Apie Vil­niaus pa­min­kluo­se dūs­tan­čią is­to­ri­ją

DO­NA­TAS PAU­LAUS­KAS

Maž­daug prieš me­tus Na­cio­na­li­nė­je dai­lės ga­le­ri­jo­je vy­ko pa­ro­da, ku­rio­je bu­vo eks­po­nuo­ja­ma ar­chy­vi­nė me­džia­ga apie Vil­niaus pa­min­klus, nuo XIX a. pa­bai­gos sto­vė­ju­sius žy­miau­sio­se mies­to vie­to­se. Nu­ste­bi­no ne tik tai, kiek daug jų bu­vo ir ko­kiu mas­tu bu­vo sten­gia­ma­si „įpa­min­klin­ti“ mies­tą, bet ir tai, ko­kiu grei­čiu, at­si­žvel­giant į po­li­ti­nes ap­lin­ky­bes, jie kei­tė­si. Kei­tė­si taip, kad šian­dien dau­ge­lis Vil­niaus cen­tri­nių pa­min­klų yra ne is­to­riš­kai pa­vel­dė­ti, o ne­se­niai su­kur­ti ir su­mon­tuo­ti. Jie liu­di­ja ne mies­to is­to­ri­ją, bet vy­rau­jan­tį ide­o­lo­gi­nį ir po­li­ti­nį kli­ma­tą – tai ne pra­ei­ties re­lik­tai, o da­bar­ties žen­klai.

Ryš­kus, pa­ste­bi­mas pa­vyz­dys, kad is­to­ri­ja, ide­o­lo­gi­ja ir ga­lia, apie ku­rių žlu­gi­mą kiek anks­čiau bu­vo mėgs­ta­ma už­si­min­ti, ne­tu­ri pa­bai­gos. Ne, ide­o­lo­gi­ja ne­bu­vo tik so­vie­ti­nės tvar­kos at­ri­bu­tas, ga­lios san­ty­kiai, ku­riais grin­džia­ma val­džios ir vi­suo­me­nės kas­die­ny­bė, taip pat ne­din­go, o is­to­ri­ja vis dar ne­už­ver­tė ko­jų. Ta­čiau są­jū­di­nis po­so­vie­ti­nis dis­kur­sas iki šiol ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mą sie­ja su is­to­ri­jos, ide­o­lo­gi­jos ir ga­lios žlu­gi­mu – lyg bū­tų pa­siek­tas ga­lu­ti­nis taš­kas, iš­si­lais­vi­ni­mas iš pas­ku­ti­nių rep­re­sy­vių sis­te­mų, kai ne­bė­ra to, kas iš­krai­py­tų „aki­vaiz­džią“ is­to­ri­nę Tie­są, Tei­sin­gu­mą ir Tik­ro­vę.

Vi­sa bė­da, kad tie trys da­ly­kai nė­ra tai, ką ga­lė­tum nu­si­skin­ti lyg obuo­lį nuo obels – tai ne at­ran­da­ma, ne pri­ei­na­ma, o su­ku­ria­ma. Tais pa­čiais įran­kiais, kaip ir vi­sa ki­ta so­cia­li­nė žmo­gaus veik­la, – ga­lios, ide­o­lo­gi­jos, is­to­ri­jos ir kt. prie­mo­nė­mis. Pa­si­bai­gus is­to­ri­jai tur­būt lie­ka tik jos įver­ti­ni­mas, vie­na­reikš­miš­kas ir tvir­tas, nes žvel­gia­ma iš to­kių ob­jek­ty­vių aukš­tu­mų, ku­rių jau ne­be­pa­sie­kia jo­kie ide­o­lo­gi­jos ir ga­lios iš­krai­py­mai. Ir kaž­kas, ma­tyt, nuo­šir­džiai ti­ki, kad da­bar­ti­nis is­to­ri­nis (mies­to, vals­ty­bės, tau­tos) pa­sa­ko­ji­mas at­sklei­džia tik­rą­ją is­to­ri­nę įvy­kių ver­tę, o ne ku­ria pats sa­ve.

