Jei viskas galėtų būti jo
Linksmi tarnaukite VIEŠPAČIUI,
Artinkitės prie jo su džiugia giesme. Žinokite, kad VIEŠPATS yra Dievas. Jis mus sukūrė, – mes esame jo, – mes esame jo tauta, – jo kaimenės avys. Dėkodami ženkite pro jo vartus, į jo kiemus su šlovės giesme. Dėkokite jam, šlovinkite jo vardą, nes VIEŠPATS yra geras, – jo meilė amžina ir jo ištikimybė tveria per kartų kartas.
Ps 100
Nieko ypatingo ir dar negirdėto šiose psalmės eilutėse, rodos, neperskaitai. Egzaltuota religinė gražbylystė, ir tiek. Turbūt dalis privalomos Velykų laikotarpio programos? Bet visi tie džiaugsmai, šlovinimai, padėkos už meilę ir ištikimybę paprastai veža tik tuos, kurie šioje srityje turi specifinį skonį. Net iš Vatikano dabar atsirita kuklesni, santūresni akordai.
Kitados per Šventyklos liturgiją Jeruzalėje tai buvo iškilminga pamaldų įžangos giesmė, pavadinta todah, kas reiškia tiek padėkos auką, tiek garbinimo veiksmą. Nuo Šventyklos vartų pakeliui į kiemus, kuriuose laukia susitikimas su Viešpačiu, liedavosi anie liepsningi posmai apie begalinį jo gerumą ir apie laimę būti jo pavaldiniais. Jeigu kam nors tokios rūšies tekstas kartais primintų komjaunuolišką jaunystę su jos dainomis ir paradais, tai nebus labai įžūlu ir nemokšiška. Gal net priešingai. Mat pakiliu dvasingumu trykštančioje psalmėje apstu ir kitos kilmės dalykų, žemiškojo elemento, politinių ir socialinių poteksčių, kurios veda toliau negu apsalusi širdis.
Jeruzalėje šalia Šventyklos anuo metu stovėjo kiti didingi mūrai, taip pat pretendavę į šventumą, liaudies pagarbą ir pasigėrėjimą. Juose laikėsi karalius, Dievo pateptas asmuo, valdžia, kuri turėjo reikšti gerovę, ramybę, teisingumą. Izraelio žmonės tikrai nebuvo kokie anarchistai, sirgę neapykanta karališkam kraujui. Atvirkščiai, su valdovų dinastijomis per amžius siejosi šalies galybės ir klestėjimo viltys, ir ne sykį tai tapdavo tikrove, tegul ir trapia bei laikina. Monarchija buvo tautos tapatybės ženklas, vienas iš kertinių jos akmenų.
Vienintelis balsas, kuris nepaisė monarchijos apžavų ir nuolat drebino Šventyklos kaimynystėje įsitaisiusius rūmus, buvo Izraelio pranašai. Ilgainiui tarp jų susiformavo atskira tradicija, kėlusi karaliaus dvarui aukštus moralinius standartus ir reikalavusi tarnauti Sandoros planui, o ne savo užgaidoms ir puikybei. Biblinėje pranašų literatūroje tai ypatingi puslapiai, ir mūsų laikais pakurstantys politinės ar socialinės kritikos aistras. Tačiau šiai tradicijai taip pat priklausė panieka ir persekiojimai, neretai net kankinystė, lydėdavę pranašų misiją. Evangelinis posakis, kad joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje, yra tos pačios tradicijos aidas. Bet ir karaliai, atsiradus šalia pranašui, neturėjo ramaus gyvenimo. Griežta monoteistinė pozicija, palaikoma pranašų, net tobuliausiam valdovui neleido gvieštis sau garbės ir valdžios, kuri priklauso vieninteliam Dievui. Dėl to karaliaus aplinkoje būta ir netikrų, dvaro apmokamų, pranašų, kurie kalbėjo pagal užsakymą ir pjudė tikruosius Dievo pasiuntinius.
