Ge­ni­jus svei­ki­na po­etą Eu­ge­ni­jų

JŪ­RA­TĖ SKRE­BIŠ­KY­TĖ

(Kny­gos pri­sta­ty­mo sce­na­ri­jus)

Vei­kė­jai: Sal­va­do­ras Dalí, po­etas Eu­ge­ni­jus, pro­fe­so­rė dei­vės var­du, gar­si eseis­tė, ge­ras po­eto drau­gas po­etas, vie­nas ki­tas lei­dyk­los at­sto­vas, kri­ti­kė tuo pa­čiu dei­vės var­du, ke­le­tas kal­ban­čių skai­ty­to­jų.

Vei­kian­čios kny­gos: E. Ali­šan­kos esė kny­ga „Gat­vė tarp dvie­jų baž­ny­čių“ („Ty­to al­ba“, 2012), S. Dalí „Vie­no ge­ni­jaus die­no­raš­tis“ („Eu­ro­pa“, 1994).

Vei­kian­tys vaiz­dai: S. Dalí pa­veiks­lai: „Ver­ti­ge – Tour du plai­sir“ (1931), „Ga­la­tée aux sphè­res“ (1952), „Ro­se me­di­ta­ti­ve“ (1958), „Le ca­bi­net ant­hro­po­morp­hi­que“ (1936), Vi­vien­ne West­wo­od ba­te­liai „La­dy Dra­gon“.

Veiks­mas vyks­ta sa­lė­je. Ar­tė­jant Me­tų kny­gos rin­ki­mams, pri­sta­ti­nė­ja­mas nau­jas lie­tu­vių po­eto Eu­ge­ni­jaus esė rin­ki­nys. Pats po­etas su jį ado­ruo­jan­čiais as­me­ni­mis sė­di vie­no­je sa­lės pu­sė­je prie sta­lo, o jiems prie­šais pa­to­gio­se kė­dė­se įsi­tai­sę po­eto ta­len­to ger­bė­jai. Klau­sy­to­jų su­si­rin­kę ne­įti­kė­ti­nai daug, ne­ma­žai gru­puo­ja­si prie sa­lės du­rų. Po­etui kny­gą pri­sta­ty­ti pa­de­da jam iš de­ši­nės sė­din­ti pro­fe­so­rė dei­vės var­du, o kai­rė­je pu­sė­je gū­žia­si gar­si eseis­tė ir ge­ras po­eto drau­gas po­etas.

Bai­gian­tis kny­gos pri­sta­ty­mui, prie sa­lės du­rų pa­si­girs­ta triukš­mas. Aiš­ku, kad vyks­ta su­si­stum­dy­mas. Ga­liau­siai pro sa­lės pri­ei­go­se sto­vin­čius klau­sy­to­jus pra­si­brau­na in­te­li­gen­tiš­kos iš­vaiz­dos pus­am­žis vy­ras. Jis ne­įpras­tai tvar­kin­gai ap­si­ren­gęs. Įsi­bro­vė­lis pa­si­puo­šęs juo­du kos­tiu­mu, į akis krin­ta snie­go bal­tu­mo marš­ki­nių apy­kak­lė. Iš juo­do švar­ko ran­ko­vių ky­šo marš­ki­nių ran­ko­ga­liai, puoš­ti auk­si­nė­mis ru­tu­lio for­mos są­sa­go­mis. Tuo pa­čiu me­tu po sa­lę pa­sklin­da tra­pus krak­mo­lo kva­pas. Vy­ras ran­ko­se lai­ko grakš­čią laz­de­lę.

– Ar ga­li­te pra­leis­ti ge­ni­jų? – ne­pa­žįs­ta­ma­sis rė­kia nuo pat sa­lės du­rų.

Pri­ėjęs prie ne­no­rin­čio jam iš ke­lio pa­si­trauk­ti klau­sy­to­jo, vy­ras griež­tai pa­klau­sia:

– Ar ži­nai, kas aš?

