Maištas

Atsitiko po šių įvykių, kad sūnus tos moters – namų šeimininkės – susirgo. Jis vis blogėjo, kol nustojo alsuoti. Tada ji Elijui tarė: „Ką pikta, Dievo tarne, aš tau padariau, kad tu pas mane turėjai ateiti man kaltės priminti ir mano sūnaus nužudyti?“ Bet jis atsakė jai: „Duok man savo sūnų.“ Paėmęs jį nuo jos rankų, nusinešė jį į viršutinio aukšto kambarį, kur jis gyveno, ir paguldė ant savo lovos. „VIEŠPATIE, mano Dieve, – jis šaukėsi VIEŠPATIES, – argi tu net šiai našlei, pas kurią esu svečias, atsiuntei nelaimę, užmušdamas jos sūnų?“ Tada jis atsigulė ant vaiko tris kartus ir šaukėsi VIEŠPATIES, tardamas: „VIEŠPATIE, mano Dieve, maldauju, tesugrįžta šio vaiko gyvastis į jo kūną!“ VIEŠPATS išgirdo Elijo maldavimą, vaiko gyvastis sugrįžo į jį, ir jis atgijo. Paėmęs vaiką, Elijas nunešė jį iš viršutinio aukšto kambario žemyn į seklyčią ir atidavė jį motinai, tardamas: „Štai tavo sūnus yra gyvas.“ – „Dabar aš tikrai žinau, kad esi Dievo vyras, – atsakė moteris Elijui, – ir kad VIEŠPATIES žodis eina iš tavo lūpų.“

1 Kar 17, 17–24

„Tie įvykiai“ buvo ypatingi. Ne ką mažiau ypatingi nei šis leisgyvio sūnaus atgaivinimas. Nors, žinoma, gal pastarasis buvo ne šiaip leisgyvis, o miręs? Bent jau taip tradiciškai tikima, nors tiesiogiai taip nėra pasakyta. Aišku, žodžius „nustojo alsuoti“ (hebrajiškai lo notra-bo nešama, „nebeliko jame alsavimo“) galima suprasti kaip idiomą, reiškiančią „numirė“, bet šiandieninė medicina neatmeta galimybės, kad kartais alsavimą sunku užčiuopti, nors žmogus ir nemirė. Bet tai ne taip svarbu šiuo atveju. Taigi „tie įvykiai“. Tai sausra, kartu su ja – badas dėl karaliaus Ahabo žmonos Jezabelės, finikietiško Sidono krašto karaliaus dukters, plačiai proteguojamo ir karaliaus palaikomo lietaus dievo Baalo kulto. Paprastai, ištikus sausrai, Baalo garbintojams tai buvo ženklas, kad šis dievas kažko užsirūstino ir pasitraukė. Arba, kaip pasakojama viename senovės mite iš kito miesto Ugarito, kuris buvo praėjusiame šimtmetyje atkastas Sirijoje, Baalas pralaimėjo kovoje su mirties dievu Motu ir dabar yra jo karalystėje. Reikia, kad jo sesuo Anata jį išlaisvintų, sugrąžintų, ir tada vėl žemėn lis lietus, ir ji taip pat atgis. Taigi ką Baalo garbintojai galėjo manyti, dingus lietui Izraelyje? Net jei tai, kad nebus lietaus, jiems iš anksto kaip meteorologas pranešė pranašas Elijas? Tiesa, su šiuo pranešimu jis ir įvedamas į biblinį pasakojimą apie jį. O pranešus Izraelio Dievo nusiunčiamas pradžioje į rytus nuo Jordano, o paskui į Sareptos miestą Sidone, pas vietinę vargo nualintą našlę su sūnumi. Kaip būna stebuklinėse pasakose, miltai našlės puodynėje neišseko ir aliejaus ąsotyje nepritrūko, kol pranašas gyveno pas ją visą negandos laiką. Tai ir buvo „tie įvykiai“.

