Aukso skrynia detektyvų mėgėjams
IRENA RAMOŠKAITĖ
Boris Akunin. Aukso skrynia. Detektyvinis romanas. Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius. V.: Metodika, 2012. 320 p.
Būna vertimų, kuriuos lyginti su originalu įdomiau nei skaityti detektyvą! Toks yra Dariaus Pocevičiaus vertimas. Turiu omenyje 2012 m. „Metodikos“ išleistą Boriso Akunino Алтын-Толобас (2001), lietuviškai pervadintą „Aukso skrynia“. Nors ir kiti į lietuvių kalbą išversti Akunino detektyvai – „Azazelis“ ir „Achilo mirtis“ – puikuojasi knygynų perkamiausiųjų sąrašuose, „Aukso skrynia“ įdomesnė už juos tuo, kad viena iš pagrindinių šios knygos veikėjų – pati kalba. Vertėjas puikiai susidorojo su šiuo iššūkiu. Lietuvišką tekstą kruopščiai sutvarkė jauna talentinga redaktorė Janina Grigaitytė.
Patemijimas šitas sunui
„Aukso skrynioje“ lygia greta plėtojamos dvi siužetinės linijos: veiksmas pramaišiui vyksta tai XX a., tai XVII a. Knygoje pasakojama, kaip jauniausia rusų kilmės aristokratų Fandorinų giminės atžala – istorijos magistras Nikolas – XX a. pabaigoje iš Anglijos keliauja į posovietinę Rusiją XVII a. gyvenusio protėvio Kornelijaus fon Dorno pėdomis, tikėdamasis atrasti ir perskaityti trūkstamą rusiškosios giminės atšakos pradininko testamento pusę. Nikolui atradus trokštamą testamento dalį paaiškėja, kad joje minima paslaptingai dingusi caro Ivano Rūsčiojo biblioteka – Liberija – ir dar paslaptingesnis Zamolėjus. Vertėjas puikiai perteikė testamento kalbą pasitelkęs senajai lietuvių raštijai būdingą leksiką, gramatiką ir rašybą:
Patemijimas šitas sunui prata priduos kada jeib kelia maskvon ne atrasi kaip kelia taki pagundima vel del christausp mylistas kurij zemiau altyn po plausine nejimk
Mikitai ing čiesa mane vešpatis prieglaus neparadis o jeib prata eškati pagal Deva valias na aptureti o jeib rasi libereja tatai pajimk tolobas o zamolejas kad duša išgielbetai
Vėliau paaiškėja, kad testamente minimas Zamolėjus – Judo evangelija, esą galinti diskredituoti ir aukštyn kojomis apversti Kristaus tikėjimą… Paslaptingo rankraščio motyvas sieja „Aukso skrynią“ su Umberto Eco „Rožės vardu“, o Judo evangelija – su Dano Browno „Da Vinčio kodu“, skirtumas tik tas, kad pastarasis, kaip ir vadinamasis Judo evangelijos tekstas, buvo paskelbtas vėliau nei „Aukso skrynia“… Taigi trūkstama testamento dalis atrandama… Na, o toliau, suprantama, – beprotiški pavojai ir nutrūktgalviški nuotykiai tiek XX a., tiek stropiai stilizuoto XVII a. fone – viskas pagal geriausius detektyvo žanro kanonus.
