De­sak­ra­li­zuo­ta Bib­li­ja ir sak­ra­li­zuo­tas ly­tiš­ku­mas

DALIA ZABIELAITĖ

Mar­ga­ret At­wo­od. Tar­nai­tės pa­sa­ko­ji­mas. Ro­ma­nas.
Iš an­glų k. ver­tė Ni­jo­lė Re­gi­na Chi­je­nie­nė. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 333 p.

„Vie­nas iš da­ly­kų, ku­rių ven­giau šia­me ro­ma­ne, tai pa­vaiz­duo­ti kaž­ką, kas ne­bū­tų įvy­kę mū­sų pa­sau­ly­je“, – taip šiuo­lai­ki­nė Ka­na­dos ra­šy­to­ja kal­ba apie šį sa­vo ro­ma­ną. Vie­ni jį api­bū­di­na kaip moks­li­nės fan­tas­ti­kos kū­ri­nį, ir kaip toks jis pel­nė ke­lis ap­do­va­no­ji­mus, o pa­ti Mar­ga­ret At­wo­od lin­ku­si apie jį kal­bė­ti kaip apie spe­ku­lia­ty­vi­ą­ją fik­ci­ją. Im­da­ma­si ašt­rios so­cia­li­nės kri­ti­kos, šia­me ro­ma­ne ra­šy­to­ja rim­tai ir su pa­slėp­ta iro­ni­ja iš­ryš­ki­na bū­din­gas ne vien po­zi­ty­vias mū­sų lai­kų so­cia­li­nes, eko­no­mi­nes, po­li­ti­nes ir re­li­gi­nes ten­den­ci­jas, jas kaž­kiek hi­per­bo­li­zuo­ja ir su­de­da į įsi­vaiz­duo­ja­mą iš jų su­da­ry­tą ne­to­li­mos at­ei­ties pa­veiks­lą – koks jis bū­tų, jei tos ten­den­ci­jos įsi­ga­lė­tų kaip gy­ve­ni­mo nor­mos.

Nuo pat pra­džių šis so­cia­li­nės fan­tas­ti­kos kū­ri­nys įtrau­kia į ne­įpras­tą ir tuo ne­įpras­tu­mu in­tri­guo­jan­čią, pus­la­pis po pus­la­pio lė­tai ir at­sar­giai at­ve­ria­mą žiau­ro­ką Gi­le­a­do res­pub­li­kos tik­ro­vę, to­kią, ko­kios su­lauk­ti iš­ties ne­si­no­rė­tų. Vie­na­me au­to­kri­ti­kos teks­te ra­šy­to­ja ra­šo, kad ši „kny­ga yra dis­to­pi­ja – ne­ga­ty­vi uto­pi­ja. Ji pri­klau­so ne­ga­ty­vių uto­pi­jų tra­di­ci­jai, ku­ri ei­na gre­ta uto­pi­jų tra­di­ci­jos. Ši tra­di­ci­ja sie­kia Pla­to­ną ir Ap­reiš­ki­mo kny­gą, ją sa­vo kū­ri­niais tę­sia to­kie žmo­nės kaip Jo­nat­ha­nas Swif­tas, Ana­to­le’is Fran­ce’as, Wil­lia­mas Mor­ri­sas ir dau­ge­lis ki­tų.“ Dis­to­pi­jos žan­rą šian­dien plė­to­ja ir po­pu­lia­rio­sios, ir rim­to­sios li­te­ra­tū­ros kū­rė­jai. Vie­ni kur­da­mi ryš­kes­nius fan­tas­ti­kos ele­men­tus, ki­ti – kaip ši Ka­na­dos ra­šy­to­ja – lik­da­mi ar­čiau re­a­liz­mo.

