ALI ABDOLLAHI. Eilės
Paprastai vertėjų namuose labiausiai įstringa „komunalinės“ virtuvės. Ten bet kokiu paros laiku, ypač naktį, gali sutikti šmėklinėjančią dūšelę, iš vietinių ir atsivežtinių žaliavų buriančią keisčiausią tautinį patiekalą, gali paprašyti čia pat prie puodo ką nors padainuoti gimtąja kalba. Dūšelės dažniausiai pasitaiko dainingos – kaip tik tokios buvo sugužėjusios į Loreno vertėjų namus Šveicarijoje 2009 m. rugpjūtį. Vis dėlto labiausiai pribloškė vieną vakarą virtuvėje uždainavęs ugningas persas. Išsyk atsidūriau dykumoje prieš kokį tūkstantį metų. Taip ir yra, patvirtino jis, tai „Leila ir Mandžunas“…
Dainingasis persas – poetas ir vertėjas Ali Abdollahi, gimęs 1968 m. istoriniame Chorasano regione. Studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą Teherano universitete, verčia Nietzschę, Rilkę, Hessę, Heideggerį. 2008 m. drauge su vertėja iš anglų kalbos Ehteram Sadat Tavakoli išleido 45 lietuvių autorių poezijos rinktinę persų kalba „Handpicked Raspberries“. Pirmiausia jį paviliojęs Donelaitis…
Kai anuomet Ali išskrido į šūviais po rinkimų tebepokšintį Teheraną, nerimavo visa Lorene likusi kompanija. Netrukus jis atsiuntė keletą savo eilėraščių vokiečių kalba. Neseniai gavau dar pluoštą ir pasiūlymą išversti. Visada bambėjusi prieš vertimus ne iš originalo kalbos, šįsyk neatsispyriau ir „nusidėjau“ pati. Gal ne mirtinai.
Vertėja
Akimirkos
Ar aš tamsus Šitam Paukščių Take Kur tavęs nerandu Ar bėgi tu Nuo manęs Kad nerasčiau niekad Metų jokių mėnesį Nei dieną?
Juokies Pavirsim granato žiedais Tamsoje Verki Nubusime Kad nepamirštume Juodžiausi galiūnai istorijos Rėžė kalbas Po mūsų langais
Lietus nuplauna Saulė vėl išdžiovina Vėjas kužda jai ausin Naktis apglobusi Niūniuoja lopšinę Pusei akmens Tik tai Kuri žvelgia dangun
Ir sniegingą dieną Kaunas kareiviai Žudo ir žūsta patys O šalmai jų Taip tikę Saugot kareivių sapnams Tirpsmo vandens pilni Žvirbliams
Po vargo linija Virš žemės drebančios Vidury Sausra ir melas
Ne tokia ji juoda Kaip sako Ne tokia žydra Kaip mãno Pro lėktuvo langą vargu Įžiūrėsi jos laivus Ar išgirsi Žvengimą žirgų toli Sofijos vėjyje Virš debesų Senutėlės saulės gaisai Žvengianti kaimenė šuoliais Pro keleivių nuostabą Rašė jūreivis kadais Ne tokia ji raudona Kaip sako Ir geltonis ne toks Kaip mãno Bet vis tiek Jūros dvasios geltonos Ir nimfos migdolo akių… Jūra baltoji? Neužbaigė Šios istorijos niekas
Perbraukei ranka Per pagalvę Nuo tol Mano sapnai žali
Tūkstančius metų Be atvangos Rašo rožė Vainiklapiais Meilės istoriją Ir mirties Puslapiai jos Tebėra Kvapnūs ir tušti
Vertė Austėja Merkevičiūtė