Ta­čiau is­to­ri­nis na­ra­ty­vas sa­vo ne­si­bai­gian­čia­me pro­ce­se nuo­la­tos ku­ria­mas ir per­ku­ria­mas: ra­šo­mos kny­gos ir is­to­ri­nės stu­di­jos, per­ra­šo­mi va­do­vė­liai, lei­džia­mi tei­sės ak­tai, re­gu­liuo­jan­tys na­ra­ty­vus ir in­ter­pre­ta­ci­jas (pvz., Tau­tos is­to­ri­nės at­min­ties įsta­ty­mo pro­jek­tas, lau­kian­tis pri­ėmi­mo), griau­na­mi ir sta­to­mi pa­min­klai, is­to­ri­niais sim­bo­liais ap­sta­to­mos aikš­tės, vie­šo­sios vie­tos ir pan. At­si­ra­dus lais­vam plo­te­liui tuoj pat grie­bia­ma­si jį įpras­min­ti – pa­va­din­ti is­to­ri­nės as­me­ny­bės var­du ar­ba pa­sta­ty­ti ko­kią jai skir­tą skulp­tū­rą. Kad ne­lik­tų jo­kios ne­aiš­kios, įtar­ti­nos, be­pras­mės vie­tos – vi­sur tu­ri įsi­skverb­ti ir tvy­ro­ti is­to­ri­nė at­min­tis. Sun­ku ne­pa­ste­bė­ti, kad prie taip ku­ria­mos is­to­ri­nės są­mo­nės la­biau­siai pri­si­de­da tau­ti­nė ide­o­lo­gi­ja, be­kom­pro­mi­sė ga­lia ir kon­ser­va­ty­vi po­li­ti­ka.

Kai su­si­tin­ku su kuo nors Vil­niaus cen­tre, la­biau­siai ne­si­no­ri leis­ti lai­ko to­se po­li­ti­nių ar ide­o­lo­gi­nių struk­tū­rų su­pla­nuo­to­se ir ko­kiu nors ne­ti­ku­siu pa­min­klu įpras­min­to­se vie­to­se. Vie­šu­mo­je ne kar­tą bu­vo ap­ta­ri­nė­ja­mas ir kri­ti­kuo­ja­mas pa­min­klas Vin­cui Ku­dir­kai, nuo 2009 m. sto­vin­tis bu­vu­sio­je Sa­vi­val­dy­bės aikš­tė­je. Kai ku­rie kri­ti­kai Ku­dir­ką ly­gi­no su Vil­nių se­no­kai pa­li­ku­siu Le­ni­nu – skulp­tū­ros sti­lius, pa­to­sas ir idė­ja iden­tiš­ki so­vie­ti­nių skulp­tū­rų brai­žui. Ša­lia cen­tri­nės mies­to gat­vės ant po­sta­men­to sto­vin­tis bron­zi­nis Ku­dir­ka, ku­rio tik skver­ną ga­li pa­siek­ti, toks vi­siš­kai be­jaus­mis, pil­kas ir vals­ty­bi­nis, koks bu­vo ir Le­ni­nas Lu­kiš­kių aikš­tėj. Nors ne, Le­ni­nas bu­vo jaus­min­ges­nis, bet tik tiek. Už Ku­dir­kos, pa­sta­ty­to kaip sta­bo, ku­rį pri­va­lu „my­lė­ti ir gerb­ti“, dar stūk­so gi­gan­tiš­kas obe­lis­kas, nak­tį ap­švie­čia­mas ža­lio­mis švie­so­mis. Ech, toks pa­žįs­ta­mas vals­ty­bi­nis ki­čas…