Šis su­si­mąs­ty­ti ver­čian­tis min­ties eks­pe­ri­men­tas yra vie­nas iš ge­riau­sių Mar­ga­ret At­wo­od kū­ri­nių, jau da­bar va­di­na­mas šiuo­lai­ki­ne kla­si­ka (tai, re­gis, šeš­to­ji į lie­tu­vių kal­bą iš­vers­ta jos kny­ga). Kai pa­si­ro­dė Bri­ta­ni­jo­je, „Tar­nai­tės pa­sa­ko­ji­mas“ bu­vo įtrauk­tas į 1986-ųjų Bo­o­ke­rio premijos trum­pą­jį są­ra­šą, ta­čiau jos ne­ga­vo. Net pen­ki ra­šy­to­jos kū­ri­niai įvai­riais me­tais pre­ten­da­vo į šią pre­mi­ją. Ir vie­nas jų ga­liau­siai ją pel­nė 2000-ai­siais – tai ro­ma­nas „Ak­la­sis žu­di­kas“ (2003 me­tais jis iš­leis­tas ir lie­tu­viš­kai, iš an­glų k. ver­tė Val­das V. Pet­raus­kas). Šiai dau­gy­be pre­mi­jų ap­do­va­no­tai vie­nai gar­siau­sių Ka­na­dos ra­šy­to­jų per­nai su­teik­tas ir ka­ra­lie­nės Elž­bie­tos II dei­man­ti­nio ka­rū­na­vi­mo ju­bi­lie­jaus me­da­lis.

„Tar­nai­tės pa­sa­ko­ji­mas“ yra Mar­ga­ret At­wo­od (g. 1939) vi­du­ri­nio kū­ry­bos lai­ko­tar­pio kū­ri­nys, Ka­na­do­je pa­si­ro­dęs 1985 me­tais. Kaip ir ki­tuo­se jos ro­ma­nuo­se, šia­me gan ryš­ki fe­mi­niz­mo te­ma. Nors, kaip pa­brė­žia ra­šy­to­jos kū­ry­bos ty­ri­nė­to­jai, Mar­ga­ret At­wo­od „nie­ka­da ne­bu­vo tik ku­rios nors vie­nos fe­mi­nis­ti­nės gru­pės bal­sas, ji vi­sa­da tu­ri sa­vo in­di­vi­du­a­lią po­zi­ci­ją“. Štai ko­dėl „Tar­nai­tės pa­sa­ko­ji­me“ mo­te­rų ju­dė­ji­mui pri­ta­ria­ma ir kar­tu jis kri­ti­kuo­ja­mas, am­bi­va­len­tiš­kai ir gal net kiek pai­no­kai su­pi­nant fe­mi­niz­mą ir an­ti­fe­mi­niz­mą. Pa­na­šiai dvi­pras­miš­kai žai­džia­ma ir re­li­gi­nė­mis bei an­ti­re­li­gi­nė­mis te­mo­mis.

Be to, tai Šiau­rės Ame­ri­kos ro­ma­nas su nuo­ro­do­mis į to že­my­no XX a. 7–8 de­šimt­me­čių is­to­ri­nį kon­teks­tą ir net se­nes­nę JAV pra­ei­tį: pvz., ke­lias Ame­ri­kos fe­mi­niz­mo ban­gas, jų vi­di­nius de­ba­tus, taip pat XVII–XVIII a. JAV pu­ri­to­nų is­to­ri­ją – ve­da­mi troš­ki­mo kur­ti te­ok­ra­ti­nę vi­suo­me­nę, jie čia at­si­kė­lė iš An­gli­jos, kur bu­vo per­se­kio­ja­mi. Be­je, Ame­ri­kos pu­ri­to­niz­mo is­to­ri­ją ra­šy­to­ja stu­di­ja­vo be­si­mo­ky­da­ma Har­var­do uni­ver­si­te­te ir šį ro­ma­ną ji de­di­kuo­ja jai dės­čiu­sio Per­ry Mil­le­rio at­mi­ni­mui. (Ki­tas pro­fe­so­rius, dės­tęs jai To­ron­to uni­ver­si­te­te, bu­vo Nort­hro­pas Frye, gar­sė­jan­tis sa­vo li­te­ra­tū­ro­lo­gi­niais dar­bais apie Bib­li­jos įta­ką Va­ka­rų li­te­ra­tū­rai.) O Ma­ry Webs­ter, ku­riai ir­gi de­di­kuo­ta ši kny­ga, kaip vie­na­me teks­te aiš­ki­na ra­šy­to­ja, „bu­vo vie­na iš ma­no pro­tė­vių, kaip ra­ga­na pa­kar­ta Ko­nek­ti­ku­te“.