Ne­pa­žįs­ta­ma­sis kal­ba su ryš­kiu ak­cen­tu, ga­li­ma įtar­ti, kad nė­ra vie­ti­nis.

Ne­ti­kė­tas sve­čias drą­siai pra­si­brau­na pro su­si­rin­ku­siuo­sius ir at­si­sto­ja prieš klau­sy­to­jus, nu­ga­ra į sė­din­tį po­etą ir jo ko­le­gas. Sa­lė nuš­čiū­va. Su­si­rin­ku­sie­ji pa­ste­bi į dan­gų pa­si­stie­bu­sius at­vy­kė­lio ūsus ir grei­tai at­pa­žįs­ta įsi­bro­vė­lį. Tai –  ge­nia­lu­sis is­pa­nas Sal­va­do­ras Dalí.

Sa­lė­je įsi­vy­rau­ja vi­siš­ka ty­la ir mak­si­ma­lus dė­me­sys. Įsi­bro­vė­lis, mė­gau­da­ma­sis šiuo dė­me­siu, pa­ke­lia de­ši­nę ran­ką, ku­rio­je lai­ko laz­de­lę, ir pra­de­da kal­bą.

– Va­kar par­da­viau sa­vo pa­veiks­lą, – pa­da­ro pau­zę ir pa­tiks­li­na, – tą pa­tį, bet jau penk­tą kar­tą. Po pel­nin­go san­do­rio pa­si­žiū­rė­jau į sa­vo veid­ro­dė­lį ir jo pa­klau­siau, kas pa­sau­ly­je ge­nia­liau­sias. Veid­ro­dė­lis braš­kė­da­mas man at­sa­kė, kad „geu-geu­ge­ni­jus“. Aš tru­pu­tė­lį su­klu­sau, bet ne­su­tri­kau. Su­vo­kiau, kad su­si­dė­vė­jo įra­šas ar­ba lai­kas keis­ti ele­men­tus, – kal­bė­to­jas da­ro pau­zę, ap­žvel­gia su­si­rin­ku­siuo­sius, bet, ma­ty­da­mas tik sa­ve, kal­ba to­liau. – Aš pa­si­do­mė­jau ir ra­dau lie­tu­vių po­etą Eu­ge­ni­jaus var­du. Su­pra­tau, kad mus sie­ja daug pa­na­šių da­ly­kų. Tai – mei­lė laik­ro­džiams, ku­riuos aš iš­ly­dau, o Jūs nu­trau­kote jiems ro­dyk­les [kal­bė­to­jas tik­riau­siai tu­rė­jo ome­ny­je nuo­trau­ką, esan­čią po­eto rin­ki­nio „Jei­gu“ vir­še­ly­je – J. S.]. Mums bū­din­gas tiks­lus ma­te­ma­ti­nis pro­tas ir Dio­ni­so aist­ra. To­dėl Jūs ga­li­te bū­ti ly­gi­na­mas tik su ma­ni­mi, ne­ti­kė­ki­te ki­tais pra­na­šais. Aš at­vy­kau su Ju­mis su­si­pa­žin­ti, – taip sa­ky­da­mas at­si­su­ka ir link­te­lė­da­mas pa­si­svei­ki­na su pa­čiu po­etu ir sė­din­čiai­siais ša­lia, smal­siai nu­žvel­gia ša­lia po­eto sė­din­čias mo­te­ris, grįž­te­li į sa­lę ir pa­klau­sia su­si­rin­ku­sių­jų: – Ar ži­no­te, kaip su­si­pa­žįs­ta me­ni­nin­kai?

– Per kū­ri­nius, – iš sa­lės atai­di ne­drą­sus at­sa­ky­mas.

S. Dalí su­si­mąs­to, iš­si­trau­kęs esė rin­ki­nį, pa­ro­do su­si­rin­ku­siems skai­ty­to­jams ir de­da ant sta­lo, tie­siai prieš sė­din­čią pro­fe­so­rę dei­vės var­du. Pa­ė­męs nuo sta­lo pro­fe­so­rės pri­ra­šy­tą la­pą, ap­ver­čia ne­pri­ra­šy­ta pu­se į vir­šų ir pa­de­da prie­šais gar­sią eseis­tę, pra­šy­da­mas:

– Pro­to­ko­luo­ki­te, bran­gio­ji ma­dam, mū­sų su po­etu su­si­ti­ki­mo ak­tą.