Šios psalmės žodžiuose galima nujausti ne tik dviejų svarbiausių ir greta viena kitos įsikūrusių Jeruzalės institucijų susidūrimą ir aiškią nuorodą, ką turėtų pasirinkti Viešpaties kaimene tituluojama tauta. Įdomiausia, kad pats psalmės tekstas, raginantis džiūgauti Dievo artumoje ir šlovinti jo meilę, kaip pastebėta, yra atėjęs iš politikos sferų, iš ditirambų rinkinio, skirto karališkajai personai. Taigi posmai, entuziastingai garbinantys Dievą, andai turėję kitą adresatą, iš kurio liturgiją švenčianti tauta dabar atima visas pretenzijas į dieviškumą ir neribotą galią žmogui. Štai žodis tarnauti, kurį vartoja psalmė, Biblijoje (net ir mūsų žodyne) dažniausiai yra susietas su žemiškų valdovų ir jų vasalų santykiais; jei ši sąvoka perkeliama į Dievo ir žmogaus santykius, beveik visuomet šalia kontrasto principu yra atsiradusi jos pirmykštė, politinė, prasmė. Pavyzdžiui, pasakojime apie Išėjimo įvykį Izraelio tarnystė faraonui pakeičiama tarnyste tikrajam ir gyvajam Viešpačiui. Ankstyvoji krikščionių bendruomenė, nepaisydama paniekos ir pavojų, tarnaus Jėzui kaip Dievui, užuot tarnavusi Romos imperijos valdžiai ir jos panteonui.
Psalmės retorika, atrodžiusi saldi ir dirbtinoka, pradeda įgyti naują perspektyvą. Aukščiausio tautos autoriteto perkėlimas iš karaliaus rūmų į Šventykloje slypintį Dievo artumą yra revoliucinis išsilaisvinimo aktas, drąsa ir rizika, pranašų tradicijos vaisius su visu dramatišku jos turiniu. Tikėjimo išpažinimas, kad Jahvė yra vienintelis ir tikrasis Dievas, neatsiranda iš religinių sentimentų antplūdžio, dvasininko komandos ar liturginio kalendoriaus. Psalmės žmogus savo ir visos bendruomenės tikėjimą kildina iš žinojimo, t. y. iš Dievo suteiktos galimybės pamatyti ir atpažinti, iš pasakojimo ir istorinės atminties (autoriaus užuomina į kartų kartas). Takas, vedantis į Šventyklą, o ne į save sudievinusio monarcho dvarą, yra pasirinkimas, deklaracija, kita vertus, bibliniam rašytojui tai tampa vienintele žmogaus paslapties verta tiesa, svarbiausia gyvenimo gerumo ir nepraeinančios meilės sąlyga.
Net religingam žmogui mūsų laikais nėra nei įprasta, nei paprasta pragysti apie Dievą ir savo tikėjimą panašiais kaip šioje psalmėje tonais. Renkamasi metaforas, ką nors tarp eilučių, per miglą, santūriau. Laikas keičia visokius žodynus. Bet nestūkso per amžius sustingę ir kiti dalykai. Pasirinkimas iš Dievo ir karaliaus, iš Kristaus ir pagoniškojo panteono gali atrodyti nerealus, pranykęs, iš kito pasaulio. Bet iš tiesų klausimas yra tas pats: kas viešpataus žmogui ir jo gyvenimui? Toje vietoje, kur Biblijos autoriai matė vienintelę pragaištim grasinančią instituciją – daugiaveidį Šventyklos kaimyną monarchą, vienintelį pavojaus šaltinį žmogaus laisvei, orumui ir gerovei, šiandien driekiasi ištisi minų laukai, institucijų ir ideologijų knibždėlynas, iš esmės nesugalvojęs sau nieko geriau ir naudingiau už pavergtą, pažemintą, savo tamsiems tikslams pajungtą žmogų.
Žygis į Dievo kiemus ir atsidavimas jo valdžiai rodosi dabar ne tik kaip disidentinė veikla, bet dar svarbiau – kaip nesikeičianti alternatyva anai juodai programai.
-tj-
