2013-ie­ji. Įžan­ga į po­stka­pi­ta­lip­sę

LI­NAS KRA­NAUS­KAS

Pra­ėjus ei­li­nei ir ne­įdo­miai pa­sau­lio pa­bai­gai (tas pats pa­sa­ky­ti­na apie Ka­lė­das ir ki­tas „di­dži­ą­sias šven­tes“), ga­li­ma at­si­kvėp­ti ir pa­svars­ty­ti apie ci­vi­li­za­ci­jos, prie ku­rios esa­me pri­pra­tę, ir kul­tū­ros (kaip pa­gei­dau­tų ra­di­ka­lus eko­lo­gas Der­ric­kas Jen­se­nas) griu­vi­mo sce­na­ri­jus. Ko­dėl jų rei­kia – ki­tos, tur­būt nie­ka­da ne­iš­au­šian­čios, die­nos te­ma, bet pro­vo­ka­vo juos ir dai­niai, ei­li­nė­je eko­no­mi­nė­je kri­zė­je re­gė­ję prieš­mir­ti­nius ka­pi­ta­liz­mo trau­ku­lius.

Se­no­vi­nį (ir dar spe­cia­liai pa­sen­din­tą) kom­piu­te­ri­nį žai­di­mą „Fal­lout“ daug mė­ne­sių žai­džiau ne dėl (post)apo­ka­lip­ti­nės at­mos­fe­ros, o dėl RPG (angl. role-playing game, arba vaidmenų žai­dimas) ga­li­my­bių ir man tin­ka­mo ža­ve­sio, ku­ris kar­tais ver­čia pa­si­ten­kin­ti net ir pi­ra­tų lai­vų siu­že­tais. Ta­čiau „Fal­lout 1“ ir „Fal­lout 2“ pa­sau­liai pri­me­na ma­žiau­siai nuo 1945-ųjų Va­ka­ruo­se ir so­vie­ti­nia­me blo­ke (ko­kia vie­ny­bė) gy­va­vu­sią (dis)fan­ta­zi­ją apie vi­suo­ti­nį ka­rą, nu­šluo­sian­tį nuo pa­vir­šiaus vi­sa, kas gy­va, už­nuo­dy­sian­tį nuo­dė­gu­lius it Hi­ro­si­ma ar Fu­ku­ši­ma, o per ste­buk­lą iš­li­ku­sius gy­vus ta­ra­ko­nus, ame­ri­kie­čius ir so­vie­ti­nius pi­lie­čius pri­ver­sian­tį slėp­tis po la­pais gi­lio­se plie­no ir be­to­no slėp­tu­vė­se. Ne bul­vių bun­ke­riuo­se po dar­ži­nė­mis, kur par­ti­za­nai ra­šė ei­les ir raš­kė žal­kus, o tik­ro­se po­že­mi­nė­se sto­vyk­lo­se, kur la­bai kuk­lia ap­im­ti­mi lyg ir ko­pi­juo­ja­mas tik­ro pa­sau­lio gy­ve­ni­mas…

Kaip, at­ro­do, gy­ve­na­ma po­van­de­ni­niuo­se lai­vuo­se, link po­lia­ri­nio ra­to ar­tė­jan­čiuo­se cen­truo­se ir ki­to­se pla­ni­nio pro­to sis­te­mo­se (gal net ir ne vie­na­me dau­gia­bu­ty­je), ne­tu­rin­čio­se nie­ko ben­dra su… na, gy­ve­ni­mu.