Dvasinės tėvynės žemėj
Visgi įdomiausia šioje knygoje tai, kaip keliaudamas „savo dvasinės tėvynės žemėn“ keičiasi Nikolas. Kad joje išgyventų, galantiškojo sero Aleksanderio, iki savo dienų galo vietoj „lėktuvo“ ir „atlyginimo“ sakydavusio „aeroplanas“ ir „alga“, sūnus priverstas vartoti kalėjimo žargoną. Pasirodo, be jo nūdienos Rusijoje – nė žingsnio. Ir jį čia vartoja ne tik visuomenės padugnės, bet ir Centrinio senovinių dokumentų archyvo specialistai, ir žavioji žurnalistė Altyn, ir politikai (prisiminkime, kad „Aukso skrynios“ rašymo laikotarpiu, 1999 m. pabaigoje, iš Vladimiro Putino lūpų viešai nuskambėjo frazė мочить в сортире – „galabyti šikinyke“), ir įtakingi verslininkai: „Nikolas nesiliovė stebėjęsis, kaip skirtingai su nematomais pašnekovais kalba Solovjovas: tai nelabai suprantamu, bet intriguojančiu vagių žargonu, tai subtiliais žodžių junginiais (pavyzdžiui, „ar jums nebūtų pernelyg sunku“ arba „būsiu jums be galo dėkingas“)…“ Toks norma tapęs šokinėjimas iš vieno registro į kitą – visuotinai kriminalizuotos sąmonės požymis. Čia išgirdus apie žmogų, statantį namus nacionaliniame parke, ne išsakoma pozicija: „Jis – sukčius ir vagis“, bet pasineriama į pavydu ir pagieža atmieštą mazochistinę savigailą: „Apsukruolis, tai ne aš – lopas…“ Kriminalizuota sąmonė dominuoja visoje posovietinėje erdvėje. Moralas sūnui Fandorinui: ištikimas savo žodžiui, vertybėms ir principams seras Aleksanderis (Honor primum, alia deinde – toks yra Fandorinų „šeimos devizas, kurį ant palikuonių galvų sugalvojo giminės pradininkas kryžiuotis Teo“) žūva, nes negali lipti per galvas net mirtino pavojaus akivaizdoje, užtat klesti solovjovai ir kiti, panašūs į juos.
Lopams vieta Loplandijoje
Taigi norėdamas perprasti „savo dvasinės tėvynės“ civilizaciją, istorijos magistras Nikolas – aukštaūgis londonietis ir „grynas Anglas Anglaitis“ – nesiskiria su užrašų knygelėmis, primargintomis pastabų apie spėjamą ar mokslinę vieno ar kito lingvistinio reiškinio kilmę, vartojimo sferą, stilistines konotacijas ir pan. „Visai išnaglėjai, dūche? Vierchus bandai nutręšti? Na žiūrėk, ar ištempsi. [„Išnaglėti“ (rus.) = suįžūlėti, prarasti saiko jausmą; „dūchas“ (rus.) = žemiausia kalinių kasta; „vierchas“ (rus.) = tarp kalinių gerbiamas žmogus; „nutręšti“ = pavogti, pasisavinti; „ištempti“ (gras.) = išgyventi.]“ Tokia tirada jis padaro neišdildomą įspūdį plėšikų bendrininkui – firminio traukinio „Ivanas Rūstusis“ palydovui: „Brolau, brolau… – ėmė vapėti šis ir bandė stotis, tačiau Fandorinas suspaudė pirštus dar stipriau. – Aš nežinojau… Duodu dantį – nežinojau! Maniau, kad tu – lopas, gyvenantis už kordono. Brolau!“
Lopu „dvasinėje tėvynėje“ Nikolą vadina net ir jo būsimoji žmona Altyn: „Lopas! Neprašytas lindo su savo patarimais ir gavo per nosį – kaip pridera. Čiuožk į savo Loplandiją, patarėjau.“
To rat – to cough
Galima pateikti pluoštus pavyzdžių, rodančių vertėjo išradingumą ir filologinę kompetenciją. Štai kad ir Fandorino susidaryto žodynėlio fragmento vertimas: отстойный му-зон = скверная музыка („отстой“ – вероят., близкое к „sewage“); как скрысятить цитрон = как украсть миллион („скрысятить“ – близкое к to rat, „цитрон“ – смысловая подмена сл. „лимон“, омонимич. имитации сл. „миллион“) – „prieštvaninis muzonas = bloga muzika („prieštvaninis“ – sukurtas prieš tvaną, t. y. labai senas); kaip nukosėti toną = kaip pavogti tūkstantį rublių („nukosėti“ – artima „to cough“, „tona“ – tūkstantis kilogramų, sleng., tūkstantis rublių)“.
