Neišsipildžiusi fantazija, arba seksualumo dekalogas

Debiutai

VYTAUTAS TINTERIS – jaunas režisierius, Baltijos kino ir medijų universitete Taline studijuojantis audiovizualines medijas, jau spėjęs sukelti maišaties lietuvių kine. 2012 metų lapkričio 17-ąją kino teatre „Pasaka“ pristatytas jo trumpametražis filmas „Tylus šauksmas“ sulaukusį gausių ir prieštaringų komentarų. Šįsyk Vytautas narplioja seksualumo temą ir pristato būsimą projektą „Seksualumo dekalogas“, kurio kiekvienas iš filmų pasižymės intriguojančia ypatybe – pabaigą (sekso sceną ar susilaikymą) galės nulemti žiūrovas.

– Kaip supranti seksualumo sąvoką? Kiek joje sensacijos?

– Seksualumas – labai plati sąvoka, tai gali būti bet kas: žvilgsnių susidūrimas, nuostabus žemo balso tembras, išgirstas gatvėje, ar net prezervatyvo išmetimas į šiukšliadėžę. Mano nuomone, seksualumas yra tai, kas susiję su žmogaus mintimis ir fantazijomis iki momento, kai jis priima sprendimą realizuoti fantaziją kaip lytinį aktą ar masturbaciją. Sensacijos nėra – visų pirma tėra istorijos, scenarijus, o tik tada – seksualumo, meilės, pykčio įžvalgos.

– Kodėl pasirinkai gana retai naudojamą dekalogo formą ir nemenką užmojį – net 10 filmų?

– Vienas iš kino šedevrų – Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogas“ (1988) – įkvėpė mane pasinaudoti dekalogo forma. Tik šis kūrinys vaizdavo šiuolaikinio žmogaus moralinį nerimą, sumišimą, kylantį dėl jo instinktų ir visuomenės normų, individualios moralės susidūrimo, o manasis projektas labiau koncentruojasi į konkretų instinktą – seksualumą ir kartu į tai, kaip mūsų seksualiniai sprendimai lemia frustracijos buvimą arba atvirkščiai – nebuvimą.
Pridursiu, kad man atrodo, jog seksualumas gali turėti daugiau įtakos žmonijos išgelbėjimui nei, pavyzdžiui, ekologija ar technologijos… Žmogus, kuris gerai suvokia savo paties seksualumą, negali būti kontroliuojamas. Tai nuostabu, tačiau ir labai pavojinga.

– Ką nori pasakyti dekalogo istorijomis?

– Būsimas projektas apžvelgs kertines žmogaus prigimtines savybes – smurtą, žinojimą, baimę, gėdą – ir kaip šios savybės įgauna visai kitokią reikšmę erotinėje plotmėje. Tai kvestionuoja žmogaus prigimtį, kuri kartais pasireiškia tiesiog kaip gyvuliškas instinktas, o kartais, pavyzdžiui, kaip apgalvotas sprendimas atsisakyti sekso, kad ego įgytų daugiau pasitikėjimo savimi kitą kartą atsidūrus tokioje situacijoje.
Pirmasis filmas pavadinimu „Smurtas“ vaizduos žmogaus prigimtį kaip paradoksalią – vienu metu jaučiančią ir skausmą, ir malonumą bei to siekiančią.
Galiu pasakyti, kad šiose erotinėse dramose bus visko – (sado)mazochizmo, ekshibicionizmo, vujarizmo, ilgesingos meilės, ištikimybės, dvasinės ramybės pavyzdžių.

– Kokia mintis slypi po sumanymu, kad pats žiūrovas galės pasirinkti filmo pabaigą – sekso sceną ar susilaikymą?

– Tai dramos kulminacija. Žiūrovas nulems pabaigą, tačiau, nepaisant šios atsakomybės, tai išliks filmu su vientisomis ir nepriklausomomis istorijomis. Liberalesniam auditorijos tipui galbūt priimtinesnė bus pabaiga su sekso scena, o konservatyvesnių pažiūrų žmonės manys, kad susilaikymas išgelbėjo pagrindinį veikėją nuo baisiausios nuodėmės…

– Kaip įsivaizduoji savo žiūrovą? Ar bandei sau racionaliai paaiškinti, kas Tave skatina kurti?

– Mano žiūrovas – plačių pažiūrų, intelektualus, bet tikrai ne Tado Vidmanto gerbėjas. Jis nesiklauso dainuojamosios poezijos, taip pat nemėgsta Algimanto Puipos ir Janinos Lapinskaitės, tačiau gerbia ir domisi Šarūno Barto filmais, nors verčiau renkasi pakartotinai žiūrėti vengrų režisieriaus BélosTarro kūrinius. Vaikinai – 170–190 cm ūgio, merginos 155–175 cm. Ar daug tokių žiūrovų pažįsti?

– Tiesmukas apibūdinimas. Papasakok istorijas, susijusias su scenarijų gimimu. Ar jie yra įkvėpti kūrybinio palikimo (knygų, filmų ir pan.), ar didelė dalis detalių nugvelbta iš Tavo paties gyvenimo?