Kaip sakoma, prietaringi žmonės interpretuodami gali ir jų prietarus paneigiantį faktą pateikti kaip įrodymą. Jeigu lietaus nėra – Baalas supykęs ar Mirties numarintas. O jeigu lietaus yra – Baalas atleido arba atgijo… Ir įrodyk tu šiems žmonėms, jog lietaus nėra todėl, kad Izraelio Dievas supyko. Kuo tada jis skiriasi nuo Baalo? Ir koks tada skirtumas tarp vieno ir kito? Per Eliją, finikietę našlę ir jos sūnų tas skirtumas pradeda ryškėti. Net jeigu prietaringai sielai stichinės negandos ir yra kurio nors dievo rūstybės ženklas, ir Biblijos autoriai ne visada linkę dėti pastangas tuos prietarus išsklaidyti, kai kalba pasisuka apie Izraelio Dievą, kuris kartais „pasinaudoja“ tais pačiais „pagoniškais“ triukais, didesnis ženklas turėtų būti ypatingas rūpestis, leidžiantis išgyventi negandos metą. Tiesa, neišsenkanti puodynė ir ąsotis ilgainiui gali tapti puikiu pasakų siužetu, leidžiančiu nebent svajoti apie kitokią realybę, tačiau jei jau Biblijos nelaikome pasakų rinkiniu, tai šie įvykiai turi pasakyti kažką kita. Tikrai ne tai, kad pranašas Elijas užbūrė puodą ir ąsotį. Žinia yra ta, kad lietus ir mirtis – personifikuoti kaip dievai priešininkai Baalas ir Motas – gyvajam Dievui, kuris nepersonifikuoja jokios gamtinės stichijos, nėra jokia kliūtis, kad galėtų parodyti savo rūpestį tam, kam jį nori parodyti. Nepaisydamas jokios stichijos. Nėra kliūtis jam net ir tai, kad žmoga – ne iš Izraelio. Ir negana to – ne koks nors reikšmingas visuomenės veikėjas. Tiesiog varguolė našlė, kuriai Izraelio Dievas, kurio siunčiamas pas ją atėjo Elijas, pradžioje, matyt, buvo tiesiog kaimynų dievas. Stichijos nėra dievas, kaip ir mirtis. Gamtai, ją kurdamas, Dievas suteikė autonomiją, ją įgalino veikti pagal jai būdingus dėsnius. Ir gamta veikia pagal juos, o ne atsižvelgdama į kieno nors religines apeigas. Ir būna, kad jauną žmogą ištinka liga ar mirtis dėl tų pačių dėsnių. Ir medicinos mokslas šiandien vis galingiau susidoroja su įvairiausiomis ligomis. Ir šis biblinis stebuklinis pasakojimas ar pasaka kartu atskleidžia ir tai, kad šiam Dievui nėra kliūčių parodyti savo rūpestį. Gal kliūtis galėtų būti paties asmens nenoras priimti tą rūpestį.

Tačiau tai nereiškia, kad negali ištikti kur kas klaikesnių negandų, už kurias atsakingi jau nebe gamtos dėsniai, o žmogiškos sielos tamsa. Ką tą tamsią valandą kaip Dievo rūpestį suvokė tėvo, pamokslininko, prievartaujama, mušama ir tiesiog užmušta penkiametė dukrytė, kaip neseniai įvyko vienoje šalyje, kurioje tėvas galėjo tiesiog atsipirkti pinigais, neįmanoma suvokti, tik įrašyti dar vieną epizodą į Ivano Karamazovo sąsiuvinį, papildant dar vieno neįsivaizduojamai nukankinto kūdikio neįsivaizduojama kančia ir pralietu krauju keliamą troškimą nepriimti šio pasaulio nei būsimosios visų susitaikymo harmonijos, jeigu jai reikalingas šis smurtas ir pralietas kūdikių kraujas. Kaip kartojo Ivanas, ne Dievo nepriimu, bet šitokio jo sukurto pasaulio ir tos harmonijos, kurioje motina apsikabinusi su savo kūdikio kankintoju. Pasaulyje, kur Bažnyčia ir visuomenė priešinasi įstatymams, kurie turėtų pažaboti tas „šventas“ smurto „tradicijas“, Ivano maištas tampa vis labiau suprantamas ir traukiantis. O bibliniai pasakojimai – vis mažiau atsakantys į svarbiausius klausimus.

-akp-