Gar­su­sis is­pa­nas sa­vo juo­do­mis lyg an­glis aku­tė­mis šel­miš­kai per­bė­ga su­si­rin­ku­siuo­sius ir kal­ba to­liau:

– Kai su­si­tin­ka, me­ni­nin­kai pir­miau­sia ma­tuo­ja ta­len­to dy­dį. – At­si­su­ka į be­si­šyp­san­tį po­etą ir ta­ria: – Sto­ki­tės, ger­bia­ma­sis.

Po­etui pra­de­da pa­tik­ti šis žai­di­mas ir jis at­si­sto­ja. Juos abu ski­ria tik sta­las. Sal­va­do­ras nuo gal­vos iki ko­jų nu­žvel­gia po­etą. Ženg­te­li link jo, ne­ži­nia iš kur iš­si­trau­kia juo­dą daik­tą, tren­kia į jo cen­trą ir ran­ko­se pa­si­ro­do ci­lin­dras – jį me­ni­nin­kas de­da­si ant gal­vos. To­kiu bū­du ne­ka­pi­tu­liuo­ja­ma prieš ūgį. Ne­pa­do­riai ar­ti prie lie­tu­vių po­eto pri­ėjęs S. Da­lí žiū­ri jam į akis, pa­si­tem­pia, dar kar­tą nu­žvel­gia po­etą ir įsak­miu bal­su pa­reiš­kia:

–  Ma­tuo­si­mės vy­riš­kai.

At­si­sto­jęs ar­ti po­eto, S. Dalí at­si­su­ka į sa­lę ir pra­de­da sags­ty­tis švar­ko sa­gas. Sa­lė pra­de­da oš­ti. Su­tarš­ka juo­das kos­tiu­mi­nes at­vy­kė­lio kel­nes juo­siančio dir­žo sag­tis. Tuo me­tu ne­jau­kiai pa­si­jun­ta po­etui asis­tuo­jan­čios da­mos. Joms pa­si­ro­do, kad pra­si­de­da keis­ti me­ni­nin­kų juo­ku­čiai. O po­eto drau­gas po­etas pra­de­da kuis­tis po at­min­tį ir spė­lio­ti, ku­rie drau­gai ga­lė­jo kny­gos pri­sta­ty­mo šven­tei pa­sam­dy­ti nu­si­ren­gi­nė­jan­čią bū­ty­bę. Ma­tyt, pa­na­šiai gal­vo­ja ir pats po­etas Eu­ge­ni­jus.

Sa­lė­je įtam­pa au­ga. S. Dalí pa­tiks­li­na:

– Ma­tuo­si­me dy­dį, – pa­da­ro pau­zę ir iš­ta­ria, – dir­žų.

Su­lig tuo žo­džiu sku­biai pla­čiu mos­tu iš­trau­kia dir­žą, juo­sian­tį kel­nių juos­me­nį. Įtam­pa da­ro sa­vo ir sa­lė pra­plium­pa juo­kais. Juo­kia­si ir vi­si po­eto ko­le­gos, o la­biau­siai pro­fe­so­rė dei­vės var­du. Pra­links­mė­jęs po­etas ne­ga­li vyk­dy­ti nu­ro­dy­mų. Bet S. Dalí su rim­ta vei­do iš­raiš­ka ženg­te­li vi­sai ar­ti po­eto. Šis pa­grie­bęs sa­vą­jį esė rin­ki­nį nuo sta­lo pra­de­da gin­tis, nes ne­ži­nai, ko­kia jė­ga ta­ve puls ge­ni­jus. At­vy­kė­lis ap­juo­sia sa­vo dir­žu po­etą per lie­me­nį kar­tu su jo kny­ga. Taip, pa­gal­vo­ja sau S. Dalí, ne ma­žo ir sil­pno lie­tu­vių me­ni­nin­ko esa­ma. Sa­lė leips­ta juo­kais. Pa­skli­dęs juo­ko gar­sas pri­vi­lio­ja į sa­lę dar dau­giau žiū­ro­vų. S. Dalí pra­de­da pa­tik­ti. (Sce­na­ri­ju­je rei­kia ap­gal­vo­ti ir juo­ku­čius.)