Apie Michailą Gorbačiovą ir makaronus
Ekstralingvistinė kompetencija ir humoro jausmas padeda vertėjui įveikti tokius rifus kaip šis:
– Так, – резюмировала Алтын Мамаева, дослушав историю, которую Николасу за последний час прихо-дилось излагать, стало быть, уже во второй раз (отчего рассказ не сделался хоть чуточку более прав-доподобным). – Одно из двух: или ты полный придурок, или ты мне лепишь горбатого.
Николас задумался над предложенной альтернати-вой. С первым вариантом было ясно, но что такое «ле-пишь горбатого»? Исходя из логики, это выражение должно было означать „говоришь неправду“.
– Я леплю горбатого? – переспросил Фандорин, сде-лав обиженное лицо. – Вы хотите сказать, что я гоню туфту?
– Сто пудов, гонишь, – сурово ответила Алтын. – Лохом прикидываешься.
Значит, про „горбатого“ угадано верно, понял Николас. А „лох“ – одно из самых употребимых новорусских слов, означает „недалекий человек“, „ди-летант“ или „жертва обмана“. Очевидно, от немецко-го das Loch. Интересна этимология выражения про „горбатого“. Почти не вызывает сомнения, что оно недавнего происхождения и связано с Михаилом Горба-чевым, который у русских заработал репутацию бол-туна и обманщика. Надо будет потом записать.
Čia vertėjas turėjo nuspręsti, kaip, sekant veikėjo logika, susieti rusų idiomos лепить горбатого (pažodžiui – „lipdyti kuprotą“, kriminalinio žargono žodyne: „apsimesti kitu asmeniu, duoti melagingus parodymus, apgaudinėti“) atitikmenį su Michailu Gorbačiovu (ši pavardė kilusi iš pravardės, reiškiančios kuprių). Ir jam tai puikiausiai pavyko:
– Taigi, – padarė išvadą Altyn Mamajeva, išklausiusi istoriją, kurią Nikolui per šią valandą teko pasakoti jau antrą kartą (nuo to šis pasakojimas nepasidarė nė per nago juodymą tikroviškesnis). – Viena iš dviejų: arba tu visiškas prietranka, arba man makaronus kabini.
Nikolas susimąstė apie šias alternatyvas. Pirmasis variantas buvo aiškus, tačiau ką reiškia „kabinti makaronus“? Mąstant logiškai, šiuo posakiu turėtų būti sakoma „kalbi netiesą“.
– Aš kabinu makaronus? – nutaisęs įsižeidusį veidą, perklausė Fandorinas. – Norite pasakyti, kad aš šūdą malu?
– Šimtas procentų, kad mali, – griežtai atsakė Altyn. – Lopu apsimeti.
„Vadinasi, „makaronus“ atspėjau teisingai“, – suprato Nikolas. O „lopas“ – naujarusių dažnai vartojamas žodis, įvardijantis žmogų „be polėkio“, diletantą arba apgaulės auką. Turbūt kilęs iš vokiško das Loch. O štai „makaronų kabinimo“ etimologija turėtų būti dar įdomesnė. Beveik nėra abejonės, kad šis posakis atsirado ne taip seniai ir yra susijęs su „perestroikos“ laikais, kai parduotuvėse būdavo tik makaronų. Be to, ir Michailas Gorbačiovas tarp rusų užsitarnavo plepaus apgaviko reputaciją. Reikės vėliau šią versiją patikrinti.