Įdo­mu tai, kad po šia cen­tri­ne mies­to aikš­te, pa­skir­ta ofi­cia­lia­jai is­to­ri­jai ir kul­tū­rai, vei­kia au­to­mo­bi­lių aikš­te­lė. Pra­ėju­sio fes­ti­va­lio „Kultūros nak­tis“ me­tu tie­siai po ki­či­nio Ku­dir­kos kaip kok­taus tau­tiš­ku­mo sim­bo­lio pa­ma­tais vy­ko ren­gi­nys „Var­pų še­šė­ly­je“, ku­rio me­tu bu­vo at­lie­ka­mi fe­mi­nis­ti­niai, prieš rep­re­sy­vų na­cio­na­liz­mą nu­kreip­ti per­for­man­sai, pa­skai­tos ir pa­ro­dos. Ren­gi­nys sim­bo­liš­kai at­sklei­dė, kad įvai­rios so­cia­laus gy­ve­ni­mo iš­raiš­kos šian­dien yra iš­stu­mia­mos iš vie­šų­jų erd­vių, už­gro­bia­mų na­cio­na­lis­ti­nės vaiz­duo­tės, ir pri­vers­tos trauk­tis į po­grin­dį. O kar­tu ir tai, kad tam įma­no­ma pa­si­prie­šin­ti – griau­ti iš po­grin­džio, iš pa­ma­tų, kad ir ko­kio sun­ku­mo tas gra­ni­tas bū­tų.

Dar la­biau ati­trū­kęs nuo mies­to rit­mo yra Ka­ra­liaus Min­dau­go pa­min­klas, sto­vin­tis ša­lia Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus. Gra­ni­ti­nis, šal­tas, rūs­tus ir iš es­mės ne­pri­jau­ki­na­mas. Ap­link pa­min­klą tai­syk­lin­gai su­dė­lio­ti suo­liu­kai trau­kia tik no­rin­čius šiek tiek pail­sė­ti, ta­čiau ir šie ne­tru­kus nu­sku­ba ku­ria ki­ta kryp­ti­mi, nes skulp­tū­ra vi­siš­kai ne­so­cia­li, ne­ran­dan­ti kon­tak­to su ap­lin­ka. Po­sta­men­tas ir pla­tus Sau­lės ka­len­do­rius, juo­sian­tis pa­min­klą, ati­to­li­na gra­ni­ti­nę skulp­tū­rą dar la­biau. Ku­dir­ką ga­li tam­py­ti už skver­no, o štai prie gra­ni­ti­nio Min­dau­go pri­si­lies­ti ne­va­lia. Ir nors tai pats mies­to cen­tras, šis pa­min­klas pa­ver­tė tą cen­tro lo­pi­nė­lį tik­ru už­kam­piu.

Čia ir­gi ne­bu­vo ap­si­ei­ta be tau­ti­nės ide­o­lo­gi­jos ir ofi­cia­lio­sios is­to­ri­jos. Pa­si­rink­tas bū­tent toks – pri­mi­ty­vus, sta­tiš­kas pa­min­klas, be jo­kių dvi­pras­my­bių ar in­ter­pre­ta­ci­jų. Gra­ni­tas, di­de­lis tū­ris, pom­pas­tiš­ka ir stam­bi for­ma – kad nie­kas ne­su­abe­jo­tų is­to­ri­nės fi­gū­ros ir is­to­ri­nio lai­ko­tar­pio svar­bu­mu bei reikš­min­gu­mu. Pa­si­rink­tas šis, nors kon­kur­so me­tu bu­vo ki­to­kio po­bū­džio pro­jek­tų, idė­jiš­kai ver­tin­ges­nių mies­to vei­dui ir rit­mui. La­biau­siai įsi­mi­nė ar­chi­tek­to Do­nal­do Trai­naus­ko ir skulp­to­riaus Dai­niaus Liš­ke­vi­čiaus pro­jek­tas, ku­riuo bu­vo siū­ly­ta ša­lia mu­zie­jaus at­gai­vin­ti ir ati­deng­ti iš­ny­ku­sio is­to­ri­nio upe­lio va­gą. Jo­kių griež­tų skulp­tū­rų, ne­pa­sie­kia­mų obe­lis­kų, gi­gan­tiš­kų mo­nu­men­tų, tik upe­lio „ins­ta­lia­ci­ja“. Bet toks – nuo­la­tos sru­ve­nan­tis, gy­vas is­to­riš­ku­mas, kaip su­pran­ta­te, ne­ati­tin­ka tau­ti­nės ir vals­ty­bi­nės ide­o­lo­gi­jos. Pa­gal ją, is­to­ri­ja tu­ri dus­ti blan­kiuo­se gra­ni­to pa­min­kluo­se.