Sal­va­do­ras iš­plė­šia kny­gą po­etui iš ran­kų, at­ver­čia pir­mą pus­la­pį ir skai­to:

– „Di­de­lis auk­si­nis ru­tu­lys. Toks ma­no pir­ma­sis vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mas, pir­mas daik­tas, nuo ku­rio pra­si­dė­jo ma­no at­min­ties is­to­ri­ja. Gel­to­nas ran­ke­nos bum­bu­las…“ (E. Ali­šan­ka, p. 5)

Skai­to­vas nu­ty­la, pa­ke­lia akis į po­etą ir ta­ria:

– Jūs įsi­ti­ki­nęs, kad tai tik­rai bu­vo auk­si­nis ran­ke­nos bum­bu­las? Ar jis tik­rai bu­vo auk­si­nis? Gal at­si­me­na­te ob­jek­tą iš ma­no pa­veiks­lų, pvz., „Ver­ti­ge – Tour du plai­sir“, ar­ba žiū­rė­jo­te į ma­no mo­te­rį „Ga­la­tée aux sphè­res“, – gra­žiai pran­cū­ziš­kai iš­ta­ria S. Dalí. – Jūs ga­lė­jo­te juos ma­ty­ti, nes ma­no daik­tų pil­na kiek­vie­nuo­se na­muo­se. – Šiek tiek pa­ty­lė­jęs kal­ba to­liau: – Vi­sai ne­se­niai bum­bu­lo idė­ją iš sa­vo dar­bų pa­sko­li­nau vie­nai gar­siai sa­vo drau­gei Vi­vien­ne West­wo­od. Ji su­kū­rė pra­ban­gių gu­mi­nių ba­te­lių se­ri­ją. Tiems ba­tams, ma­no gal­va, trū­ko aist­ros. Ba­tas iš es­mės pul­suo­ja aist­ra, bet jei­gu jis pa­puoš­tas bum­bu­lais iš ma­no dar­bų ko­lek­ci­jos, jis pri­pil­do­mas ero­ti­kos. – Vi­sų su­si­rin­ku­sių­jų nuo­sta­bai, kils­te­li juo­dų kel­nių kleš­nes ir pa­de­monst­ruo­ja V. West­wo­od mo­te­riš­kus ba­te­lius „La­dy Dra­gon“, pa­puoš­tus di­džiu­liais gel­to­nais bum­bu­lais. – Ger­bia­mos po­nios, avint to­kius ba­te­lius nie­kas ne­pa­ste­bės, kad nu­bė­gu­si jū­sų ko­ji­nių akis.

Kal­bė­to­jas at­si­su­ka ir links­mai mirk­te­li ša­lia po­eto sė­din­čiai eseis­tei. (Čia rei­kė­tų pa­aiš­kin­ti, kad ku­riant sce­na­ri­jų rei­kia ap­gal­vo­ti rė­mė­jų ci­ta­vi­mą. Sa­lė­je ka­ban­čia­me bal­ta­me ek­ra­ne per­bė­ga par­duo­tu­vių, pre­kiau­jan­čių tais ba­tais, re­kla­ma.)

Pa­de­monst­ra­vęs mo­te­riš­kus ba­te­lius, S. Dalí grįž­ta prie teks­to ir skai­to:

– „Va­sa­rą tūks­tan­čiai mu­sių – jos ne­skirs­to pa­sau­lio į ge­rą ir blo­gą, šva­rų ir pur­vi­ną. […] Vi­sad juo­dos“ (E. Ali­šan­ka, p. 5), – bai­gia skai­ty­ti ir pa­kė­lęs akis į su­si­rin­ku­siuo­sius sa­ko: – Čia aš pa­ra­šiau „Pa­gi­ria­mą­jį žo­dį mu­sei“ (S. Dalí, p. 91–92).