Taip plėsdamas sociokultūrinę kompetenciją istorijos mokslų magistras sėkmingai tobulėja ir net sulaukia pripažinimo: в каких кембриджах тебя научили суперкиллера из его же собственной волыны компостировать (rus. компостировать – tam tikru aparatu ar prietaisu prakirsti sutartinį skylučių derinį biliete) – „…ir kokiuose kembridžuose tave išmokė superkilerių galvoje jų pačių dūdmaišiais skylutes urbinti.“
Smulkioji tautosaka XVII a. ir šiais laikais
„Aukso skrynioje“ gausu smulkiojo folkloro. Štai XVII a. Kornelijus fon Dornas mokosi vartoti patarlę: долг платежом красен, kuri reiškia, kad skola „raudona“, t. y., rusų samprata, graži ir gera, kai grąžinama. Vertėjas čia kaip atitikmenį vartoja posakį „skola – ne rona, neužgis“: „Atgausiu sau laisvę, praturtėsiu ir skriaudikams atlyginsiu, skola – ne rona“, – jis dar ir pagilina istorinį koloritą archajišku skambėjimu. Na, o XX a. pabaigoje atvykęs į Maskvą, kurioje visi rimti atsiskaitymai vyksta JAV doleriais, t. y. žaliaisiais, Nikolas girdi modernų minėtos patarlės perdirbinį: Как теперь говорят, долг платежом зелен – „Kaip dabar sakoma, skolą tik žali užgydo.“ Komentarai, kaip sakoma, nereikalingi. Tai šaunus, linksmas ir išradingas vertimas.
Dar kartą apie išnašas
Derėtų padėkoti vertėjui ir už komentarus. Jų per pusantro šimto. Kai kurios išnašos atsiranda, kai nebelieka vilties kaip nors kitaip perteikti žodžių žaismą, pvz.: „Страна Советов. Žodžių žaismas: rusų kalboje tas pats žodis совет reiškia ir „tarybą“, ir „patarimą“; kitos padeda perprasti aliuzijas, pvz.: „Nučernomyrdinti. Omenyje turimas 1993–1998 m. Rusijos vyriausybės vadovas Viktoras Černomyrdinas“; trečios suteikia informacijos apie originalo skaitytojams žinomas, o vertimo skaitytojams mažiau žinomas legendines asmenybes: „Kudejaras (pers. Xudāyār – pamiltas Dievo) – legendinis XVI a. Rusijos plėšikas, anot legendų, Ivano Rūsčiojo brolis.“ Dalis išnašų padeda skaitytojui greitai susivokti tarp senovinių mato vienetų, karybos terminų. Teksto komentarai rodo, kaip nuodugniai vertėjas išstudijavo tekstą. Tai pagarbos vertas triūsas. Tiesa, pasitaiko ir netikslumų, pvz., 20-oji išnaša, kurioje nurodyta: „Lifliandijos gubernija – Rusijos imperijos administracinis vienetas, kurį sudarė šiaurinė Latvija ir pietinė Estija“, klaidina skaitytoją, nes Lifliandija, kurios „sostinėje, paskutiniame europietiškame mieste, Kornelijus apsirūpino viskuo, ko Azijoje negausi: smulkinta kreida dantims valyti (nuostabus jų baltumas Kornelijui užtikrino daugybę galantiškų pergalių); nenauju, bet dar gana padoriu peruku (varno sparno spalvos); batavišku tabaku; plokščia, patogia blusų gaudykle (kabinama įkypai po pažastimi)“, XVII a. priklausė ne Rusijai, o Švedijos karūnai.
