Iš bytnikų poezijos (2)

PHILIP WHALEN

Philipas Whalenas (Filipas Veilenas, 1923–2002) buvo gar­siosios Reedo koledže Oregono valstijoje kartu stu­di­ja­vu­sios bytnikų poetų trijulės (su Lew Welchu ir Gary Snyderiu) na­rys. Tai bene žaismingiausias ir saviironiškiausias bytnikų poe­tas , itin dažnai intertekstualumu pasižyminčiose eilėse ref­lektuojantis patį rašymą ir jo santykį su tikrove, mėgs­tan­tis ak­tualizuoti anglų kalbos idiomatiką ir neįprastas, bet da­ry­biš­kai galimas žo­džių reikšmes (ir dėl to, žinoma, sunkiai iš­ver­čiamas). Wha­le­nas savo tekstuose daugiau nei kiti byt­ni­kai naudojo įvairių gra­finių elementų, derino su savo pie­ši­niais. Nuo jaunystės do­mėjęsis Rytų religijomis, 1973 m. šis poe­tas tapo soto tra­dicijos dzenbudistų vienuoliu ir vadovavo re­liginėms ben­druo­menėms Meksikoje ir San Fransiske. Wha­lenas yra Jacko Kerouaco romanų „Dharmos valkatos“ (1958) ir „Big Suras“ (1961) veikėjų Voreno Kaflino ir Beno Fa­gano prototipas.


Atskiras pranešimas

Aš negaliu gyvent šitam pasauly
Bet atsisakau darytis sau galą
Ar leisti jums mane nugaluoti

Krapas gyvuoja, lėktuvas
Mano žadintuvas, šis tušas
Aš neišnyksiu

Būsiu savimi –
Laisvas, genijus, opa
Kaip indėnas, bizonas

Kaip Jeloustouno nacionalinis parkas.

22:ix:56

Iš Philipo Whaleno "Laiško išradimo". 1968

Įvadas

Nepertraukiamas audinys (nervų filmas?), lygiai
tokio pločio kaip šios eilutės – „nepertraukiamas“
apibrėžtą laiką, sakykim, kelios valandos visa
persmelkiančio dėmesio ir malonumo: sklandžiai
slysti skaitytojo akimis, jo smegenimis: slenkančio
popieriaus duobiamos jos spaudo skaitytojo
smegenų neuronų sankabų svirtis, kurios duoda
komandą didžiausiems nervų sistemos plotams –
tolimoms, ligi tol nė nenumanytoms galaktikoms
(dabar jau įtrauktoms į Tarptautinį galaktikų
katalogą) – NUŠVISTI. Gamink naujus kūnus,
žvaigždėlapius, laimingoji atmintie.

Himnus ad patrem sinensis

Aš aukštinu tuos senovės kinus
Kurie paliko man keletą žodžių –
Dažniausiai kokį beprasmį juokelį ar paiką klausimą
Poezijos eilutę, girta ranka iškeverzotą greitosiomis
sumesto piešinio – vabalo, lapo,
Mokytojo šaržo kamputy
ant popieriaus, šiuo metu tveriančio vien tiktai tušo
& akimojį juo slystelėjusios jėgos dėka
Nuo to laiko jųjų pasaulis & dar keli kiti
Nusirito velniop, – jie tai žinojo –
Džiaugsmingai sveikino švilpiantį pro šalį –
& dėjo į akį, nuknabę tarp sukultų pavasarinio lietaus sakuros vyno ąsočių
Laimingi, išgelbėję mus visus.

31:viii:58


Kajui Snaideriui

7:v:60 (įdomus lapsus calami)
Prieš kelias minutes bandžiau verstis kūlio; man nepavyko
Aš išsigandau ir neįstengiau prisiminti, kaip tai daroma.
Parkritau ant vieno peties
Pasiritau ir vos neatsiverčiau atgal
Galiausiai užsigaudamas krūtinę.
Į kokį psichomotorinį malebolge aš pakliuvau?..
Tai dėl senatvės &c.“

Vėl viską pergalvojęs
Vaizduodamasis, kaip galima verstis
Atlikau tris kūlversčius į priekį – 7:V:70
Būdamas 46 metų 6 mėnesių ir 37 dienų.

Mahajana

Muilas išsivalo panašiai kaip ledas
Abu pradingsta vyksme.
Klausimai „Iš kur?“ & „Į kur?“ čia neturi reikšmės.

Purvas yra žemės ir vandens mišinys
Įsivaizduokite VANDENĮ kaip „Dangišką“ elementą
Samsarą ir nirvaną – kaip vienį:

Vabzdžiai gintare, smėli muile
Sąnašos ir raudonieji dumbliai lede
Viso labo, kaip žavu jus vėl čia išvysti!

