Tik ser­ben­tai at­si­tie­sia

LINA GIRSKYTĖ

Va­sa­ra pa­čia­me gra­žu­me: ne­pa­pras­tai ža­lia ir kvap­nu. No­sį ku­te­na gvaz­di­kė­lių, pi­lia­ro­žių ir ki­tų au­ga­lų, so­din­tų kar­tu su ma­ma, kva­pai. Iš­vy­dus gam­tą, sun­ku šne­kė­ti. At­ro­do, ne čia esu. Jau­čiuo­si ap­nuo­gin­ta. Sie­la tar­tum at­ver­ta pa­sau­liui.

Vi­du­ry so­do au­ga rau­do­nųjų ser­ben­tų krū­mas. Jis šią va­sa­rą no­ki­na ypač daug uo­gų. Raš­kau, raš­kau, ir vis tiek gra­žuo­lės pūp­so kiek­vie­ną die­ną, at­ro­dy­tų, tos pa­čios, ta­čiau iš tik­rų­jų jau ki­tos.

Pa­me­nu, kai bu­vau ma­žu­tė. Gal ket­ve­rių ar pen­ke­rių me­tų, kai ma­ma jau leis­da­vo ei­ti pa­si­raš­ky­ti uo­gų vie­nai. Ta­da ser­ben­tai bu­vo bent trys. Gra­žūs. Žie­ma ir­gi gra­ži pa­si­tai­kė – sau­lė­ta ir spei­guo­ta. Krū­mai ne­at­lai­kė, nu­ša­lo – ki­tą­met nė vie­nas ne­pa­rau­do­na­vo. Du ser­ben­tus iš­kart iškirto. Tik vie­ną pa­li­ko. Vien tam, kad kie­mas ne toks tuš­čias at­ro­dy­tų. Ne­ti­kė­tai po po­ros me­tų jis ėmė no­kin­ti uo­gas – at­si­tie­sė. Aš, ži­no­ma, ska­by­da­vau iš­si­ilg­tą­sias vie­ną po ki­tos. Vie­ną po ki­tos kas­ryt – cik­liš­kai. Krau­pu, bet ga­lė­jo ir jį nu­kirs­ti.

So­do šo­ne – šu­li­nys. Prie jo, iš­ver­tęs pil­vą, ke­pi­na­si Rai­nys, mū­sų ka­ti­nas. Jis ir­gi at­si­tik­ti­nai pas mus ap­si­gy­ve­no. Sy­kį ne­lai­mė­lis at­kly­do vi­sas su­dras­ky­tas, iš­var­gęs. Pri­glau­dė­me. Go­džiai ėdė – ne­tru­kus pa­si­tai­sė. Da­bar jam dve­ji me­tai, pui­kiai gau­do pe­les. Dar pui­kiau gau­do ma­no ko­ją, kai ei­nu pro ša­lį. Taip pat ir da­bar. Ne­pyks­tu ant sa­vo gau­ruo­to be­pro­čio. Ne­su­ge­bu pykt, kai taip karš­ta. Jei bū­čiau šuo, tur­būt pa­dvės­čiau. Len­du į tvar­tą. Pir­mą­syk no­riu, daž­niau­siai rei­kia. To­kia ta bui­tis.

Iš­kart su­rau­kia no­sį. Vei­do iš­si­šo­vė­lė nie­kaip ne­pri­pran­ta. Bent au­sys ki­to­kios – par­še­lių žvie­gi­mas ne­be­trik­do. Kar­tais net glos­to. Ne kar­tais, re­tai.

Su­si­su­ku grei­tai. Bū­rys vei­kiai ap­spin­ta lo­vį. Vie­na net, at­ro­do, pik­tai kriuk­te­li, nes dar sto­viu ša­li­mais. Ge­rai, ge­rai, ne­py­kit tik, ei­nu.

– Ve­ru­te, juk sa­kiau, jau va­kar sa­kiau, kad pa­lauk­tum, kol bent koks de­be­sis už­slinks. Vel­nio­niš­kai karš­ta! – iš­girs­tu ma­mos bal­są.

– Ži­nau gi, bet ar tu pas juos nu­ei­si? Ne, tai ir ne­ska­lam­byk var­pais kaip pa­blū­dus, – at­sa­kau įė­ju­si.

– Na ge­rai, ge­rai. Būk to­kia ge­ru­tė, už­kaisk ar­ba­tos.

– Tuoj.

Ma­ma jau sa­vai­tę ne­pa­ky­la iš lo­vos – ser­ga. Tad man ten­ka at­lik­ti mud­vie­jų dar­bus vie­nai. Taip pat ir rū­pin­tis ja – tė­vo se­niai nė­ra. Pas kaž­ko­kią mer­gą į mies­tą iš­rū­ko. Jam tai at­ro­dė nor­ma­lu.

– Ačiū, Ve­ru­te, ačiū, – dė­ko­ja ma­ma, im­da­ma ar­ba­tą. Dar karš­ta. Per karš­ta. Bet ji gurkš­te­li.

– Nu jau vi­sai su­blū­dai. Ser­gi tai ser­gi, bet nu­si­de­gi­nus leng­viau ne­bus.

Ma­ma ty­li. Abi ty­li­me. Ne­jau­ku.

– Ryt pa­kvie­siu fel­če­rę. Karš­ta ne karš­ta – tu­rės at­ei­ti, – ta­riu.

– Kam­gi, duk­ru­te, žmo­nes ka­muo­ti? Pa­pras­ta li­ga – pra­eis.

– Ryt at­eis fel­če­rė, – pa­kar­to­ju ir nu­ei­nu į sa­vo kam­ba­rį.