Nie­ko ge­ro ne­ža­da ir Lu­kiš­kių aikš­tės su­tvar­ky­mas. Aikš­tės per­tvar­ky­mo kon­kur­są lai­mė­jus pro­jek­tui „Ra­my­bė“, ap­si­ri­bo­ju­siam ply­nu ak­me­ni­niu lau­ku su lie­po­mis ap­link, pa­skelb­tas ki­tas – Lie­tu­vos lais­vės ko­vo­to­jų at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mo kon­kur­sas, kad, pa­pras­tai sa­kant, bū­tų ką per vi­du­rį pa­sta­ty­ti. Gal­būt rei­kė­tų ti­kė­tis ge­riau­sio, juk kon­kur­sas dar ne­lai­mė­tas, ta­čiau jo nuo­sta­tai suf­le­ruo­ja – ne­ver­ta… Juo­se ne tik nu­ma­ty­ta, ko­kie už­ra­šai tu­ri bū­ti ir ko­kie ko­vų už lais­vę lai­ko­tar­piai įvar­dy­ti, bet taip pat rei­ka­lau­ja­ma, kad pro­jek­te bū­tų in­teg­ruo­ta ug­nis (ar­ba jos sim­bo­li­nė iš­raiš­ka), na­cio­na­li­nis sim­bo­lis ir… ne­ži­no­mo par­ti­za­no ka­pas. Dar vie­nas sve­tim­kū­nis mies­te, dar vie­nas mo­nu­men­tas, nei­gian­tis kin­tan­tį gy­ve­ni­mą ir iš es­mės dau­giap­ras­mį, dau­gia­ly­pį is­to­ri­jos po­bū­dį, ku­rian­tis vie­ną is­to­ri­nį na­ra­ty­vą, ku­riam vie­nam lem­ta bū­ti įpras­min­tam.

Pa­min­klas Ge­di­mi­nui Ka­ted­ros aikš­tė­je yra vie­nas iš tų re­tų at­ve­jų, kai mies­tie­čius toks ob­jek­tas ne iš­stu­mia iš vie­šų­jų erd­vių, o kon­cen­truo­ja. Nors pats pa­min­klas toks pats at­stu­mian­tis kaip ir ki­ti mi­nė­tie­ji, jį su­ge­bė­ta pri­si­jau­kin­ti. Gal­būt to­dėl, kad mo­nu­men­tas sto­vi ne aikš­tės cen­tre, o pa­kraš­ty­je, ne jis „val­do“ aikš­tę, ne jis ten svar­biau­sias, o vi­si tie sku­ban­tys ar pail­sė­ti pri­sė­dę žmo­nės. Kaž­ku­riuo lai­ko­tar­piu mo­nu­men­tas trau­kė jau­ni­mo sub­kul­tū­ras, ant po­sta­men­to bū­ria­vo­si pan­kai, go­tai, da­bar, at­sta­čius Val­do­vų rū­mus, jų jau ne­ma­ty­ti, bet erd­vės ša­lia pa­min­klo iš­li­ko gy­vos. Ma­tyt, tam, kad is­to­ri­nis mo­nu­men­tas ga­lė­tų su­aug­ti su mies­tu ir bū­ti jo da­li­mi, rei­kia, kad jis bū­tų šiek tiek ne­svar­bus, ne­reikš­min­gas, mar­gi­na­lus, už­lei­džian­tis vie­tą tik­ra­jam gy­ve­ni­mui ir mies­to rit­mui.

