Theopoiesis, arba Dievdirbystė
Iz 58, 7–10
„Ši dimensija (Sfira Yesod) yra vadinama Teisumu, o Malkhut dimensija yra vadinama Teisingumu, ir kai Teisusis išsilieja Teisingume, šis išsiliejimas yra vadinamas teisumu (cedeka); pagal paveikslą to, kuris duoda pinigą vargšui, – ta dovana vadinama „teisumu“. Todėl tas, kuris dalina teisumą (cedeka), skatina Teisumą susijungti su Teisingumu ir daryti taiką tarp jų bei sujungti visas sfirot [...]. Tas, kurio dėka Teisumas ir Teisingumas susijungia, neša palaiminimų lietų į žemę, ir gyvenimas per jį klesti, ir tai daro tas, kuris dalina teisumą (cedeka) varguoliui: jis daro tai, kad Teisumas yra daromas aukštybėse“ (Josef Gikatilla. Ša’arei Tsedeq, Krokuva, 1881, fol. 12b).
Šis XIII a. kabalistinis tekstas galėtų suteikti kitą perspektyvą bibliniam tekstui, kurį skaitant vis iškyla iš atminties atvejai, kai į parodytą gailestingumą buvo atsakyta prievarta ir smurtu. Kad ir tai moteriai, kuri pasikvietė į namus benamį pavaišinti arbata… ar dar kitai, kuri paėmė pavėžėti mašina porą pakeleivių. Kaip netapti cinike po tokių atvejų? Kam tie gailestingumai ir gerumai, jei nesugeba žmonės priimti, neužsisėsdami ant kupros kaip ta ragana iš Gogolio pasakojimo? Arba kaip nerodyti gailestingumo (teisumo) tam, kam verčiau reiktų rodyti teisingumą, pavyzdžiui, nuo kokios nors priklausomybės kenčiančiam sakyti „ne“.
Kabalistinės sfiros – tai dažnai mitopoetiškai personifikuoti Dievo aspektai, savybės, kurios įsivaizduojamos tai kaip tarpusavyje susisiekiantys indai, tai kaip vyriškos ir moteriškos personos, t. y. kaukės (kaip antikiniuose teatruose, nepainiokime su krikščioniškais Švč. Trejybės asmenimis), kurių yra 10, ir kur „vyriškos“ savybės – tai dosnumas, minkštumas, gailestingumas, o „moteriškos“ – griežtumas, teisingumas ir tvirtybė. Visos šios skirtingos savybės, kurios sudaro kelias personas (parcufim) vėlesnėje kabaloje, kiekviena atlikdama veiklą, kuri jai būdinga, kuria ir palaiko šį ir visus kitus pasaulius, ir patys šie pasauliai yra neatskiriami nuo skirtingų dievybės dimensijų pasireiškimų, emanacijų. Ir todėl kiekvienas bet kurio žmogaus veiksmas veikia šias emanacijas, prisideda prie jų veikimo. Veiksmai, pažeidžiantys teisumą (ar, kaip krikščionims labiau įprasta, gailestingumą), nepadedantys dieviško dosnumo sklaidai (t. y. „daužantys“ tuos „indus“), „neįliejantys“ nieko į tuos „indus“, nepadedantys jų veikimui, stiprina teisingumą, griežtumą, teismą, kurių veikimas pasaulyje pasireiškia per tai, ką patiriame kaip katastrofas, socialines ir gamtines negandas, asmenines nelaimes, t. y. ramybės, susitaikymo, taikos (visus šiuos aspektus nusako žodis šalom) trūkumą. O šalom – tai pusiausvyra tarp priešingų savybių. Nes lygiai taip pat vien dosnumas, gailestingumas ir minkštumas be griežtumo ir teisingumo kelia chaosą, leidžiantį piktnaudžiauti visu gėriu, kuris tampa ranka pasiekiamas.
Pranašų knygos Biblijoje gal todėl ir prieštaringos, nes apreiškia šią dieviškų savybių dinamiką, kuri skirtingomis aplinkybėmis skirtingai veikia pasaulyje, ir žmogaus veiksmai tą tiesiogiai lemia. O šiose eilutėse pranašas Izaijas kreipiasi į Izraelį (kabalistiniuose tekstuose jis yra viena iš sfirų, vadinama Malkhut ([Dievo] Karalyste), Šchina (Dievo Artumu), o cituotame Gikatillos tekste – Teisingumo dimensija), kuris negali egzistuoti be visų savybių pusiausvyros, bet ypač be nuolatinio teisumo įliejimo į jį. Izaijas ir išvardija visą aibę to, kas vadinama „teisumo darbais“. Ir neturėtų čia itin kliūti žodžiai „neatsuk nugaros saviesiems“ ar „kai tarp savųjų pašalini priespaudą“. Pirmu atveju hebrajiškame tekste pažodžiui skaitome „nesislėpk nuo savo kūno“, o antru – „pašalink jungą iš savo tarpo“… Abiem atvejais kalbama apie bendruomenę, kurioje žmogus yra, nuo kurios ir ji ar jis priklauso ir kurios gerovė nuo jos ar jo taip pat. Tai ir yra Izraelis, Karalystė, Dievo Artumo vieta, kuri žlunga, jei joje ima stigti teisumo. Ir tikrai negali visam pasauliui suteikti išlaisvinimo ir teisumo, jei „savo tarpe“ tebėra priespauda, vieni neša jungą, kiti piktnaudžiauja aplinkinių dosnumu, o dar kiti beatodairiškai skleidžia kabalistiškai „moterišką“ griežtumą, kritiką, kaltinimus, taip naikindami bet kokią galimybę susikalbėti ir susitaikyti. (Kraštutinis šios savybės pasireiškimas – šėtonas, kuris, pasak kai kurių kabalistinių tekstų, nėra kokia nors nepriklausanti toms pačioms dieviškoms sfiroms būtybė.)
Vienas iš kabalos tyrinėtojų, Charles’is Mopsikas, įvedė terminą theopoiesis, lietuviškai būtų „dievdirbystė“, aiškindamas tokius kabalistinės teurgijos mokymus, kuriuose kiekvieno žmogaus galioje ir valioje yra „kurti dievybę“, atliekant teisumo darbus, ir taip prisidėti prie pasaulio kūrimo, palaikymo ir atpirkimo. O vieta, kurioje tai kuriama, yra sava aplinka, „savas kūnas“.
-akp-