Al­ter­na­ty­vios sva­jos apie po­mir­ti­nį gy­ve­ni­mą

Pri­si­me­nu pa­sa­ko­ji­mus, kaip pa­si­gir­dus ban­do­ma­jai si­re­nai vai­kai tu­rė­jo slėp­tis po kla­sės suo­lais (ar kaž­kas pa­na­šaus vyk­da­vo ir JAV? O pas­kui kas – iš po suo­lų rei­kė­da­vo ras­ti ke­lią į tuos an­ti­ato­mi­nius bun­ke­rius?), ir vie­ną Bria­no May ei­lu­tę: „We grew up tall and proud in the sha­dow of the mus­hro­om cloud.“ Vi­sos šios aso­cia­ci­jos nu­ro­do pa­si­kar­to­jan­tį prieš­-apo­ka­lip­ti­nių prie­mo­nių tin­klą, iš­dė­lio­tą įvai­riuo­se pa­sau­lio kam­puo­se. Gir­dė­jau, kad JAV ypač po­pu­lia­rūs rū­siai ir pus­rū­siai su mais­to ir ant­klo­džių at­sar­go­mis, ki­tais svar­biais sau­gik­liais, tie­sa, ma­nau, kad jie yra ir ki­taip pa­grįs­ti: juk nor­ma­lų gy­ve­ni­mą bet ka­da ga­li nu­šluo­ti ura­ga­nas Kat­ri­na, vie­su­las Ana­to­li­jus ar po­tvy­nis Hen­rie­ta. Tu tie­siog pri­va­lai tu­rė­ti kur su­si­gūž­ti, už­si­vo­žęs sei­fi­niu šu­li­nio dang­čiu ir ap­si­klo­jęs mėgs­ta­miau­sių kon­ser­vų tū­be­le bei ka­be­li­nės pul­tu. Ap­si­gin­kla­vi­mas kon­ser­vais ir tu­ne­liais api­bū­di­no ir pas­ta­rą­jį pa­sau­lio pa­bai­gos prie­puo­lį, ku­riuo sir­go ar vai­di­no ser­gą Ma­jų ka­len­do­riaus ger­bė­jai.

Žaidimas "Fallout 3"

Ta­čiau grįž­ki­me prie daug tu­ri­nin­ges­nio ir kon­struk­ty­ves­nio kū­ri­nio už šį ka­len­do­rių – „Fal­lout“, as­me­ni­niams kom­piu­te­riams su­kur­tų RPG sa­gos, pra­si­dė­ju­sios gal net gar­ba­no­tais 1997-ai­siais. „Fal­lout“ – ko ge­ro, vie­nas simp­to­miš­kes­nių – ir sim­pa­tiš­kes­nių – ret­ro­fu­tu­riz­mo pa­vyz­džių (jei­gu kar­tais nė­ra są­vo­kos api­bū­din­ti kū­ry­bai, si­mu­liuo­jan­čiai ret­ro­fu­tu­ris­ti­nį tu­ri­nį „da­bar­ti­niais“ lai­kais). Jo veiks­mas plė­to­ja­mas to­kio­je ap­lin­ko­je, it šal­to­jo ka­ro puo­se­lė­ta karš­to­jo (pa­sau­li­nio ato­mi­nio) ka­ro bai­mė bū­tų iš­si­pil­džiu­si su kau­pu. Ci­vi­li­za­ci­ja (ir gam­ta) nu­šluo­ta nuo že­mės pa­vir­šiaus, o iš­li­kę žmo­nės – su­si­tel­kę po­že­mi­nė­se slėp­tu­vė­se ir tvir­to­vė­se, daž­nai ga­na pa­žan­gio­se, su la­bo­ra­to­ri­jo­mis, lif­tais, tre­ni­ruok­liais ar net kop­ly­čia.

At­ei­tis pra­ei­ty­je

Žai­di­mo veiks­mas pra­si­de­da to­kia­me po­že­my­je su­bren­du­siam he­ro­jui iš­ėjus į die­nos švie­są ir įsi­ti­ki­nus, kad že­mės pa­vir­šiu­je jau ra­mu, su­ma­žė­jęs ra­dia­ci­jos ly­gis, ga­no­si nau­jo­viš­ki gy­vū­nai – Čer­no­by­lio anū­kai, o vie­to­mis pa­si­bars­tę net anar­chis­tų, mu­tan­tų ar mor­mo­nų „mies­tai“. Jie iš ša­pe­lių ir se­no­jo pa­sau­lio skar­di­nių kon­struo­ja sa­vo gy­ve­ni­mus, sle­pia­si nuo or­ga­ni­zuo­tų „dak­ta­rų“ gau­jų ar­ba pa­tys jo­mis tam­pa, žu­do ir par­da­vi­nė­ja sie­lą už po­pu­lia­rią va­liu­tą – bu­te­lių kamš­te­lius, o kar­tais ran­da ko­kią ka­ri­nę ba­zę ir jo­je už­kon­ser­vuo­tus moks­li­nių eks­pe­ri­men­tų mė­gi­nius ar bu­vu­sius-bū­si­mus gin­klus. Pas­ta­rie­ji at­ro­do ir pa­ly­gin­ti šiuo­lai­kiš­kai, ir pro­gre­sy­viai – tech­ni­nė moks­li­nė pa­žan­ga ne­nu­trū­ko ir po­sta­po­ka­lip­ti­nia­me / po­že­mi­nia­me pa­sau­ly­je, ta­čiau vi­sa ši at­ei­tis vyks­ta pra­ei­ty­je, nors ir al­ter­na­ty­vio­je: juk tre­čia­sis pa­sau­li­nis ka­ras su­kur­tas šal­to­jo ka­ro me­tais. Žai­di­mas per­grūs­tas šeš­to­jo de­šimt­me­čio ame­ri­kie­tiš­kos pro­pa­gan­dos es­te­ti­kos ir pa­ro­di­jų, taip pat to­kios iro­ni­jos ir ga­ly­bės (ži­no­ma, per­žen­gian­čių šeš­tą­jį de­šimt­me­tį) kul­tū­ri­nių re­fe­ren­ci­jų, ku­rios su­bū­rė kap­ri­zin­gą ir reik­lią, bet pa­ga­vią se­kė­jų gvar­di­ją. Šio­ji, be­je, iš­ve­dė iš pro­to ne vie­ną kom­pa­ni­ją, no­rė­ju­sią im­tis kul­ti­nės fran­ši­zės tę­si­nių (ga­liau­siai prieš­ta­rin­gai ver­ti­na­mą „Fal­lout 3“ su­kū­rė „Bet­hes­da“).