True Confessions

Didžioji mano bėda ta, kad
Mane nuolat painioja su žmogumi.

Olsonas (būdamas didis poetas) sako:
Veilenas!.. Tas Veilenas yra… ė… ė…
Tas Veilenas yra didelė didelė daržovė!“

Jo mintis juda visai teisinga vaga.

6:xi:64

Iš Philipo Whaleno "Laiško išradimo". 1968


LEW WELCH

Lew Welchas (Liu Velšas, 1926–1971) po mokslų Ree­do ko­ledže, kur redagavo studentų poezijos žurnalą ir ap­sigynė Williamo Carloso Williamso iš­gir­tą bai­giamąjį darbą apie Gertrude Stein kūrybą (jis buvo iš­spaus­din­tas 1996 m.), Niu­jorke ir Čikagoje dirbo reklamos kūrėju, vė­liau – įsi­siū­ba­vus bytnikų judėjimui – grįžo į vakarinę Ame­ri­kos pakrantę, kur, norėdamas daugiau laiko skirti eilėraščių ra­šymui, dirbo tak­sistu. Nuo emocinio išsekimo ir nervinio pa­krikimo prie­puo­lių kentėjęs, alkoholio nevengęs poetas 1971 m. gegužę su šautuvu išėjo iš Snyderio namų sto­vyk­lau­ti į kalnus ir ne­be­grįžo. Rastame desperatiškame atsi­s­vei­kinimo laiškelyje Wel­chas prisipažino „išeinąs į piet­va­ka­rius“. Poetas, kurio kū­nas niekada nebuvo rastas, iki tra­giš­ko pasitraukimo iš šio pa­saulio spėjo išleisti keturis eilių rin­ki­nius. Welchas yra „Big Suro“ veikėjo pašėlusio vairuotojo Dei­vo Veino prototipas, jam daugiausia dėmesio skiriama ir Ara­mo Saroyano do­ku­men­tinėje knygoje „Pasaulio pradžios an­gelai: Lew Welcho ir byt­nikų kartos saga“ (Genesis Angels: The Saga of Lew Welch and the Beat Generation).

(Laužtiniuose skliaustuose – čia ir toliau – nurodomi eilė­raš­čių paskelbimo metai.)


Esminė apgaulė

Tie, kurie neranda, dėl ko gyventi,
visuomet prasimano, dėl ko numirti.

Tada nori, kad ir visi kiti
dėl to mirtume.

[1973]


Iš „Taksio siuitos“

Sekant Anakreontu

Kai vairuoju taksį,
mane, užsivožusį kepurę, išjudina keisti švilpčiojimai.

Kai vairuoju taksį,
esu medžiotojas. Mano grobis iššoka iš savo
slėptuvės ir viliojamai moja.

Kai vairuoju taksį,
visi man gali nurodinėti, tačiau kiekvienas
priklauso nuo mano valios.

Kai vairuoju taksį,
klausau bekūnių balsų komandų.

Kai vairuoju taksį,
judėjimo slėpinys man atsiskleidžia. Štai dabar jie pabunda. Dabar nori dirbti ar apsižvalgyti. Dabar – prisišnioti ir pasistiprinti. Dabar įsigeidžia meilės.

Kai vairuoju taksį,
vežu namo jūreivį iš jūros. Mano mašinos
gale jis knebinėja savo mergužėlę.

Kai vairuoju taksį,
dairausi atsilikėlių nuo miesto tvarkos.

Kai vairuoju taksį,
ilgiausioje užtemusių namų eilėj užgesinu paskutinį dar žibantį lūkesį.

Mieloji Džoana,

Vakar naktį Magda sapnavo, kad ji, tu, Džekas ir aš važinėjome po Italiją.

Mes pasistatėme mašiną Florencijoje ir palikome savo šunį jos saugoti.

Magda nerimavo, mat šis nesuprato itališkai.


Vaizdinys – it heksagramoje:

Atsiskyrėlis užtrenkia duris nuo pūgos.
Palaiko trobelėje šilumą.

Ištisą žiemą rūšiuoja kas prisikaupę.
Kas buvo tinkamai pradėta, bus pabaigta.
Kas ne, turės būti išmesta.

Pavasarį išlenda prisidengęs vienu drabužėliu ir su vienutėle knyga.

Trobelėje kaip iššluota.

Jei ne ta švara, nė neįtartum, kad joje kas gyveno.


Kai kuriu naują eilėraštį,
ankstesnieji man primena paistalus.
Negi knygoje jie suskambėtų prasmingai?

Tegu sako:

Jis, regis, gyveno kalnuose.
Bastydavosi kartais.
Kai pasirodydavo miestuose,
beveik visuomet būdavo girtas.