Dau­giai­dė­ji­niu ir am­bi­va­len­tiš­ku tu­ri­niu „Tar­nai­tės pa­sa­ko­ji­mas“ skai­ty­to­jui už­me­na ne vie­ną mįs­lę aliu­zi­ją, ku­rios įmi­ni­mas sly­pi šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je. Ro­ma­ne gvil­de­na­mos te­mos dar ir da­bar yra ak­tu­a­lios ir per­spė­jan­čios. By­lo­jan­čios apie tai, kur ve­da ko­vin­ga­sis ra­di­ka­lu­sis fe­mi­niz­mas, li­be­ra­lio­ji de­mok­ra­ti­ja, te­ok­ra­ti­nis so­cia­liz­mas, sek­tan­tiš­ki re­li­gi­niai ju­dė­ji­mai, ap­lin­kos už­terš­tu­mas, gy­ven­to­jų skai­čiaus ma­žė­ji­mas, elek­tro­ni­nė ban­ki­nin­kys­tė ir net­gi her­me­neu­ti­nio teks­tų su­vo­ki­mo nuos­mu­kis, ne­hu­ma­niš­kas moks­li­nio dis­kur­so ob­jek­ty­vu­mas ir kt. Be to, ra­šy­to­ja už­ka­bi­na ir kla­si­ki­nę žmo­gaus pri­gim­ties te­mą, rim­tai ir su sa­ty­ra kal­bė­da­ma apie še­šė­li­nę są­mo­nės pu­sę ir tai, kaip ši reiš­kia­si so­cia­li­niuo­se, po­li­ti­niuo­se, re­li­gi­niuo­se ju­dė­ji­muo­se.

Ro­ma­nas nu­ke­lia į ne­to­li­mą įsi­vaiz­duo­ja­mą at­ei­tį – te­o­kra­ti­nį re­ži­mą Gi­le­a­do res­pub­li­ko­je, ku­ri ra­do­si JAV te­ri­to­ri­jo­je po po­li­ti­nės ka­tast­ro­fos XX a. pa­bai­go­je. To re­ži­mo ideo­lo­gi­ja pa­rem­ta se­lek­ty­vio­mis bib­li­nė­mis, pa­sau­lio li­te­ra­tū­ros, po­ezi­jos fra­zė­mis. Į luo­mus su­skirs­ty­tų vy­rų ir mo­te­rų san­ty­kiai bei ap­ran­gos ko­dai čia griež­tai reg­la­men­tuo­ti, ne­bė­ra po­pie­ri­nių pi­ni­gų ir fi­nan­si­niai rei­ka­lai tvar­ko­mi per Kom­pa­ban­ką, mais­tas par­duo­da­mas už ta­lo­nus, baž­ny­čios pa­vers­tos mu­zie­jais, vi­sur pri­kai­šio­ta slap­tų mik­ro­fo­nų, re­ži­mo tai­syk­les pa­žei­du­sie­ji ka­bi­na­mi ant kab­lių Sie­no­je ir kt.