Žaidimas "Fallout 3"

Ne vien dirb­ti­nis žai­di­mo pro­tas si­mu­lia­vo ir pa­ro­di­ja­vo pa­se­nu­sio mo­der­nu­mo – pra­ei­ties šiuo­lai­kiz­mo vaiz­di­nius, jis ir pats jau net sa­vo lai­kais bu­vo ga­na se­no­viš­kas. Pra­dė­jęs „pir­mą ly­gį“, kur tam­so­je vos įžiū­ri­mas žmo­gė­nu­kas kaž­ko­kia­me rū­sy­je pa­ga­liu nie­kaip ne­su­si­do­ro­ja su ra­dio­ak­ty­via žiur­ke, ri­bo­ja­mas ne iš­kart su­pran­ta­mos turn-ba­sed RPG sis­te­mos, pa­si­jun­ti lyg įstri­gęs prie šal­to­jo ka­ro kom­piu­te­rio (su DOS ap­lin­ka?) ko­kiuo­se nors ap­leis­tos Pra­mo­nės ir ma­te­ria­li­nių už­sa­ky­mų mi­nis­te­ri­jos po­že­mi­niuo­se aukš­tuo­se, kur tė­ra šis vie­nin­te­lis už­si­ė­mi­mas ir vie­nin­te­lė vei­kian­ti pro­gra­ma. Prie­te­mo­je, su trūk­čio­jan­čia ir čir­pian­čia ha­lo­ge­ni­ne lem­pa ir ap­link su­krau­to­mis per­fo­kor­tų bei firmos ДЕЛО ap­lan­kų rie­tu­vė­mis, pa­ma­žu pra­de­di mels­tis, kad ši pro­gra­ma ir­gi ga­lu­ti­nai ne­nu­lūž­tų ir ta­vęs ne­pa­lik­tų.

Pui­kus nau­ja­sis pa­sau­lis. Ką?

Pra­bė­gus vos pen­kio­li­kai me­tų, mie­las ma­no se­na­sis Ro­bot­ro­nas ne­be­pri­ima vaf­li­nių CD dy­džio dis­ke­lių ir pui­kuo­ja­si nau­ja vie­nin­te­le pro­gra­ma, prie ku­rios la­še­li­nės pri­jung­tas sė­džiu kiau­ras pa­ras po trūk­čio­jan­čia T. Kos­ciuš­kos gat­vės lem­pa. Šią pro­gra­mą iš F rai­dės ir jūs ži­not. Pro vie­ną ran­ko­vę įte­ka ka­va, pro ki­tą – pas­ku­bom už­kais­ti ma­ka­ro­nai, o pro tre­čią, va­ka­ri­nę, al­ko­ho­li­niai mig­do­mie­ji.

Per šį lai­ką su­pra­tau, kad to­kiais kaip aš kaž­kas tu­ri pa­si­rū­pin­ti, to­dėl ta­pau va­di­na­muo­ju ar­bū­zu – rau­do­na ko­mu­nis­ti­ne ler­va ža­lia­me avies kai­ly­je. O gal bro­ko­liu, to­le­ras­ti­niu Briu­se­lio ko­pūs­tu… Žo­džiu, mė­gė­jiš­kai tir­da­ma­sis krau­ją (nes kiek­vie­nas ko­mu­nis­tas yra ir nar­ko­ma­nas, pri­klau­so­mas ne vien nuo FB) aiš­kiai ma­tau, kad kar­tais esu 70, o kar­tais vi­sais 90 pro­cen­tų anar­chis­tas. To­dėl su­si­mąs­tau ir apie štai ko­kias są­sa­jas.