Po to­kios il­gos kal­bos Sal­va­do­ras pa­si­jun­ta ne­ma­lo­niai, kad už­mir­šo pa­tį po­etą. At­si­grę­žęs į jį pa­klau­sia:

–  Kiek me­tų, ger­bia­mas po­ete, tu­rė­jo­te „ma­tuo­tis“ sve­ti­mas idė­jas, kol pa­ra­šė­te šį 211 pus­la­pių esė rin­ki­nį? Ar skai­čia­vo­te, kiek min­čių tie­siog pa­vo­gė­te, kol at­ra­do­te sa­ve?

Iš­gir­dę klau­si­mą su­si­mąs­to vi­si sė­din­tys sa­lė­je. Ne­ži­nia – pra­de­da skai­čiuo­ti ar juos ne­ma­lo­niai nu­tei­kė žo­dis „pa­vo­gė­te“. S. Dalí grei­tai pa­tai­so si­tu­a­ci­ją:

– Aš ir­gi daug pa­vo­giau, kol nu­ta­piau pa­veiks­lą, dėl ku­rio pa­čiam prieš sa­ve ne­bu­vo gė­da. Pra­šom šį klau­si­mą pa­žy­mė­ti su­si­ti­ki­mo pro­to­ko­le, – krei­pia­si į gar­sią eseis­tę. Ji bal­ta­me la­pe iš­vin­giuo­ja pir­mą­jį klau­si­mą.

Pa­žvel­gęs į sa­lė­je ka­ban­tį laik­ro­dį ir de­monst­ra­ty­viai pa­var­tęs nau­ją­ją esė kny­gą, S. Dalí pa­klau­sia po­eto:

– Ar mo­ka­te pieš­ti? Ne­gi ne­ti­ki­te vaiz­do pir­mu­mu teks­to at­žvil­giu? Ar dar įdo­mios skai­ty­to­jams kny­gos be iliust­ra­ci­jų?

At­sa­ky­ti su­skum­ba vie­nas iš po­eto ko­le­gų. Jis uo­liai įti­ki­nė­ja su­si­rin­ku­siuo­sius, kad li­te­ra­tū­ra lei­džia įsi­gy­ven­ti ir ver­čia mąs­ty­ti. Ne­ži­nia, ar S. Dalí tuo pa­ti­ki ir ar iš vi­so kuo nors ti­ki. Sal­va­do­ras kal­ba to­liau:

– Su­tin­ku, kad vaiz­dą ga­li­ma nu­pieš­ti, taip pat ga­li­ma įti­ki­na­mai ap­ra­šy­ti. No­rė­čiau at­kreip­ti jū­sų, skai­ty­to­jai, dė­me­sį į vaiz­dus, at­si­ve­rian­čius skai­tant šią kny­gą. Jie per daug ele­gan­tiš­ki, gi­lūs ir ne­su­tep­ti. Jie gra­žūs kaip ma­no nu­pieš­ta ro­žė pa­veiks­le „Ro­se me­di­ta­ti­ve“.

Tuo me­tu sa­lė­je sė­din­ti kri­ti­kė tuo pa­čiu dei­vės var­du ne­iš­tve­ria ir re­pli­kuo­ja:

– At­si­pra­šau, „bet kai pra­de­da­ma ra­šy­ti nuo tu­a­le­to smar­vės, my­ža­lų, vė­ma­lų ir pan., ma­ne tai at­gra­so“. [Vie­no in­ter­ne­ti­nio ko­men­ta­toriaus nuo­mo­nė – J. S.]

Ne­aiš­ku, ar kri­ti­kė taip iš tik­rų­jų gal­vo­ja, bet jai šia­me sce­na­ri­ju­je ten­ka toks vaid­muo. Vi­suo­met su vaid­me­niu gau­ni ir teks­tą.