Jamstchiki, blazchenni, stzchi
Viena iš originalo įdomybių – lotyniški rašmenys kirilicos fone. Akuninas juos vartoja, siekdamas pabrėžti, kokios neįprastos vokiečio Kornelijaus fon Dorno akiai ir ausiai rusiškos realijos. Kornelijaus sudarytas realijų žodynėlis – tai dar viena paralelė tarp jo ir Nikolo. Lotyniškomis raidėmis „vokiškai“ užrašyti žodžiai kirilicos fone atrodo išties egzotiškai. Vertime tos egzotikos nebelieka, tačiau šiems žodžiams išskirti būtų pakakę ir „vokiškos“ rašybos, todėl gaila, kad realijų perteikimas nemotyvuotai įvairuoja. Kartais daromos išnašos: Слобода называлась Ямской, по-тому что здесь жили государственные почтальоны и возчики, jamstchiki – „Slabada buvo pavadinta Jamskaja, nes joje gyveno valstybei tarnaujantys paštininkai ir vežikai.“ Išnaša: „Jamskaja – nuo žodžio jamščik, liet. – vežikas.“ Kai kur realijos perrašomos lietuviškais rašmenimis ir išskiriamos pasviruoju šriftu: А к гнилью они равнодушны, варят из него капустный суп под названием stzchi и с удовольствием его поедают – „Puvėsiams jie abejingi, verda iš jų kopūstų sriubą, kurią vadina šči, ir su malonumu ją valgo.“ Kartais vietoj autoriaus lotyniškais rašmenimis ir „vokiška“ rašyba pateiktos realijos skaitytojui iškart siūlomas lietuviškas atitikmuo ir išryškinamas kursyvu: Это blazchenni, вроде мусульманского дервиша. Рус-ские почитают их, как святых. Ударите его – нас всех разорвут на части – „Čiagi palaimintasis, tarytum musulmonų dervišas. Rusai gerbia juos lyg šventuosius. Jei jį paliesite – mus visus į gabalus sudraskys.“ Tokiais atvejais reikėtų laikytis vieno principo. Autorius grafiškai išskyrė realijas siekdamas pabrėžti, kaip svarbu Kornelijui susipažinti su Rusijos civilizacija, kaip jį domina kiekvienas naujas daiktas ar reiškinys. Vertėjui tam būtų visai pakakę ir „vokiškos“ rašybos, juolab kad papildomai išskirti realijas dar buvo galima ir pasviruoju šriftu.
Kupidoniški (ne)malonumai su medumi
Kiekviename vertime pasitaiko ir vienas kitas netikslumas, pvz.: Стешкин муж, пока не угорел в бане, был в Немецкой слободе пожарным ярыгой – следил, чтоб иноземцы костров не жгли и печные трубы чисти-ли – „Steškos vyras, kol dar nebuvo sudegęs pirtyje, dirbo Vokiečių slabadoje gaisrų prižiūrėtoju – sergėjo, kad svetimšaliai laužų nekūrentų ir kaminus valytų.“ Būtų galima paabejoti ir dėl „gaisrų prižiūrėtojo“ (= ugniagesio, ugniagesio prižiūrėtojo), bet svarbiausia, kad Steškos vyras pirtyje ne sudegė, o nusinuodijo smalkėmis – угорел. Neriant nuo Tanato prie Eroso taip pat įsivėlė netikslumų: Особенно когда после купидоновых утех, а перед тем еще была баня с холодным медом, вишневым или клюквенным – „Ypač smagu taip būti jau po kupidoniškų malonumų, prieš juos dar išsipėrus pirtyje, išsitepus kūną šaltu medumi – vyšniniu arba spanguoliniu.“ Čia, žinoma, turimas omenyje ne medus, bet vyšnių ar spanguolių midus – svaigusis gėrimas iš medaus, į kurį rūgimo pradžioje įmaišyta vyšnių ar spanguolių sulčių. Потом кипарисовый крестик из Святой Земли, выигранный в кости у одного анжерского капуцина – „Paskui – kiparisinis kryželis iš Šventosios Žemės, išloštas kauliukais iš tūlo (= vieno) alžyriečio kapucino.“ Šiame sakinyje minimas Anžeras – miestas Prancūzijos vakaruose. Вот и сейчас магистр размахивал лопатой в такт амфибрахию – между прочим, трехстопному, с женской рифмой, что соответствовало размеру классического лимерика. – „Štai ir dabar magistras mojavo kastuvu amfibrachio ritmu – beje, tripėdžio, surimuoto moterišku rimu, atitinkančio klasikinio limeriko dydį (= metrą).“