Po­ci­vi­li­za­ci­nį pa­sau­lį, ži­no­ma, vaiz­duo­ja ne vien „Fal­lout“ epas, bet ir dau­gy­bė ki­tų pop­kul­tū­ros kū­ri­nių, to­kių kaip „Pa­šė­lęs Mak­sas“ ar tva­no pa­sek­mes pri­me­nan­tis, dar ma­žiau sub­ti­lus „Van­dens pa­sau­lis“ (žy­mė­jęs kri­ti­nę ri­bą tuo me­tu į aukš­ty­bes už­ko­pu­sio Ke­vi­no Cost­ne­rio kar­je­ro­je; nors „pa­šė­lu­sio Mak­so“ CV pa­na­šiu me­tu ir­gi žlu­go nuo vi­di­nių ir rin­kos de­mo­nų). Vi­si šie vaiz­duo­tės vo­ra­tin­kliai suf­le­ruo­te suf­le­ruo­ja ir ga­li­mą al­ter­na­ty­vų veiks­mo vys­ty­mą­si ana­pus ka­pi­ta­lis­ti­nės san­klo­dos: juk ato­mi­nis ar­ma­ge­do­nas, nors nu­tai­ky­tas bū­tent į vi­są gam­tą ir žmo­ni­ją, nu­šluo­tų ir va­di­na­mą­ją „sis­te­mą“, nuo ku­rios taip ken­čia vi­si do­rai bei kan­triai dir­ban­tys ar tin­gin­tys pa­sau­lio var­guo­liai ir pa­vy­duo­liai.

No­ri ne­no­ri šiuo­se sce­na­ri­juo­se iš da­lies ma­to­me sa­vaip sim­pa­tiš­ką, bet niū­rią po­sis­te­mi­nės, už­terš­tos, iš­skai­dy­tos ne­bū­ties sa­lų re­a­ly­bę (ku­rią šiaip jau ne­sun­ku iš­mė­gin­ti bet ku­ria­me po­ka­ry­je): pa­ga­lys de­da­mas prie pa­ga­lio, na­mai sta­to­mi iš se­nų naf­ta su­lie­tų dra­bu­žių, trys mies­tai da­li­ja­si vie­nu iš­li­ku­siu pro­se­ne­lio dvi­ra­čiu, ir, at­ro­do, pa­si­da­ro sun­ku ir ne­įsi­vaiz­duo­ja­ma su­konst­ruo­ti ką nors ko­ky­biš­kai nau­jo. To­dėl, ne­pai­sant vi­sų sim­pa­ti­jų, vis iš­lie­ka pri­mi­ty­vus klau­si­mas – ne­sa­kau, kad rei­kia skris­ti į kos­mo­są, kur­ti Mar­so ko­lo­ni­jas, bet sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kaip anar­chis­ti­nė ben­druo­me­nė kur­tų, pa­vyz­džiui, vais­tus. Ne ho­me­o­pa­ti­nių žo­le­lių ar­ba­ty­tę, o nor­ma­lų mag­ne­ti­nio re­zo­nan­so to­mog­ra­fą.

Vie­toj ato­mi­nio – lė­ta­sis ka­ras

Kos­mo­se jie jau tu­ri an­ti­ato­mi­nio bun­ke­rio są­ly­gas: jo­kios ga­li­my­bės iš­ei­ti to­liau už tau pa­skir­to kvad­ra­ti­nio met­ro, kon­ser­vuo­tas tū­be­lių mais­tas, ne­tu­rin­tis nie­ko ben­dra su… na, mais­tu, šyp­san­čios kon­vul­si­jos į ka­me­rą ir net ne­jau­kus mo­de­lia­vi­mas, kaip ten rei­kia tuš­tin­tis. Žiū­rint į to­kį be­pro­ty­bės lai­ve­lį (į ku­rį, ti­kiu, net ir 44 me­tams už­si­ra­kin­ti at­si­ras­tų ne vie­nas mi­li­jo­nas sa­va­no­rių), tols­tan­tį švie­sos grei­čiu, bet žvel­giant per jam skir­to am­žiaus per­spek­ty­vą – la­bai jau lė­tai, – ne­ju­čia ky­la min­tis, ne­jau taip ir pa­lik­si­me sis­te­mą gra­vi­tuo­ti link jai vie­nai ži­no­mo tiks­lo.

