Esi? Būsi? Galėtum būti?

Mozė ganė savo uošvio Jetro, Midjano kunigo, kaimenę. Nuvaręs kaimenę už dykumos, jis atėjo prie Horebo – Dievo kalno. Viešpaties angelas jam pasirodė degančio krūmo ugnies liepsnoje. Mozė žiūrėjo nustebęs, nes krūmas, nors ir skendo liepsnoje, bet nesudegė. Mozė sau tarė: „Turiu eiti pasižiūrėti į šį nuostabų reginį ir pamatyti, kodėl tas krūmas nesudega.“

Kai VIEŠPATS pamatė, kad Mozė pasuko pasižiūrėti, Dievas pašaukė jį iš degančio krūmo: „Moze, Moze!“ – „Aš čia!“ – tas atsiliepė. Tada jis tarė: „Neik arčiau! Nusiauk sandalus, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė! Aš esu Dievas tavo tėvo, – jis toliau kalbėjo, – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo.“ Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą.

O VIEŠPATS tęsė: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus prieš savo engėjus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi.“

„Betgi, – Mozė sakė Dievui, – kai nueisiu pas izraeliečius ir sakysiu jiems: „Jūsų protėvių Dievas atsiuntė mane pas jus“, – ir jie manęs klaus: „Koks yra jo vardas?“ – ką aš jiems pasakysiu?“ Dievas Mozei tarė: „Aš esu, kuris esu. – Ir jis tęsė. – Tu taip kalbėsi izraeliečiams: „Aš Esu atsiuntė mane pas jus.“ Dievas vėl kalbėjo Mozei: „Taip tu kalbėsi izraeliečiams: „VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo – atsiuntė mane pas jus.“

Šis bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos.“

_{Iš 3, 1–8a. 13–15}

Užgirdus apie kaimenę ir piemenį, mums, lietuviams, sukyla šilti jausmai. Tebedainuojame graudžias dainas, kur piemenėliai vargdienėliai laukia nesulaukia patekančios saulutės. Kiti vis dar aprauda parduotas vasaras, savas ar svetimas. Mums smagu, kad antai ir šventos knygos palankios piemenų pasauliui. Pats Dievas juk pasivadina ten kaimenės ganytoju. Dovydas į karalius buvo paimtas nuo savo tėvo bandos. Prie Jėzaus lopšio pirmieji atskuba ne kunigai, o Betliejaus piemenys, be jų kalėdiniai pasakojimai netektų ano brangaus ryšio su liaudimi. Dabar štai Išėjimo knyga primena, kad ir Mozė savo lemtingąją akistatą su Dievu patyrė beganydamas uošvio avis.

Tiesa, Mozei uošvio banda buvo iš reikalo. Išėjimo knyga rašo, kad prieš tai jis sudorojo vieną egiptietį, engusį žydus, ir pabūgęs faraono keršto spruko į Midjano kraštą, kur rado nuotaką ir saugų prieglobstį. Vėl pažįstamas scenarijus. Tik vietoj faraono policijos Mozę ant Horebo kalno sučiumpa jo protėvių Dievas, jau susidomėjęs žydų vargais Egipto nelaisvėje ir parengęs jų gelbėjimo planą. Mozė, drąsus ir sumanus vyrukas, taps to laisvės žygio šaukliu ir išvaduotos tautos tėvu.

Visoje Biblijoje nėra svarbesnio, įspūdingesnio Dievo apsireiškimo už šį, įvykusį ant Horebo kalno. Tai pradžia, užuomazga to, kas ilgainiui bus paskelbta senosios Sandoros tikėjimo ašimi. Apie ją suksis visa religinė Izraelio mintis, kulto apeigos, moralės kodeksas, politinio ir socialinio gyvenimo normos. Išėjimo įvykis aidės Naujojo Testamento autorių žodžiuose apie nukryžiuotą ir prikeltą Jėzų Kristų. Tai velykinio krikščionių tikėjimo paradigma, o kartu galingas akstinas kiekvieną žmogaus ar bendruomenės pavergimo tikrovę pasmerkti ano protėvių Dievo vardu ir šauktis jo palaimos išsivadavimo pastangoms. Laisvės sąjūdžiai giminiuosis su Mozės figūra, jų vaizduotėje buvęs piemuo ves kovotojų būrius, laužys kalėjimų grotas, ims į rankas automatą.