Kalbos klaidų ir akcento perteikimas
Atvykęs į Maskvėniją Kornelijus jau po penkių mėnesių šauniai komanduoja kuopai rusų kalba. Svetimšalio akcentas ir kalbos klaidos, kurias Akuninas fiksuoja, vertime perteiktos ne visur: Ну их, собак. Только рука грязнить. Спасибо, Иван Артамонович. Ты меня выручал – „Tuščia jų, šunų. Tik rankas susitepsi. Ačiū, Ivanai Artamonovičiau. Tu mane išgelbėjai.“ Будто турецкий пуля командир сразил, а это ничего, бою не помеха. Если так палить, рота отлично может и совсем без командир – „Tarytum vadą turkų kulka būtų pašovusi, o nieko – mūšis nenutrūko. Jei taip pliektų, kuopai galbūt ir visai vado nereiktų.“ Tačiau yra ir bandymų perteikti svetimšalio kalbėseną: Лошадь кричит? Это Зюлейка, гнедой кобыл Иван Артамонович. У нее будет дитя – „Arklys triukšmą kelia? Tai Ziuleika, bėras Ivano Artamonovičiaus kumelis. Ji turės vaikų.“ Išradingai perteikta Kornelijaus žodyno klaida, atsiradusi dėl interferencijos: Да, ваше сияние? (Так перевел на русский Durchlaucht) – „Ką, jūsų pašvaiste? (Taip jis išvertė į rusų kalbą žodį Durchlaucht.)“ Vykusiai surastas retas neigiamai konotuotas pokštininko, tauškaliaus (niektauzos) atitikmuo: Новиков, шпынь ненадобный! Свинячий морда расши-бу! – „Novikovai, šipata tu, niekam tikęs! Kiaulio snukį tau išmalsiu!“
Istorizmai, kalambūrai, žodžių žaismas, eiliuoti intarpai
Vertėjas įdėjo daug nuoširdaus triūso versdamas Akunino pamėgtus amunicijos aprašymus: Шпагу фон Дорн не взял – длинна, неудобна. Вместо нее вооружился тесаком, кистенем на ременной петле, сзади, за воро-том, приладил стилет в особых потайных ножнах – „Fon Dornas špagos nesiėmė – per ilga ir nepatogi. Vietoje jos apsiginklavo kardokšniu ir prie diržo kilpos pritvirtintu blakštu, o nugaros pusėje už apykaklės prisitaisė stiletą ypatingose slaptose makštyse.“ Istorizmai, archaizmai, kalambūrai, žodžių žaismas, citatos Akunino tekste liejasi kaip iš gausybės rago. Vertėjas perteikia arba meistriškai kompensuoja visą šią mirgėte mirgančią, spirgėte spirgančią įvairovę: Как не слыхать, царь-батюшка, ума палатушка, – рассыпал скороговоркой фальцет – таким во дворце говорил только любимый царский шут, горбатый Валтасар. – Это бабка-яга, железна кочерга. Прыг да скок с приступки на шесток. Ух-ух-ух, сейчас наскочит, бока защекочет! – „Kaipgi negirdėsi, didžiai protingas care, mūsų tėveli, – ėmė greitai berti falcetas, kokiu rūmuose kalbėjo tik mylimiausias caro juokdarys – kuprius Baltazaras. – Tai ragana nelaikšė su geležies pagaikščiu. Šast, šast – nuo laiptelio ant kartelės. Strykt pastrykt – ji nelauks rudens ir mums šonus pakutens!“ Из-за чего базар-вокзал? – „Dėl ko kilo visas šis šurum burum?“ Что ж, как говорил Малюта Скуратов, попытка не пытка – „Ką gi, kaip sakė Maliuta Skuratovas, kugelis – ne budelis.“ Beje, po visų nuotykių Nikolas sulaukia net verslo pasiūlymo – steigti Rusijoje konsultacijų įmonę „Magic Wand“: „…išnuomosiu biurą, nupirksiu įrangos – visokių kompiuterių, faksų šmaksų“, – siūlosi įtakingas Nikolo globėjas.