Ro­ma­no pa­grin­di­nė vei­kė­ja ir pa­sa­ko­to­ja yra Tar­nai­tė Fre­di­nė (angl. Of­fred, t. y. „of Fred“, pri­klau­san­ti Va­dui Fre­dui), ji tu­ri „pa­są“ ant kulkš­nies – iš­ta­tui­ruo­tus skai­čius ir akį. Iš anks­tes­nės pa­sky­ri­mo vie­tos ji at­vež­ta pas šį vy­res­nio am­žiaus Va­dą, gy­ve­nan­tį su se­ny­va Žmo­na, iki ­dik­ta­tū­ros bu­vu­sia te­levizijos pamokslininke. Va­do na­muo­se Tar­nai­tė tu­ri jai skir­tą kam­ba­rį su gip­si­ne aki­mi lu­bo­se, nuo jų ka­bo švies­tu­vas, ant ku­rio pa­si­ko­rė anks­čiau čia gy­ve­nu­si Tar­nai­tė. Iš da­bar­ties Fre­di­nė pri­si­mi­ni­mais vis grįž­ta į tuos anuos lai­kus, į li­be­ra­li­ą­ją de­mok­ra­ti­ją JAV, kur ji avė­da­vo sport­ba­čiais su spy­ruok­liuo­jan­čiais pa­dais, mū­vė­da­vo šor­tus, džin­sus ir spor­ti­nes kel­nes, kur tu­rė­jo dar­bą bib­lio­te­ko­je, są­skai­tą ban­ke, duk­rą ir vy­rą, ku­ris ją ve­dė pa­li­kęs ki­tą šei­mą. Ji vis pri­si­me­na sa­vo fe­mi­nis­tę mo­ti­ną, da­ly­va­vu­sią maiš­tuo­se prieš por­nog­ra­fi­nius žur­na­lus, riau­šė­se dėl abor­tų. Pri­si­me­na, kaip už gims­ta­mu­mo ska­ti­ni­mą pa­si­sa­kiu­sią mo­ti­ną puo­lė ki­taip ma­nan­čių fe­mi­nis­čių gru­pės. Ro­ma­no pa­grin­di­nė vei­kė­ja Fre­di­nė, kar­tu su ki­to­mis Tar­nai­tė­mis, Žmo­no­mis ir Te­to­mis da­ly­vau­da­ma vie­šo­se gim­dy­mo apei­go­se, kur mo­te­riš­kas pa­vy­das ir ne­apy­kan­ta su­si­pi­na su pa­slėp­tu ero­tiš­ku­mu ir su­sak­ra­lin­tu ly­tiš­ku­mu, min­ty­se sa­vo mo­ti­nai fe­mi­nis­tei ta­ria: „Tu no­rė­jai mo­te­rų kul­tū­ros. Štai tau mo­te­rų kul­tū­ra. Ne to­kia, kaip tu įsi­vaiz­da­vai, bet ji yra“ (p. 139). Kaip vie­na­me in­ter­viu sa­ko pa­ti ra­šy­to­ja, šia­me ro­ma­ne ji no­rė­ju­si pa­vaiz­duo­ti, kas bū­tų, jei tam tik­ros fe­mi­nis­ti­nės pa­žiū­ros pri­ei­tų savo lo­gi­nes iš­va­das. Kaip ma­to­me, tai bū­tų ab­sur­diš­ka tik­ro­vė, ku­rio­je fe­mi­nis­ti­nis mo­te­rų tei­sių įgy­ven­di­ni­mas tam­pa mo­te­rų tei­sių pa­nei­gi­mu.

Mo­te­rų kul­tū­ra Gi­le­a­do res­pub­li­ko­je dar­niai ben­dra­dar­biau­ja su vy­rų kul­tū­ra. Čia įgy­ven­din­ta iš­sva­jo­to­ji ly­čių ly­gy­bė – su kiek­vie­nam de­ra­ma griež­tai api­brėž­ta funk­ci­ja, ku­rią nu­sa­ko per­so­na­žų bib­li­niai var­dai me­ta­fo­ros (pvz., Tar­nai­tė, Mor­ta, Te­ta Sa­ra, Akis, An­ge­lai ir kt.). Be to, pats res­pub­li­kos pa­va­di­ni­mas Gi­le­a­das yra vie­to­var­dis iš Bib­li­jos: vie­no­je jos kny­go­je mi­ni­mas kaip der­lin­gas kraš­tas (Jer 22, 6), o ki­to­je – kaip kraš­tas, „ku­pi­nas ne­do­ry­bių, – jie tik­rai pri­eis liep­to ga­lą“ (Oz 12, 12). Vy­rai čia yra re­li­gi­niai, po­li­ti­niai ir ka­ri­niai Va­dai. Juos su­pa že­mes­nio ran­go tvar­kos sau­go­to­jai: Akys (slap­tų­jų tar­ny­bų agen­tai), An­ge­lai (ka­rei­viai) ir Sar­gai (po­li­ci­nin­kai). Va­dams tal­ki­na eli­ti­nės mo­te­rys – ka­ri­nės spal­vos žals­vai ru­do­mis suk­ne­lė­mis vil­kin­čios Te­tos, fe­mi­nis­ti­nės ga­lios įsi­kū­ni­ji­mas. Pas­ta­rų­jų dar­bas yra in­dok­tri­nuo­ti Rau­do­na­ja­me cen­tre ren­gia­mas Tar­nai­tes (per trum­pą lai­ką pa­keis­ti jų po­žiū­rį į dau­ge­lį da­ly­kų), va­do­vau­ti vie­šiems mo­te­rų (gim­dy­mo, baus­mių) ri­tu­a­lams ir kt.

