Pseu­do

Pa­si­ro­džius Émi­le’io Aja­ro ro­ma­nui „Pseu­do“, Pran­cū­zi­jo­je vy­ko ar­šios dis­ku­si­jos dėl šio kū­ri­nio au­to­rys­tės. „Les Nou­vel­les Littérai­res“ 1981 m. lie­pos 8 d. pub­li­kuo­tas Pau­lio Pav­lo­wit­chiaus, Émi­le’io Aja­ro ir Ro­mai­no Ga­ry po­kal­bis-dis­ku­si­ja apie kū­ry­bą ir li­te­ra­tū­rą su­lau­kė pla­taus at­gar­sio.

Paul Pa­vlo­witch: Kiek pa­me­nu, Vil­niu­je, J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė­je, sto­vi ma­ža­sis Ro­mai­nas Ga­ry, ta­da dar Ro­muš­ka Ka­ce­vas, o jo ran­ko­se – ba­tu­kas. Ar bū­si­ma­sis ra­šy­to­jas no­ri jį su­val­gy­ti?

Émi­le Ajar: Fan­tas­tiš­kas ra­šy­to­jas. La­bai džiau­giuo­si, kad jo at­mi­ni­mas taip pa­gerb­tas, o dėl ko­men­ta­to­rių, jei jums svar­bu tik žmo­gaus tau­ty­bė, o ne jo dar­bai, ką gi, man jū­sų la­bai gai­la. Užuot ra­ši­nė­jęs ne­są­mo­nes ir de­monst­ra­vęs sa­vo ne­iš­pru­si­mą, ver­čiau nors vie­ną šio nuo­sta­baus au­to­riaus kny­gą per­skai­ty­tu­mė­te. Be­je, jei kam iš­kils klau­si­mas, esu gry­nas lie­tu­vis.

Ro­main Ga­ry: Kas blo­giau­sia, ma­ny­čiau, kad Lie­tu­vo­je jau ne­be­li­ko lie­tu­vių… li­ko psiau­do „lie­tu­viai“. Skys­ti pa­ci­fys­tai… ku­rie sa­vo skys­tu­mu (ti­po, to­le­ran­ci­ja ki­tiems) to­liau ją tik sil­pni­na… ir ta ten­den­ci­ja tik stip­rė­ja. Čia kal­ba pa­li­kuo­nis iš Azi­jos, o ne tik­ras lie­tu­vis.

Émi­le Ajar: Na, vis dėl­to jau iš­leis­ti sep­ty­ni Ro­mai­no Ga­ry kū­ri­niai, dar pla­nuo­ja­ma iš­leis­ti „Pseu­do“ ir „Emi­lio Aža­ro gy­ve­ni­mą ir mir­tį“ – du vei­ka­lus vie­no­je kny­go­je.

Pau­l Pa­vlo­witch: Jei mo­kyk­li­nė­se lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros pro­gra­mo­se nė­ra Ro­mai­no Ga­ry, tai jos nie­kam ti­ku­sios. Joks ten esan­tis kū­ri­nys net li­te­ra­tū­ri­nės abo­ri­ge­nų pre­mi­jos ne­lai­mė­tų. Kur žiū­ri Tam­sos ir ne­mok­šiš­ku­mo mi­nis­te­ri­jos vei­kė­jai, jei­gu per dvi­de­šimt ne­pri­klau­so­my­bės me­tų taip ir ne­su­ge­bė­jo įtrauk­ti šio au­to­riaus į mo­ky­mo pro­gra­mas? Lie­tu­viai, ku­rie sa­vo ta­pa­ty­bę daž­niau­siai for­muo­ja tik ne­kęs­da­mi ki­ta­tau­čių ir ki­ta­min­čių ir taip „iš­reikš­da­mi“ sa­vo pa­trio­tiz­mą, iš tie­sų yra tik siau­rap­ro­čiai na­cio­na­lis­tai, ne­tu­rin­tys nie­ko ben­dro su tik­ruo­ju lie­tu­viš­kuo­ju tau­tiš­ku­mu.

Ro­main Ga­ry: Pa­vlo­wit­chiau, ša, už­teks, liau­ki­tės. Ne­jau­gi ma­no­te, kad mi­nis­te­ri­jų vei­kė­jai ne­skai­to kul­tū­ri­nės spau­dos?

Émi­le Ajar: Jei­gu no­ri­te gau­ti kny­gą, ją ga­li­te ras­ti čia: Pseu­do fb2, iš­si­ko­duo­ja be spe­cia­lių pro­gra­mų, kai ati­da­rom WinRAR Zip ar­chi­ve, Word do­ku­men­te da­rom Edit – > Se­lect all, o pa­spau­dę ant pa­žen­klin­to teks­to da­rom – > Re­mo­ve XML tags. Fai­lą įra­šom į at­min­tį kaip Text Do­cu­ment. Lie­ka gra­žus, skai­to­mas lie­tu­viš­kos kny­gos teks­tas.

Ro­main Ga­ry: Fan­tas­ti­ka, tik­rai? Ne­ži­no­jau. Bet ar ga­li­ma iš šios kny­gos iš­mok­ti mąs­ty­ti?