Dauguma jo eilėraščių pražuvo.
Iš tų, kur išliko, didžiumą aptikome
jo laiškuose draugams.

Draugų jis turėjo begalę.“

[1973]

Iš Philipo Whaleno "Laiško išradimo". 1968

GARY SNYDER

Gary Snyderis (Garis Snaideris, g. 1930) yra bene titu­luo­čiausias bytnikų poetas, įvertintas Pulitzerio (už rinkinį „Vėž­lio sala“ (Turtle Island, 1974), Bollingeno (1997), Wal­la­ce’o Stevenso (2012) premijomis ir gausybe kitų smulkesnių ap­dovanojimų. Literatūrą, antropologiją ir Tolimųjų Rytų kal­bas bei kultūrą studijavęs poetas, eseistas, vertėjas itin do­mė­josi vietinių (šiaurvakarinės Amerikos dalies) indėnų fol­k­lo­ru ir mitologija, praktikavo dzenbudizmą, kurio išminties be­veik 10 metų (6–7 deš.) sėmėsi Japonijoje, lankydamasis ir gyvendamas dzenbudistų vienuolynuose. Preciziškos raiš­kos, „konkretumu“ pasižyminčiuose Snyderio eilė­raš­čiuo­se dominuoja pirmapradžio gamtos ir žmogaus ryšio, – ry­šio, į kurį kėsinasi modernistinė Vakarų civilizacija, – tema, at­sispindi poeto gyvenimo būdu tapęs pomėgis kuo daugiau lai­ko leisti gamtoje, kopti į kalnus, jaunystėje išbandytų med­kir­čio, miškininko, kalnų kelių valytojo ir žymėtojo bei kt. pa­na­šių „gamtiškų“ darbų patirtis. Prie Jubos upės Siera Ne­va­dos kalnų regione pasistatytame name gyvenantis Snyderis gar­sėja kaip gamtos ir „primityviųjų“ kultūrų išsaugojimo ak­ty­vistas. Nuo 1986 m. – Kalifornijos universiteto literatūros pro­fesorius. Snyderis yra „Dharmos valkatų“ vieno iš pa­grin­di­nių veikėjų, savotiško dvasinio idealo Džefio Raiderio, pro­to­tipas.


Jei apie poetus

Jei apie poetus, tai
Žemės poetams,
Rašantiems smulkius eilėraščius,
Nereikia niekieno pagalbos.

Oro poetai
Išlaisvina ūmiausius viesulus
Ir kartais kyburiuoja sūkuriuose.
Tuo pačiu gūsiu išsukdami eilėraštį,
Vieną po kito.

Kai minus penkiasdešimt,
Skystasis kuras praranda takumą,
O propanas nepalieka talpyklos.
Ugnies poetai
Liepsnoja absoliučiojo nulio temperatūroje
Fosilinei meilei palaikant degimą.

Pirmasis
Vandens poetas
Šešerius metus išbuvo paniręs.
Apaugo jūržolėm.
Gyvenimas jo eilėraščiuose
Paliko aibės
Pėdsakų pėdsakėlių
Pyniavą dumble.

Su Saule ir Mėnuliu
Pilve
Miega
Dausų poetas.
Dangus beribis…
Tačiau jo eilėraščiai,
Nelyg laukinės žąsys,
Išskrenda iš krašto.

Minties poetas
Būna namie.
Namas tuščias
Ir be sienų.
Eilėraštis
Matomas iš visų pusių,
Visutėlis,
Iš karto.

[1974]


Virš Momens slėnio

Iki vidudienio baigėme valyti
Paskutiniąją tako atkarpą,
Aukštai ties kalno ketera –
Du tūkstančiai pėdų viršum upokšnio –
Pasiekėme perėją, patraukėme
Anapus baltųjų pušų giraitės,
Granito pečių, prie žalios
Sniego drėkinamos pievutės,
Apkraštuotos Drebule… tiesiai
Virš galvų spigino saulė,
Bet tvyrojo vėsa.
Virpančiuose šešėliuose sudorojome
Šaltą keptą upėtakį. Pastebėjau
Blizgėjimą, užėjau ryškiai
Juodą vulkaninį stiklą – obsidianą –
Šalia gėlės. Rankos ir keliai,
Skvarbantys Meškažoles, tūkstančiai
Papliauškų liekanų per
Šimtą jardų. Nė vienos sveikos
Galvos, vien tik išaštrintos aiženos,
Užpustę ant kalvos viską, tiktai ne vasarą.
Riebių vasaros elnių žemė,
Jie atkako čia įsikurti. Savaisiais
Takais. Aš pasukau savo pramintu
Taku. Pakėliau nuo žemės grąžtą,
Kirtiklį, kūjį ir kuprinę
Dinamito.
Dešimt tūkstančių metų.