Te­tų pa­reng­ta Va­do na­muo­se gy­ve­nan­ti Tar­nai­tė Fre­di­nė tu­ri daug lais­vo lai­ko ir – lyg se­nuo­se pa­veiks­luo­se – vis sė­di prie pra­vi­ro lan­go lauk­da­ma – ko? Kad at­lik­tų sa­vo funk­ci­ją – tap­tų su­ro­ga­ti­ne mo­ti­na, Va­dui ir jo Žmo­nai pa­gim­dy­tų vai­ką. Su­ro­ga­ti­nė mo­ti­nys­tė ro­ma­ne vaiz­duo­ja­ma kaip te­ok­ra­ti­nės Gi­le­a­do dik­ta­tū­ros nor­ma. Šio­je san­tvar­ko­je ne­bė­ra vie­tos šei­mai, mei­lei, ero­ti­kai, čia lei­džia­mas tik griež­tai ri­tu­a­li­zuo­tas ne­san­tuo­ki­nis sek­sas vien rep­ro­duk­ci­niais tiks­lais. Kaip bū­das iš­spręs­ti ma­žė­jan­čių gims­ta­mu­mo ro­dik­lių pro­ble­mą, at­ėju­sią iš anų lai­kų ir są­ly­go­tą abor­tų tai­ky­mo, mo­te­rų ir vy­rų ne­vai­sin­gu­mo dėl ap­lin­kos bran­duo­li­nio už­terš­tu­mo, AIDS epi­de­mi­jos, si­fi­lio ir kt.

Žmo­gaus ly­tiš­ku­mas čia pa­vers­tas ri­tu­a­li­zuo­ta „re­li­gi­ja“, ku­ri grin­džia­ma pa­rai­džiui in­ter­pre­tuo­ja­ma Bib­li­ja. Jau ro­ma­no epig­ra­fe ra­šy­to­ja ci­tuo­ja Pra­džios kny­gos 30 sky­riaus 1–3 ei­lu­tes, pa­sa­ko­jan­čias, kaip Jo­kū­bo žmo­na Ra­che­lė, ne­su­si­lau­ku­si su juo vai­kų ir pa­vy­din­ti jų tu­rin­čiai sa­vo se­se­riai, pra­šo, kad Jo­kū­bas su­ei­tų su tar­nai­te Bil­ha ir ši ant Ra­che­lės ke­lių pa­gim­dy­tų jai ir Jo­kū­bui vai­ką. Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad tai vie­na iš dau­gy­bės ei­li­nį Bib­li­jos skai­ty­to­ją trik­dan­čių sce­nų. Be pa­žo­di­nės, ji dar tu­ri gi­les­nę re­li­gi­nę reikš­mę. Ji by­lo­ja apie pa­ra­dok­sa­lią ti­kė­ji­mo lo­gi­ką, apie Die­vą, ne­ti­kė­čiau­siais bū­dais žmo­gų iš­va­duo­jan­tį iš ne­gar­bin­giau­sių, že­mi­nan­čių gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jų – taip Se­no­jo Te­sta­men­to lai­kais žiū­rė­ta į vai­kų ne­su­si­lau­ku­sią šei­mą. Ro­ma­ne pa­ro­do­ma, kaip pa­žo­džiui su­vo­kiant ši sce­na pa­da­ro­ma tik­ra­ti­kiais sa­ve va­di­nan­čios sek­tos prak­ti­kuo­ja­mos su­ro­ga­ti­nės mo­ti­nys­tės ide­o­lo­gi­niu pa­grin­du. Šią šven­traš­čio is­to­ri­ją Te­tos skai­to Cen­tre ren­gia­moms Tar­nai­tėms. Ją na­miš­kiams skai­to Va­das, at­lik­da­mas Tar­nai­tės ap­vai­si­ni­mo ce­re­mo­ni­ją.