Pati Horebo kalno teofanija nežada nei revoliucijų, nei kraujo praliejimo. Degantis ir nesudegantis krūmas, iš kurio Mozė girdi Dievo balsą, veikiau glumina ir baugina, negu užkuria kovos dvasią. Žydams liepsnojantis erškėčių krūmas bus jų tautos atvaizdas – ji nesudega, neišnyksta svetimšalių persekiojama ir naikinama. Krikščionys savo ruožtu regės čia Bažnyčią, taip pat nesudegančią ir nešančią Dievo balsą pasauliui. Viduramžiais Mozės krūmo liepsnose atsiras Mergelė Marija su kūdikiu, ji kaip theotokos, Dievo nešiotoja, apdovanota nesudeginamos mergystės malone, irgi turi teisę čia būti. Iki šiol vadinamosios Marijos valandos apgieda ją kaip degantį Mozės krūmą. Kita vertus, Horebo kalno įvykis leidžia plėtoti patrauklią mintį apie Dievą, kuris apsireiškia natūralioje aplinkoje, gamtos reiškiniuose, per kasdienybę ir paprastumą. Visas pasaulis esąs ištisa teofanija, tik vieni tai pagauna ir stovi basi ant šventos žemės, o kiti sau toliau renka mėlynes. Čia žinomi anglų poetės posmai.

Turbūt neišsprendžiama šios scenos mįslė lieka Dievo vardas, praneštas Mozei iš degančio krūmo: aš esu, kuris esu. Augustinui jis reiškė Dievo esmės apibrėžimą, kurį lydi ir Dievo funkcijos nusakymas, randamas žodžiuose: Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo. Pasak Augustino, tai rodo kitą Dievo vardo pusę – jis yra dėl mūsų, pilnas gailestingumo. Tomui Akviniečiui biblinė frazė aš esu, kuris esu leido išplėtoti savo pinklią doktriną apie visų aukščiausią, grynąją būtį, kuri atsiranda pati iš savęs ir yra amžina, nepriklausoma ir nesikeičianti. Šios formuluotės daugeliui šimtmečių tapo krikščionių teologijos kertiniu akmeniu, jį pajudindavo tik vienas kitas ties erezijos riba balansuojantis mąstytojas.

Kad ir kaip būtų narpliojama didžioji Išėjimo knygos tautologija ehyeh aser ehyeh, verta atkreipti dėmesį, jog Dievas apreiškia save tik po to, kai dukart pašaukia Mozę vardu ir išgirsta jį atsakant: Aš čia! Galėtume sakyti, kad žmogaus atsiliepimas tarsi aktyvina Dievo vardą, padaro jį žinomą ir veiksmingą. Ir Dievo esmė, ir jo funkcija, Dievas kas ir Dievas kam, atsiskleidžia tik akistatoje su žmogumi, kuris išgirsta jo balsą ir atsiliepia. Panašiu būdu Evangelijoje pagal Joną prisikėlęs Jėzus pasirodo Marijai Magdalietei. Iš pradžių matydama tik sodininką, ji neatpažins savo mokytojo tol, kol nebus jo pašaukta vardu. Tą pačią akimirką atsiranda ir nauja misija, laiduojanti, kad mokytojas yra gyvas. Aktyvintas Dievo vardas ir Mozę išstums atgal į Egiptą įgyvendinti to, ką reiškia formulė esu, kuris esu. Dievas, kuris tampa įmanomas, atsiliepus žmogui.

Ši Dievo galimybė, pažadėta Mozei ant Horebo kalno, yra daugiau negu bet koks grynasis buvimas. Tiek ateistinio, tiek teistinio dogmatizmo blokai neatlaiko ano tylaus balso dykumoje, kuris Dievo prisistatymą palydi žodžiu galbūt. Viskas, net pats Dievas, vieną dieną bus įmanoma tam, kuris, kaip anas Midjano piemuo, sutiks būti išvarytas į tikėjimo avantiūrą.

_-tj-