– Pirma istorija pavadinimu „Smurtas“ yra apie moterį, kuri nori ištrūkti iš tarptautinės korporacijos šaltos aplinkos ir pakeisti gyvenimo būdą. Idėja kilo žvelgiant į grupę žmonių, kuriems kartais galima priskirti ir bankininkus (tikrai ne visus), įsivaizduojančius viską kaip mainus ir naudą – nebūtinai pinigų ar prekių, paslaugų, bet apskritai – žmogiško dėmesio, žinių ar netgi meilės. Aš stengiuosi vadovautis nuostata, kad santykiai negali būti paremti mainais, kažkas kita turi traukti žmones. Žinoma, tai nėra lengvai paaiškinama. Ši tema man artima ir dėl to, kad laikas pradėti kovą įvairiomis priemonėmis prieš neoliberalizmą ir laisvąją rinką, o bankas, kaip žinoma, yra to simbolis. Kai sykį važiavau autobusu verslo rajonu ir atkreipiau dėmesį į detales – aukštas tvoras, lygiai nupjautą žolę, naujus automobilius ir skandinaviško tipo prabangų įmonės pastatą – pasijutau kaip Orwello „1984-ųjų“ distopinėje visuomenėje. Tad pirmasis filmas yra apie moterį, kuri išsiilgusi tikrų jausmų, tačiau pati to negali pripažinti, kol paslapčia jos balsą diktofonu įrašinėjęs kolega įspraudžia ją į kampą ir paleidžia įrašą, kuriame kitaip sudėlioti jos žodžiai reiškia visai ką kita…

– Į filmo kūrimą vis dar žvelgi kaip į žavesio turintį procesą ar veikiau kaip į darbą?

– Konkrečiai kalbant apie projektą – scenarijaus rašymas užtruko pusę metų. Pabaigus šį etapą prasideda darbas, malonumas dingsta, nes reikia pradėti įtikinėti žmonės, kad jie paremtų, prisidėtų prie projekto. Nekenčiu to, nes dažniausiai tenka supaprastinti istoriją iki trumpametražio filmo ar anekdoto lygio.

– Kokie iššūkiai pasitinka Tave, kaip jauną režisierių, gvildenantį visuomenei aktualias temas, šiuo atveju – seksualumo?

– Visų pirma susiduriu su tuo, kad žmonės dažnai painioja seksualumą kine su pornografija, o tai – du skirtingi dalykai. Pornografija tėra lytinio akto atvaizdavimas. Dekaloge jei ir pasitaikys sekso fragmentų, jie neužims pagrindinės istorijos dalies, seksualumas bus pasitelkiamas kaip labai stipri metafora žmonių emocinei būsenai išreikšti.
Nemanau, kad, pavyzdžiui, viešojoje erdvėje ryškiai eksponuojamas seksualumas yra geras rodiklis. Vienuolės rūbai taip pat gali nuteikti seksualiai. Lietuvoje šis diskursas itin aktualus, nes egzistuoja labai iškreiptas seksualumo supratimas: pradedant vaikais, kurie dažnai įsivaizduojami kaip nekaltybės ir šventumo įsikūnijimai, neturintys jokių seksualinių minčių, ir baigiant vaidmenų pasiskirstymu – kokia turi būti moteris ir kaip turi elgtis vyras.

– Kokia yra Tavo suburtos komandos istorija? Koks esi kaip režisierius?

– Mano suburta komanda – skirtingose srityse dirbantys profesionalai: operatorius iš Suomijos Aarni Vaarnamo, sukūręs net 4 trumpametražius, keletą muzikinių klipų ir bebaigiantis savo pirmąjį pilno metro dokumentinį filmą, turintis labai kūrybišką požiūrį į kinematografiją, garso režisierius Danielis Picónas iš Venesuelos, atvažiavęs į Estiją studijuoti kino, Berlyno avangardinės muzikos scenos pažiba Jemekas Jemowitas, atsakingas už garso takelį, ir grupelė lietuvių, kuriuos vienija perversiškas pasaulio supratimas.

Aš, kaip režisierius, nesu autokratiškas, įtaigus ir šiaip nemalu šūdo apie meną – man tai gana asmeniškas dalykas. Ir šiaip esu labiau idėjų žmogus, tad jei žmonėms patinka mano idėja – prašom, galime bendradarbiauti, jei nepatinka – neskaitykite toliau.

– Kokios reakcijos tikiesi?

– Reakcijos tikiuosi nuostabios.

– Kaip žinoma, filmavimas nėra pigiai atsieinantis dalykas. Papasakok apie savitą kampaniją, kurią sugalvojai lėšų paieškai.

– Neseniai per interneto platformą paleidome pirmo filmo biudžeto rinkliavos kampaniją. Mano manymu, toks lėšų rinkimas yra demokratiškiausias – žmogus, paaukojęs pinigų filmui, žinos tiksliai, kur tie pinigai nukeliauja. Pavyzdžiui, jei paremsite 5 doleriais – gausite nuotrauką kavos ar patiekalo, kuriuos filmavimo komanda gers / valgys filmavimo metu. Be to, ypač Lietuvoje, kurioje liūdna kultūros padėtis, tokie kultūros rėmimo metodai turėtų pradėti labiau populiarėti. Kviečiu visus paremti šį projektą http://igg.me/at/sexuality.

Projekto pristatymas vyks balandžio 29 d. 19 val. „Meno avilio“ mediatekoje (Vilniaus mokytojų namai, Vilniaus g. 39, 2 aukštas).

Kalbėjosi Indrė Bagušinskaitė

satenai.lt