Toks yra šis Ka­na­dos po­stmo­der­niz­mo kū­ri­nys. Pa­ra­šy­tas kaip šal­ta ir rūs­to­ka ko­vin­go­jo ra­di­ka­lio­jo fe­mi­niz­mo ir sek­tan­tiš­kos pseu­dok­rikš­čio­ny­bės pa­ro­di­ja. Kaip in­ter­teks­tas su nuo­ro­do­mis ne tik į Bib­li­ją, bet ir į kai ku­riuos li­te­ra­tū­ri­nius, mu­zi­ki­nius šal­ti­nius (pvz., Cen­tre Tar­nai­tes Te­tos mo­ko mankš­tin­tis skam­bant Fry­de­ry­ko Cho­pi­no mu­zi­kai). Ro­ma­nas ku­pi­nas aso­cia­ty­vių nuo­ro­dų ir į is­to­ri­nes re­a­li­jas (pvz., ta­li­bų Af­ga­nis­ta­ną, Mao Dze­don­go ko­mu­nis­ti­nę Ki­ni­ją, Vik­to­ri­jos lai­kų An­gli­ją, fa­šis­ti­nę Vo­kie­ti­ją, ko­mu­nis­ti­nę So­vie­tų Są­jun­gą ir kt.). Pa­ti ra­šy­to­ja pri­si­me­na: „Tar­nai­tės pa­sa­ko­ji­mą“ ji pra­dė­jo 1984 me­tų pa­va­sa­rį, gy­ven­da­ma Va­ka­rų Ber­ly­ne, tuo lai­ku vis dar ap­sup­ta­me Ber­ly­no sie­nos.

Ši iš be­si­kei­čian­čių Tar­nai­tės pra­ei­ties ir da­bar­ties gy­ve­ni­mo epi­zo­dų su­dė­lio­ta mo­zai­ka tu­ri po­stmo­der­nią at­vi­rą pa­bai­gą ir me­ta­fik­ci­nį epi­lo­gą. Ap­si­su­kus is­to­ri­jos ra­tui, ro­ma­no pa­bai­go­je įžen­gia­me vėl į de­mok­ra­ti­jos lai­kus, pa­kei­tu­sius dik­ta­tū­rą. To­kiais li­be­ra­liais 2195 me­tais vyks­ta tarp­tau­ti­nis is­to­ri­kų sim­po­ziu­mas apie bu­vu­sią Gi­le­a­do res­pub­li­ką. Sa­vo pra­ne­ši­me pro­fe­so­rius Džeim­sas Dar­sis Pei­šo­tas iš An­gli­jos kai ką moks­liš­ko, ko Tar­nai­tė ne­pa­pa­sa­ko­jo, pa­sa­ko apie Gi­le­a­do dik­ta­tū­rą ir jos žlu­gi­mo prie­žas­tis, apie pa­ties „Tar­nai­tės pa­sa­ko­ji­mo“ ra­di­mo­si is­to­ri­ją. Šiuo epi­lo­gu ra­šy­to­ja iš­sa­ko ke­lias kri­ti­nes min­tis ir apie va­di­na­mą­jį moks­li­nio dis­kur­so ob­jek­ty­vu­mą, nu­spal­vin­tą aka­de­mi­nės ben­druo­me­nės pa­gei­dau­ja­mu hu­mo­ru. Plo­ji­mais pa­ly­dė­tas pro­fe­so­riaus ge­ras moks­li­nis pra­ne­ši­mas skam­ba lyg be­šir­dis kon­tras­tas žmo­giš­kai jaut­riam Tar­nai­tės pa­sa­ko­ji­mui apie sa­vo ne­leng­vą pa­tir­tį dik­ta­tū­ro­je.

Ro­ma­ne dės­to­ma šiuo­lai­ki­nio gy­ve­ni­mo kri­ti­ka su­ke­lia įvai­rių min­čių. Net de­mok­ra­tiš­kiau­sio­se JAV į jį bu­vo žiū­ri­ma prieš­ta­rin­gai. Štai, pa­vyz­džiui, kai ku­rios aukš­to­sios mo­kyk­los šį kū­ri­nį leng­vai įtrau­kė į li­te­ra­tū­ros stu­di­jų pro­gra­mą kaip ža­di­nan­tį stu­den­tų dis­ku­si­jas apie da­bar­tį. O kitos aukš­to­sios mo­kyk­los jį at­me­tė kaip ne­tin­ka­mą dėl įžei­daus re­li­gi­nių ir fe­mi­nis­ti­nių te­mų trak­ta­vi­mo, sa­vi­žu­dy­bės, iš­kreip­to sek­so te­mų. Ir vie­na, ir ki­ta pu­sė sa­vaip tei­si. Čia daug kas pri­klau­so nuo to, kaip šį am­bi­va­len­tiš­ką, pro­vo­ka­ty­vų ro­ma­ną in­ter­pre­tuo­si: pa­vir­šu­ti­niš­kai – kaip fe­mi­nis­ti­nį ir an­ti­krikš­čio­niš­ką ar kiek gi­liau – kaip kri­ti­kuo­jan­tį ir pa­juo­kian­tį ko­vin­gą­jį ra­di­ka­lų­jį fe­mi­niz­mą bei pa­žo­di­nį Bib­li­jos nau­do­ji­mą sek­tan­tiš­kos ide­o­lo­gi­jos tiks­lais. Tai ro­ma­nas, apie ku­rį jau pa­ra­šy­tos ir ra­šo­mos įvai­rios moks­li­nės stu­di­jos, kaip ir apie ki­tą Mar­ga­ret At­wo­od kū­ry­bą (po­ezi­ją, ap­sa­ky­mus, ro­ma­nus, eseis­ti­ką ir kt.). Tad jo pa­si­ro­dy­mas lie­tu­viš­kai yra svar­bus įvy­kis mū­sų aka­de­mi­nei li­te­ra­tū­ro­lo­gų ben­druo­me­nei. O ir pa­pras­tam skai­ty­to­jui, mėgs­tan­čiam šiuo­lai­ki­nę li­te­ra­tū­rą su stip­riu idė­ji­niu už­tai­su.

