaugė: argi ne fašizmas slapčiomis tikėtis sveiko vaiko, o gimus „ne tokiam“ nusivilti?

Gyveno jos kukliai (nereikia kurstyti nepagrįstų fantazijų, esą visi homoseksualai – turtingi), dirbo vaikų darželyje, o laisvalaikiu rašė eiles, tačiau labai silpnas (homoseksualai nebūtinai yra talentingi, tačiau ir netalentingi, paprasti žmonės nusipelno mūsų dėmesio, o jų gyvenimai – ne mažiau įdomūs).

Gyveno ilgai, gražiai ir laimingai, džiaugėsi kačiuku („Šok ant spintos, šok! Tu gali, tau pavyks! Opa! Tu tiesiog judi kitaip!“), išmokė jį būti veganu (negalima valgyti nei ėsti jokios gyvybės, turinčios centrinę nervų sistemą), kol vieną dieną kitas pasipainiojęs fašistas paklausė, kodėl jos iš to žvėrelio tyčiojasi. „Paprašyčiau, jis ne be kojos! Jis puikiai šokinėja – visus dvidešimt cm! Jis tiesiog kitoks!“ – įsižeidė mamytės. „Todėl jį ir myyyliu! Jis toks panašus į mane! Tu rūšistas!“ – pravirko dukrytė. Visos trys – anaiptol nebūdamos bejėgės moterys – čiupo virbalus, samčius, skėčius ir atstatė fašistui į krūtinę.

Nors ne, ne atstatė, o pagrasino paskelbsiančios bado streiką, jeigu jis neapsigalvos. „Oi ne, ne, dabar jau matau – jis tikrai tiesiog kitoks…“ – sumirksėjo fašistas ir skubiai išsinešdino. Mamytės apsikabino dukrytę, išsikepė veganišką tortą be kiaušinių, o kitą dieną pasiėmė iš prieglaudos dar vieną kačiuką – be akytės.