Nes iš tik­rų­jų vis­kas yra at­virkš­čiai. Ne an­ti­sis­te­mi­nė vi­zi­ja, o bū­tent pa­ti (po)in­dust­ri­nė eko­no­mi­ka, už­prog­ra­muo­ta ne­svei­ko au­gi­mo im­pe­ra­ty­vo cik­lais, kon­cen­truo­jan­ti ka­pi­ta­lą ne­at­skai­tin­go­se ir vi­suo­me­ni­niam ra­cio­na­lu­mui prie­šin­go­se gru­puo­tė­se bei siur­bian­ti skurs­tan­čių ša­lių ir gam­tos iš­tek­lius, stu­mia po­sta­po­ka­lip­ti­nę, po­mir­ti­nę dy­ku­mą, tik pa­ly­gin­ti lė­čiau – ir ne­grįž­ta­mai. Lė­ta­sis ka­ras – tai pro­ce­sas, ku­riam bū­din­ga pa­ra­zi­to tak­ti­ka, ku­rios es­mė – „gy­ven­to­jas“ ne­pa­ste­bi esąs ėda­mas. Kos­mi­nio mais­to pre­ky­bos cen­truo­se jau pil­na (leng­vai su­gru­bin­čiau, kad ten vien jis) – tai ir ce­lo­fa­nuo­tas, kas­dien tas pats me­lio­nas, nu­skin­tas prieš aš­tuo­nis mė­ne­sius ki­toj gaub­lio pu­sėj ir pil­na­me­tys­tės su­lau­kęs tik sunk­ve­ži­my­je, ir ki­ti po­mi­do­rų ser­ve­la­tai, ku­rių ga­lio­ji­mas pra­tęs­tas ne­ri­bo­tam… lai­kui. Įsi­mi­nė min­tis (gai­la, ne pa­var­dė), kad iš tik­rų­jų, prie­šin­gai nei daž­nai tri­mi­tuo­ja­ma, ka­pi­ta­liz­mas pats ven­gia nau­jo­vių ir di­na­miš­ko vys­ty­mo­si ar ne­nu­spė­ja­mo pro­gre­so, jam pa­to­giau tie­siog ko­mer­cia­li­zuo­ti ki­tų jau pa­tvir­tin­tus iš­ra­di­mus. Pa­ga­lys prie pa­ga­lio, ban­kas prie ban­ko, nau­jas iš­ma­nu­sis te­le­fo­nas prie ne­spė­ju­sio pa­sen­ti, bet jau ne­be­rei­ka­lin­go… Pa­lai­ko­me be­ato­dai­riš­kai se­ki­nan­čią sis­te­mą ne iš pa­žan­gos ir įvai­ro­vės troš­ku­lio, o at­virkš­čiai – dėl po­rei­kio su­gleb­ti ne­kves­tio­nuo­ja­ma­me rit­me. To­dėl jau šian­dien pre­ky­bos cen­trai ir yra vir­tę po­stci­vi­li­za­ci­niais bun­ke­riais, ku­riuo­se ne­lei­džia­ma sau­lės švie­sa (o jei ne­ty­čia lan­gai pa­vel­dė­ti iš anks­čiau, jie už­ba­ri­ka­duo­ja­mi ak­li­no­mis re­kla­mo­mis), o lo­gis­ti­nės sche­mos eli­mi­nuo­ja švie­žio ir tik­ro mais­to ar jo au­gin­to­jų ry­šių su var­to­to­jais ga­li­my­bes (pa­ga­liau ir pats mais­tas au­gi­na­mas po „die­nos švie­sos“ lem­po­mis rū­siuo­se ir la­bo­ra­to­ri­jo­se). Ir ne­bi­jau aš čia net ezo­te­riš­kiau­siais apo­ka­lip­ti­niais deg­lais pa­mo­juo­ti – su­ro­ga­ti­nio mais­to, plas­ti­ko ir gy­vu­li­nin­kys­tės per­pro­duk­ci­jai siur­biant pas­ku­ti­nius Ama­zo­nės in­ta­kus, mes vie­na ko­ja jau dai­ro­mės spen­gian­čia­me, va­ku­u­mi­nia­me „Aeon Flux“ pei­za­že, kur mus nu­si­ne­ša klo­nuo­tos na­no­dul­kės su nat­rio glu­ta­ma­to ir pi­ra­ni­jos ge­no­mo pėd­sa­kais. Ge­ros jums die­nos.