„Tar­nai­tės pa­sa­ko­ji­mo“ lie­tu­viš­kas lei­di­mas yra reikš­min­gas įvy­kis ir mū­sų ver­ti­mų is­to­ri­jo­je. Jis yra iš ypa­tin­ges­nės kal­bos kū­ri­nių, ku­riuos vers­ti nė­ra leng­va. Kad ir dėl Gi­le­a­do res­pub­li­kos nau­ja­kal­bės su sa­vi­tais nau­ja­da­rais – kaip kad jų ki­to­kių tu­ri ir Ge­or­ge’o Or­wel­lo dis­to­pi­ja „1984-ie­ji“. Pvz., Va­duo­tu­vės, vyks­tan­čios ža­lio­je ve­jo­je su pa­sta­ty­ta pa­ky­la, ant ku­riuos at­lie­ka­mas baus­mės ri­tu­a­las – už ne­vie­ši­na­mus nu­si­kal­ti­mus pa­ka­ria­mos mo­te­rys; Pub­li­ku­ci­ja, kai ža­lio­je ve­jo­je su­si­rin­kusios Tar­nai­tės, pa­ra­gin­tos Te­tų, lyg mi­nia per ro­ko kon­cer­tą puo­la ant at­ves­to pra­si­kal­tu­sio vy­ro; ar­ba Tar­nai­čių nu­me­rių kom­pa­tik­ra, iš­ei­nant iš Va­dų gy­ve­na­mo ra­jo­no ir kt. Pri­ty­ru­siai ver­tė­jai Ni­jo­lei Re­gi­nai Chi­je­nie­nei pa­vy­ko jun­ta­mai per­teik­ti ro­ma­no po­teks­tes ir im­pli­ka­ci­jas, tiks­lia ir glaus­ta kal­ba ra­šy­to­jos su­kur­tą įtemp­tą, šiur­po­ką pa­sa­ko­ji­mo at­mos­fe­rą.

Nors ir nu­ke­lia į įsi­vaiz­duo­ja­mą dis­to­pi­nę tik­ro­vę, šis ro­ma­nas nė­ra vien tik fan­ta­zi­jos žais­mas. Jis iš­au­gęs iš mū­sų lai­kų re­a­ly­bės. Skai­ty­to­jui ten­ka ne­leng­va už­duo­tis skai­tant „Tar­nai­tės pa­sa­ko­ji­mą“ at­pa­žin­ti ja­me tie­sio­giai ir ne­tie­sio­giai pa­vaiz­duo­tas mū­sų lai­kų gy­ve­ni­mo re­a­li­jas. Ši kny­ga mo­ko ne­pa­si­duo­ti bū­ties leng­vy­bei (kaip sa­ko Tar­nai­tė: „Aš pa­sa­ko­ju jums is­to­ri­ją ir ža­di­nu jū­sų bū­tį“, p. 288). Ji mo­ko skai­ty­ti lai­ko žen­klus. Pa­ro­dy­da­ma, kiek ne­daug te­rei­kia, kad tos į vis di­des­nes žmo­gaus lais­ves ve­dan­čios ten­den­ci­jos virs­tų ka­lė­ji­mu.

Metų verstinės knygos projektas