S. Dalí, su­trik­dy­tas ki­tų įsi­ki­ši­mo, tie­siai ir grei­tai at­sa­ko:

– Kiek­vie­ną mė­ne­sį iš­lei­džia­ma li­te­ra­tū­ros plo­nais vir­še­liais, puoš­tos gra­žiais vei­dais.

Tuo me­tu nu­švin­ta pro­fe­so­rės vei­das ir ji ta­ria:

– Kar­tais tie vei­dai gra­žiuo­se vir­še­liuo­se man pri­me­na kai ku­riuos René Mag­rit­te’o pa­veiks­lus. Kū­nas yra, o vei­do tar­si trūks­ta.

S. Dalí vei­das įsi­tem­pia, jis kaž­ką pri­si­me­na ir at­si­su­kęs į pro­fe­so­rę dei­vės var­du griež­tai ta­ria:

– Kiek jūs sa­vo kny­go­se dė­me­sio ski­ria­te R. Mag­rit­te’ui, o kiek man? Ar ne­ži­no­te, kad S. Dalí tu­ri kar­to­tis, kaip kar­to­ja­si „jū­ra ir sau­lė­ly­dis, ir auš­ra“ (S. Dalí, p. 57). Re­kla­mos kar­tai tai su­vo­kia­ma.

Be­je, – to­liau kal­ba S. Dalí ir akies kraš­te­liu žvilg­te­li į po­etą, – Jū­sų sa­ki­niai grakš­tūs ir tiks­lin­gi, kaip ma­no po­tė­piai. Jūs ar­ti­mas man, nes Jū­sų teks­te knibž­da daug idė­jų. Bet da­bar klau­siu Jū­sų kaip ver­slo žmo­gus: ger­bia­mas au­to­riau, ko­dėl nė­ra mo­ters ar vy­ro kū­no da­lių vaiz­dų? Ne­sa­te toks nuo­bo­dus, nes jau­čiu kvai­lio­jant Dio­ni­so dva­sią. Bet kū­no vaiz­dų sto­ka Jū­sų kū­ry­bo­je man ke­lia su­si­rū­pi­ni­mą, to­dėl sa­kau, kad Jūs tik­riau­siai esa­te se­nes­nis už pa­tį ge­ni­jų ir, drįs­tu teig­ti, net už pa­tį mar­ki­zą de Sa­de’ą. Kū­nai pra­de­da­mi var­to­ti nuo tų lai­kų, kai at­si­ran­da pats kū­nas. Šiuo at­žvil­giu aš ne­su ori­gi­na­lus.

Ge­ni­jaus akys nu­kryps­ta į de­ši­nį sa­lės kam­pą, at­ro­do, jis la­bai su­si­mąs­to. Šyp­te­lė­jęs kal­ba to­liau:

– Jums rei­kia ki­to­kio kny­gos vir­še­lio: mo­te­rų kū­nai da­li­mis, o tarp jų Jūs vi­su ūgiu iš­ties­to­mis į dan­gų ran­ko­mis. De­ši­nė­je grakš­ti ba­jo­riš­ka laz­de­lė. Ge­rai jau – su auk­si­niu bum­bu­lu, ku­rį jums iš­droš Va­si­li­jus Kan­dins­kis. Taip bū­tų la­bai sal­va­do­riš­ka.

Ta­py­to­jas pa­smal­sau­ja:

– Ko­dėl to­kia įdo­mi yra lie­tu­vių kal­ba ir ko­dėl žmo­gus, ra­šan­tis esė, yra va­di­na­mas „esė…ys­tu“? – paklausia su ak­cen­tu. – Ko­dėl ne „esė…ie­tis“? Juk kai ra­šai esė, jo­je gy­ve­ni ir ie­ti­mi ašt­riai ve­ri sa­ve, pas­kui to­kį ju­de­sį at­lie­ka skai­tan­tys esė. Ir ko­dėl to­kie ne­nu­spė­ja­mi lie­tu­vių kri­ti­kai – jie žie­mą mu­ša, o pa­va­sa­rį vai­ni­kuo­ja? – S. Dalí už­bai­gia min­tį, pa­var­to po­eto kny­gą ir pa­klau­sia: – O koks pa­grin­di­nio kny­gos vei­kė­jo var­das?