[1959]


Sniegas ant Balno kalno

Vienintelis dalykas, kuriuo galima pasikliauti,
yra sniegas Kurakakės viršukalnėj.
laukai ir girios –
atsileidžiantys, sustingstantys, vėl atsileidžiantys –
visiškai nepatikimi.
teisybė, didžiulė ūkanota vėtra
tarsi mielės šiandieną sukilusi tenai, tačiau
vienintelis blausus vilties šaltinis
yra sniegas Kurakakės viršukalnėj.

[1968]


Iš „Keturių eilėraščių Robinai“

Gruodis Jasėje

Tą spalį aukštoje išdžiūvusioje žolėje
Palei sodą pasakei,
Pasirinkęs laisvę:
Gal kada nors, po dešimties metų.“

Baigęs koledžą, mačiau tave
Kartą. Tu buvai santūri,
O aš pamišęs dėl plano.

Dabar dešimt su viršum metų
Praėję: visada žinojau, kur tu…
Galėjau sugrįžt pas tave
Su viltimi atsikovot tavo meilę.
Tu vis dar viena.

Negrįžau.
Maniau, turiu laikytis vienas. Ir
Laikiausi.

Tiktai sapne, tokiomis aušromis kaip ši,
Bauginančios rimties, stulbinanti
Mūsų jaunutės meilės stiprybė
Vėl atgyja mano mintyse, mano kūne.
Mudu turėjome tai, ko kiti
Visi trokšta ir siekia.
Atsisakėme viso to būdami devyniolikos.

Jaučiuosi senas senas, lyg būčiau
Nugyvenęs daugybę gyvenimų.

Ir galbūt jau niekada nesužinosiu,
Ar aš kvailys,
Ar tik dariau tai, ko reikalauja mano karma.

[1968]


Liu

Vieną dieną staiga pasirodė Liu Velšas,
gyvas kaip jūs ir aš. „Po galais, Liu, – pasakiau. –
Tai vis dėlto tu nenusišovei.“
Nusišoviau“, – atsiliepė jis,
bet net ir tada pajutau, kaip šiurpas perbėgo nugara.
„Taip, tu ir nusišovei, – pasakiau aš. – Dabar jau jaučiu.“
Aha, – tęsė Liu. –
Jūsų ir mano pasaulį skiria kažkokia
esminė baimė. Nežinau, kodėl.
Ko aš atėjau pasakyti, tai kad
mokytum vaikus apie ciklus.
Gyvenimo ciklus. Visokius kitokius ciklus.
Štai kur visa esmė, o ji užmiršta.“

[1983]


Liu Velšui pūgoje

Pūga kovo mėnesį:
Sėdžiu balsvoje prieblandoje ir skaitau disertaciją
Apie tave. Tavo eilėraščius, gyvenimą.

Autorius – mano studentas,
Jis netgi cituoja mane.

Keturiasdešimt metų nuo tada, kai juokavome virtuvėje Portlande,
Dvi dešimtys nuo tada, kai dingai.

Visi tie metai ir jų akimirkos –
Kumpio spraginimas, trinksinčios mašinų durelės,
Pirmiausia draugams patikėti eilėraščiai –
Bus dar vienas archyvinis,
Dar vienas abejotinas tekstas.

O gyvenimas tęsias virtuvėje,
Kur tebesijuokiam ir daromės valgyt,
Stebėdami sniegą.

[1992]

___

Paaiškinimai


Kajus Snaideris (Kai Snyder) – Gary Snyderio sūnus, gi­męs 1968 m. Japonijoje.

„True Confessions“ („Atviros išpažintys“) – Amerikoje po­puliarus pramoginis jaunai moteriškai auditorijai skirtas mė­nesinis žurnalas, leidžiamas nuo 1922 m.

Olsonas (Charles Olson, 1910–1970) – amerikiečių poe­tas modernistas (kai kada priskiriamas vad. Juodojo kal­no poetų (Black Mountain Poets) būreliui), kurio „pro­jek­ci­nės, arba atvirosios, poezijos“ (projective (open) verse) idė­jos (antiintelektualizmas, spontaniškumas, šnekamosios kal­bos ir skaitytojo vaidmens kūrybiniame vyksme iš­kė­li­mas) padarė nemažą įtaką jaunesnėms amerikiečių poetų kar­toms, taip pat ir bytnikams.

Jasė – rekreacinė zona Japonijos mieste Kiote.

Iš: The Collected Poems of Philip Whalen,
Brandeis University Press, 2007; The Oxford Book of American Poetry. Oxford University Press, 2006;
The Postmoderns: The New American Poetry Revisited. New York: Grove Press, 1982;
www.americanpoems.com; www.poets.org

Vertė Andrius Patiomkinas

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.