Ji šne­ka kas­dien vis tą pa­tį. Nuo ta­da, kai su­sir­go. Man ne­ra­mu. At­ro­do, ji to ne­pa­ste­bi.

Kam­ba­rys ne­erd­vus. Ki­ta ver­tus, daug vie­tos ne­rei­kia – juk be­veik vi­są lai­ką pra­lei­džiu lau­ke dar­buo­da­ma­si. Kai bū­nu čia, va­di­na­si, at­si­ra­do lais­va va­lan­dė­lė. Skai­tau. Nu­tin­ka tai re­tai, bet džiu­gi­na.

Taip ir da­bar. Iš­si­trau­kiu ap­dul­kė­ju­sią kny­gą. At­si­ver­čiu. Pro lan­gą spi­gi­na sau­lė. Ne ją ma­tau – kny­go­je ap­ra­šo­mas vie­tas.

– Ve­ru­te, at­eik, pa­si­šne­kė­kim, – iš­girs­tu ma­mos bal­są. Dar ne­spė­jau nė treč­da­lio! Tiek to, ei­nu.

– Ve­ru­te, tu jau ne­pyk, kad fel­če­rės ne­no­riu ma­tyt, tie­siog…

– Ką, mam? Gi jau sa­kiau, no­ri tu to ar ne, ryt ji at­eis.

– Ji vis tiek ne­pa­dės, – at­si­dūs­ta.

– Gal šne­kė­kim tie­siai švie­siai, ką? Po tė­vo dur­nys­čių ne­be­si­no­ri užuo­lan­kų.

– Ge­rai, duk­ru­te. Ne­no­rė­jau tau ši­to sa­ky­ti, bet jau­čiu, kad rei­kia. Ma­no lai­kas at­ei­na.

– Koks lai­kas? Na ką čia da­bar šne­ki?

– Aš jau­čiu, su­pran­ti?

Kū­nu nu­vil­ni­ja šiur­pu­lys. Ląs­te­les, ko ge­ro, iš­tin­ka mik­ro­in­sul­tas. At­ra­ma tar­si slys­ta iš po ko­jų.

– Jau vi­sai su­dur­nia­vai, ma­ma. Pa­gu­lėk, pail­sėk ir ry­tą kaip nau­ja bū­si, – at­šau­nu pyk­te­lė­ju­si.

– Pa­klau­syk, pa­klau­syk, Ve­ru­te, – šne­ka ji įkan­din.

Ne­klau­sau ir du­miu lauk. Ana­pus traš­kan­čios bū­ties.

Ly­ja. Man pa­tin­ka lie­tus, ta­čiau ne da­bar, ne šian­dien. Šo­kit, pai­ki lie­taus la­šai, šo­kit, ra­ga­nos, ant kal­nų. Šo­kit ir jūs, dva­sios. Tik ne su jais – su ma­nim. Už ma­mą. Ir mes šo­ka­me. Jų ne­ma­tau – jau­čiu. Su­ka­mės ra­tu, taš­ko­me ba­las, try­pia­me žo­les. At­si­tie­sit, bran­gio­sios! El­giuo­si kvai­lai. Kar­tais rei­kia.

Gal­va vei­kiai ap­svaigs­ta. Ne­iš­si­lai­kau ant ko­jų – tren­kiuo­si že­mėn. Ty­sau. Pul­suo­ju. Įkve­piu – iš­kve­piu.

Šą­la. Ar­ti­na­si nak­tis. Aš vien­marš­ki­nė su­si­šiau­šus. Tar­si pa­smerk­ta su­sting­ti. Iš tie­sų pa­si­lik­ti nu­oga – vė­jas nu­plėš­tų dra­pa­nas, at­ver­tų kū­no pa­slap­tis. Mir­tis iš­reng­tų sie­lą.

Kam­ba­ry­je nu­ai­di gar­ga­lia­vi­mas. Vei­kiai at­šy­lu. Pa­šo­ku. Le­kiu vi­dun. Ne­mąs­tau.

Ma­ma ty­li, ne­pra­ve­ria bur­nos. Da­bar ty­li tik ji. Aš sriū­bau­ju. Gar­siai. Lau­ke ima oš­ti me­džiai. Gir­džiu traš­kan­čius nuo vė­jo jų ka­mie­nus.

Pa­lie­čiu ma­mą. Vi­sai at­ša­lu­si.

Gal va­lan­dą gu­liu pa­ri­mu­si ant jos. Ne­be­ver­kiu. Da­bar jau no­ri­si pa­ty­lėt kar­tu su ja. Pa­ty­li­me. Ta­da vėl iš­ei­nu lau­kan. Tie­siog no­riu pra­vė­din­ti min­tis.

Ma­ma, at­eik, ma­ma, pa­da­ryk, ma­ma, at­stok, ma­ma, ne­lįsk, „ma­ma“ ir „ma­ma“ n kar­tų. Per daž­nai ją „ma­min­da­vau“, ma­tyt. Ėmiau ir nu­ska­biau iki ga­lo. Vi­sai kaip ser­ben­tus. Tik jie at­si­tie­sia, o ji…

Už­grie­žia griež­lė. Tar­si til­do ma­ne. Ne­verk, sa­ko, ne­rei­kia. Vis dar krin­ta la­šai, gai­vin­da­mi že­mę. Gy­vu­liai nu­ri­mę, nu­ti­lę. Vi­sa gam­ta su­klu­su­si, pa­si­ruo­šu­si nak­čiai. Tuo pat me­tu ro­do­si, kad vi­si ap­lin­kui jau­čia, jog kaž­kas pa­si­kei­tė.

Pa­si­kei­čiau ir aš.