Ar­ba kad bū­tų to mies­tie­tiš­ko gy­ve­ni­mo da­lis. Vi­sa­da ma­lo­niai pra­ei­nu pro bron­zi­nį suo­liu­ką ša­lia Lu­kiš­kių aikš­tės, skir­tą Vy­tau­tui Ker­na­giui at­mi­nti. Tik pri­sės­ti vis lai­ko pri­trūks­ta. Bet tai pui­kus pa­vyz­dys, kaip at­mi­ni­mo pa­min­klai ga­li at­si­sa­ky­ti ide­o­lo­gi­nės di­dak­ti­kos ir vie­na­reikš­miš­kų, siau­ras mąs­ty­mo tra­jek­to­ri­jas siū­lan­čių mo­nu­men­tų. Dar vie­nas toks pa­vyz­dys – ša­lia Ge­to Au­kų aikš­tės esan­tis pa­min­klas žy­dų kil­mės gy­dy­to­jui Ce­ma­chui Ša­ba­dui. Žmo­gaus ūgio skulp­tū­ra, su­mon­tuo­ta tie­siog ant ša­li­gat­vio, vaiz­duo­ja gy­dy­to­ją, ben­drau­jan­tį su vai­ku. Ne­ti­kė­tas skulp­tū­ros so­cia­lu­mas, ne­hie­rar­chi­nis san­ty­kis su pra­ei­viu, ro­dos, juos at­gai­vi­na, įkve­pia gy­vy­bės spė­ju­siam pra­ilg­ti jų po­kal­biui.

As­me­ny­bių ir jų nuo­pel­nų ne­ly­gi­nu, bet kar­tu ir ne­no­riu pa­sa­ky­ti, kad di­din­ges­nėms is­to­ri­nėms fi­gū­roms rei­kia di­din­ges­nių mo­nu­men­tų. Jei ide­o­lo­gi­niais su­me­ti­mais po­li­ti­nė val­džia ne­ga­li su­si­tu­rė­ti ne­pa­vaiz­da­vu­si Ku­dir­kos, nes tik taip su­pran­ta at­mi­ni­mo įpras­mi­ni­mą, tai daug pra­smin­ges­nis ir ar­ti­mes­nis mies­tui bū­tų toks Ku­dir­ka, ku­riam bū­tų ga­li­ma ir už no­sies kepš­te­lė­ti, ir į pa­ran­kę įsi­ki­b­ti.

Jei pri­ei­na­me prie iš­va­dos, kad is­to­ri­ja nuo­la­tos ku­ria­ma, kad is­to­ri­niai na­ra­ty­vai ne­nu­trūks­ta­mi, tai te­gul tos is­to­ri­jos bū­na ku­ria­mos mo­der­nio­mis prie­mo­nė­mis, ne­si­dangs­tant am­ži­ny­be. Nors pa­grin­di­nės Vil­niaus skulp­tū­ros su­kur­tos per pra­ėju­sius dvi­de­šimt me­tų, bu­vo sie­kia­ma to, kad jos at­ro­dy­tų, lyg bū­tų sto­vė­ju­sios čia am­ži­ny­bę; jų for­mos, sti­lius, ide­o­lo­gi­ja, ku­riuos ban­do­ma at­kar­to­ti iš pra­ėju­sių lai­ko­tar­pių, se­niai ne­be­tin­ka mo­der­naus mies­to vei­dui ir at­min­čiai, mo­der­niam is­to­ri­jos su­pra­ti­mui kur­ti. Mies­to ir vals­ty­bės is­to­ri­jai trūks­ta tau­ti­nės ide­o­lo­gi­jos ir na­cio­na­lis­ti­nės po­li­ti­kos ne­su­var­žy­tos tėk­mės, iš­lais­vi­nan­čios ki­tus ne­pel­ny­tai nu­til­dy­tus is­to­ri­nius pa­sa­ko­ji­mus.