Ką girdėjote apie Grišą Ovniuką, arba Dar keli žodžiai apie autorių
Populiari nuomonė, kad rusų literatūra šiandien neturi kito tokio stiliaus virtuozo kaip Borisas Akuninas. Ir tikrai, jau rašomi mokslo darbai apie jo stilių. Skaitytojai internete gali susipažinti su Azovo-Černomorsko valstybinės agroinžinerijos akademijos Profesinės pedagogikos ir užsienio kalbų katedros docentės filologijos mokslų kandidatės Marijos Krylovos studija apie stilistines visų 105 jaustukų funkcijas Akunino romane Алтын-Толобас… Literatūrologai, pvz., Sergejus Čiuprininas, Akuniną vadina „mūsų laikais besikristalizuojančios vidurio literatūros, kuri adaptuoja aukštosios kultūros vertybes“, kūrėju. Sako, esą jis pirmasis parodęs rusams, kad „skaitalas“ galįs būti intertekstualus, pritvinkęs aliuzijų ir citatų. Dar vadina rusų literatūros IKEA, pateikusia vietoj primityvaus vietos amatininko gaminio pigų, bet profesionalaus dizainerio sukurtą produktą. Tačiau nekentėjai Akuniną vadina literatūros populistu, o žinomas šiuolaikinis rusų rašytojas Aleksejus Slapovskis įspėja, kad Akuninas eksploatuoja „pavojingą patriotizmo ilgesio ideologiją“. Maža to, pasak Slapovskio, „grynas popsas nepavojingas, tačiau popsas, mimikruojantis su kultūros reiškiniu, sėja pragaištį“…
Tikrasis Boriso Akunino vardas – Grigorijus Čchartišvilis. Juo prozininkas, kritikas, eseistas, vertėjas iš anglų ir japonų kalbų pasirašo esė ir filosofijos veikalus. Garsiausias iš jų – „Rašytojas ir savižudybė“. 2012 m. sausio pradžioje Čchartišvilis prisipažino, kad yra, sakytume, daugybinis rašytojas: pasirodo, iki nurodytos datos jis paskelbė tris istorinius romanus prisidengdamas Anatolijaus Brusnikino pavarde. Maža to, jis rašo ir moterišku Anos Borisovos slapyvardžiu. „Norėdamas rašyti kaip moteris, aš sukūriau stilių, visiškai priešingą manajam“, – prisipažįsta autorius. O į lietuvių kalbą išverstos „Kapinių istorijos 1999–2004. Mudviejų pasivaikščiojimai pasaulio pakraščiais“ pasirašytos iškart dviem – Grigorijaus Čchartišvilio ir Boriso Akunino – vardais. Pastarasis, beje, japoniškai reiškia „niekšas“, „nedorėlis“, „blogas žmogus“. Šį pseudonimą rašytojas teigia pasirinkęs dėl to, kad jo kūriniuose svarbus ne tiek seklys, kiek nusikaltėlis ir kad jį dominanti ne tiek seklio, kiek nusikaltėlio logika… Pasak Akunino, žavusis seklys Erastas Fandorinas, skaitytojų vadinamas rusų Džeimsu Bondu, jo kūriniuose – tik antraeilis personažas.
Detektyvų rašytojas Akuninas debiutavo 1998 m. Debiutinis romanas „Azazelis“ 2003 m. pateko į Britanijos detektyvų rašytojų asociacijos trumpąjį sąrašą „Auksinis durklas“. Tačiau aukščiausiu Akunino kūrybos įvertinimu galima laikyti tai, kad vieno iš garsiausių nūdienos rusų rašytojų – Viktoro Pelevino – romaną „T“ (romanas išverstas ir į lietuvių kalbą) kai kurie literatūrologai yra linkę laikyti… Akunino kūrybos parodija. Na, o tame romane minimas garsus istorinių detektyvų rašytojas Grigorijus Ovniukas (Griša Ovniukas, G. Ovniukas, kitaip – GOVNIUKAS, išvertus – tiesiog „šiknius“), kurio honorarai „kandžiojasi kaip Abramovičiaus jachta“, pasak jų, – ne kas kitas, kaip pats Borisas Akuninas.
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą
„Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas“ remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