– Lai­kas yra pa­grin­di­nis kny­gos vei­kė­jas, – sod­riu bal­su at­sa­ko pro­fe­so­rė dei­vės var­du.

S. Dalí, gė­rė­da­ma­sis sa­vi­mi, kal­ba to­liau:

–  Yra lai­kas gim­ti, yra lai­kas mir­ti. Ka­žin ka­da dau­giau už­dir­bau – ar gy­vas bū­da­mas, ar po mir­ties. Na, ne­svar­bu, –  tar­si su­si­gėsta, kad taip sa­vi­mi gė­ri­si, to­dėl ta­ria: – „Šian­dien su­ka­ko ly­giai sa­vai­tė nuo to mo­men­to, kai aš su­pra­tau, jog be­veik vi­so­se sa­vo gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos sri­ty­se, įskai­tant čio­nai ir te­le­vi­zi­ją bei ki­ną, aš at­si­lie­ku be­veik dvy­li­ka me­tų“ (S. Dalí, p. 33), – at­si­su­ka į po­etą ir pa­klau­sia: – O ko­kia­me lai­ke Jūs gy­ve­na­te?

Ne­lau­kęs at­sa­ky­mo kal­ba to­liau:

– Mu­du su po­etu, ma­no skai­čia­vi­mais, bu­vo­me su­si­ti­kę lai­ke 29 me­tus. Ir ką? Jis ma­nęs ne­ci­tuo­ja sa­vo rin­ki­ny­je. Už Pa­blo Pi­cas­so aš jums at­lei­džiu, –  tai pa­sa­kęs, at­si­su­ka į ša­lia po­eto sė­din­čias mo­te­ris. – Aš pa­ste­bė­jau, kad mo­te­rys skirs­to­mos į tas, ku­rios sto­ja į li­te­ra­tū­ros stu­di­jas, ir tas, ku­rios mo­ko­si fi­lo­so­fi­jos. Ku­rioms pri­klau­so­te jūs, ger­bia­mos da­mos? – pri­mer­kia akį ir ap­žvel­gia vi­sas sa­lė­je sė­din­čias dai­lio­sios ly­ties at­sto­ves.

Sa­lė­je sė­din­čios li­te­ra­tės pra­de­da bruz­dė­ti ir ban­do įver­tin­ti įsi­bro­vė­lio klau­si­mą. Pri­jau­čian­čios fi­lo­so­fi­jai ty­liai šyp­so­si Mo­nos Li­zos šyp­se­na ir joms virš vir­šu­ti­nės lū­pos ka­la­si ma­žy­čiai ki­ta­dos Mar­ce­lio Du­champ’o Mo­nai Li­zai pri­pieš­ti juo­di ūse­liai. Pa­ban­dyk lik­ti ne­ūsuo­ta, jei per vi­są stu­di­jų lai­ką nag­ri­nė­ji vy­rų pa­ra­šy­tus trak­ta­tus.

Kny­gos pri­sta­ty­mui už­si­tę­sus sa­lė­je pra­de­da ner­vin­gai kru­tė­ti lei­dyk­lų at­sto­vai. Jiems la­biau­siai tą mi­nu­tę svar­bus lai­kas. To­dėl S. Da­lí krei­pia­si į jo klau­san­čius po­eto ta­len­to ger­bė­jus:

– Kaip dau­ge­lis ži­no­te, Fi­ge­re­se tu­riu mu­zie­jų. Jis pa­puoš­tas di­de­liais kiau­ši­niais. Vie­ną to­kį ma­čiau Vil­niu­je, va­žiuo­da­mas nuo sto­ties, ačiū už pa­gar­bą man. Tai­gi klau­si­mas: kiek kiau­ši­nių puo­šia ma­no mu­zie­jų Fi­ge­re­se? Klau­si­mas vi­siems. At­li­ki­te ma­te­ma­ti­nį su­dė­ties ir dau­gy­bos veiks­mą: (kiau­ši­nių skai­čius Fi­ge­re­se + kiau­ši­nis, esan­tis Vil­niu­je) × 1 kiau­ši­nio kai­na = ga­baus po­eto kny­gos kai­na. To­dėl at­si­sa­ky­ti rei­kia la­bai ne­daug, – pa­da­ro pau­zę ir siur­re­a­lis­tiš­kai pa­juo­kau­ja: – „Van Go­gas nu­si­pjo­vė sau au­sį. Prieš pa­si­elg­da­mas taip pat per­skai­tyk šią kny­gą“ (S. Da­lí, p. 60).

Tuo me­tu iš­si­trau­kia stal­čiu­ką iš kai­rio­sios krū­ti­nės pu­sės (ga­liau­siai sa­lė­je sė­din­tiems pa­si­da­ro aiš­ku, iš kur S. Da­lí trau­kia daik­tus) ir įsi­de­da lie­tu­vių po­eto esė rin­ki­nį. Su­si­rin­ku­sių­jų nuo­sta­bai, S. Da­lí kū­nas trans­for­muo­ja­si į ko­mo­dą iš „Le ca­bi­net ant­hro­po­morp­hi­que“.

Bai­gęs kal­bą S. Da­lí pa­si­ra­šo gar­sios eseis­tės su­ra­šy­tą su­si­ti­ki­mo pro­to­ko­lą. Ja­me iš­dės­ty­ti klau­si­mai po­etui. Klau­si­mas apie dir­žo dy­dį kaž­ko­dėl pa­brauk­tas.

S. Da­lí pri­si­me­na, kad to­kią iš­kil­min­gą die­ną ne­gra­žu pa­lik­ti po­etą be do­va­nos. At­si­su­ka į po­etą, grakš­čiu de­ši­nės ran­kos mos­tu laz­de­le pri­lie­čia po­eto krū­ti­nės da­lį, kur šir­dis, ir sa­ko:

– To­kia gar­bia pro­ga do­va­no­ju jums sa­vo de­vi­zo tra­fa­re­tą: „Svar­biau­sia, jog apie S. Da­lí bū­tų nuo­la­tos kal­ba­ma – net­gi jei ir ge­rai“ (S. Da­lí, p. 51).

Ge­nia­lu­sis me­ni­nin­kas pa­ta­ria po­etui vie­toj S. Da­lí var­do įsi­ra­šy­ti sa­vą­jį. Pa­si­su­ka ant kul­no ir ta­ria:

– Jums tik­rai tik­tų ūsai, pa­gal­vo­ki­te apie tai. Da­tu­lių Jums at­sių­siu. Dėl at­sa­ky­mų ma­no va­dy­bi­nin­kas su­si­sieks su Jū­sų va­dy­bi­nin­ku. No­rė­čiau, kad Eu­ge­ni­jaus ge­ni­jus at­sa­ky­tų.

S. Da­lí iš sa­lės dings­ta la­bai grei­tai. Sa­lė­je pra­de­da bruz­dė­ti žmo­nės. Jie ren­ka­si sa­vo daik­tus. Kas kel­nes juo­sian­tį dir­žą pa­si­tai­sy­da­mas, kas po­eto kny­gą be­var­ty­da­mas ju­da du­rų link. Ke­li klau­sy­to­jai smar­kiai su­si­kim­ba dėl kiau­ši­nių kai­nų. Jau­no­sios li­te­ra­tės kal­ba­si apie nau­jus ba­te­lius. Dau­ge­lis net ima abe­jo­ti, ar bu­vo at­ėjęs S. Da­lí. Bet vi­si su­tin­ka, kad nie­ko nė­ra gra­žiau už ra­šy­to­jus, skai­tan­čius sa­vo kū­ry­bą. Tuo mo­men­tu su­vo­ki, kad ant ra­šy­to­jo pe­ties ar ant sa­lė­je ka­ban­čio auk­si­nio kar­ni­zo bum­bu­lo sė­di ge­ni­jus.