Pau­l Pa­vlo­witch: Ei, o kur ver­tė­jų pa­var­dės? Iš jū­sų ne­si­ti­kė­jau to­kios „ne­kul­tū­ros“. Tai jau kur­gi ne. Džiu­gu, bet ver­tė­jų pa­var­des pri­va­lu skelb­ti. Ypač to­kių au­to­rių ir to­kių ver­tė­jų. Juk tai pi­ni­gų ne­kai­nuo­ja, mie­lo­sios lei­dyk­los.

Ro­main Ga­ry: Gal su­grįž­ki­me prie „Pseu­do“, ku­ria­me dai­li dės­ty­mo sti­lis­ti­ka, leng­va sek­ti au­to­riaus min­tis, sa­ki­niai dė­lio­ja­mi kruopš­čiai ir ap­gal­vo­tai, pro­ble­mos tu­ri­nys ap­žvel­gia­mas ga­na iš­sa­miai, ker­ti­niai mo­men­tai iš­ryš­kin­ti. Ypač at­kreip­ti­nas dė­me­sys į so­cio­lo­gi­nį as­pek­tą. Ra­šy­to­jas pa­tei­kia so­ciop­si­cho­lo­gi­nį vei­kė­jų sum­ma sum­ma­rum. At­krei­pia­mas dė­me­sys į ste­re­o­ti­pų kar­to­tę, tuš­čia­gar­bys­tę, ne­su­si­kal­bė­ji­mą, ret­ro-re­flek­si­jas ir t. t. Ger­bia­ma­sis Émi­le’is Aja­ras ne­ven­gia po­žiū­rio iš vi­daus, ta­čiau kri­ti­kuo­ja li­te­ra­tū­rą, o ne gy­ven­se­ną ar pa­sau­lė­žiū­rą. Ki­taip ta­riant, jis ne­ina už kny­gos, her­me­neu­tiš­kai pa­si­lie­ka jo­je. Iro­ni­ja ir­gi ža­vi.

Pau­l Pa­vlo­witch: Tai­gi jis, Ka­ce­vas, ir šiaip jau vis­ko daug pri­ra­šė. O štai kaž­ko­kią kon­kū­rų pre­mi­ją ga­vo už dram­blius, at­ro­do, aš taip ir ne­su­pra­tau. Už ak­tu­a­lu­mą tik­riau­siai, dram­blių te­ma tuo me­tu bu­vo ma­din­ga, po­pu­lia­ri. Ka­ce­vai, kad ir ką jūs apie sa­ve be­kal­bė­tu­mė­te, aiš­kiai jau „iš­si­ra­šė­te“, bet štai Aja­ras – tai bent ta­len­tas. Na, o šiaip, Ga­ry, jūs vis tiek esa­te vie­nas mėgs­ta­miau­sių ma­no ra­šy­to­jų.

Ro­main Ga­ry: Ačiū. Tai ar jau per­skai­tė­te Émi­le’io Aja­ro „Pseu­do“?

Ha­mi­lis Ra­dža: Pro­ce­se…

Ro­main Ga­ry: Pa­ne­le, o ko­kius kū­ri­nius jūs skai­tė­te?

Vi­da Du­se­wit­chiu­te: Na, įvei­kiau po­rą Émi­le’io Aja­ro ro­ma­nų, pa­ra­šy­tų aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je. Te­ko gir­dė­ti, kad dar vie­nas šio ra­šy­to­jo pseu­do­ni­mas – Ro­main Ga­ry? Re­ko­men­duo­čiau ir Jums taip ra­šy­ti, man ypač pa­ti­ko apie cir­ko ace­tus, ku­rie mai­šė­si su za­zais, kad ne­lik­tų pra­smės. Mė­sū­nai šmei­ža­vo­si, kad bū­tų kuo ne­reikš­min­ges­ni. Kluo­kai ble­bė­jo, kad spy­giuo­tų da­dai­tes ir at­mes­tų žo­džius. Sne­du­kai puo­da­vo su se­nio­kais ir žai­da­vo žar­no­kus, kad įsi­vel­tų kuo dau­giau ne­aiš­ku­mo. Ži­no­ma, vie­na ki­ta gė­lė stie­bė­si vi­sai gra­žiai, bet vi­sos dvel­kė Sen Džo­nu Per­su. Bir­by­tės tėkš­da­vo su šo­dais, kad iš­veng­tų pri­si­pa­ži­ni­mų. Be­je, la­bai įdo­mi Émi­le’io Aja­ro biog­ra­fi­ja, rei­kė­tų su­si­ras­ti jo gy­ve­ni­mą ir mir­tį.

Émi­le Ajar: Ech, bi­čiu­liai… še­dev­rus ra­šo­te, ga­li­ma sa­ky­ti, pa­sau­li­nę li­te­ra­tū­rą ku­ria­te, o man tai vi­so­kius „Pseu­do“…

Ro­main Ga­ry: Na, su pran­cū­zais tai aš jau ke­le­rius me­tus ne­be­dir­bu, at­ro­do, nuo 1980 m. gruo­džio 2-osios mes tam tu­ri­me at­ski­rą žmo­gų. Aiš­ku, įspū­džiai jau ga­nė­ti­nai se­ni, gal net ke­le­rių me­tų se­nu­mo.

Émi­le Ajar: Ži­nau gi, kad ne jūs pats ra­šė­te ir kad vi­sus sa­vo kū­ri­nius po ke­le­tą kar­tų per­ra­šė­te. Sa­ky­da­mas „še­dev­rai“, vi­sai ne pran­cū­zus tu­riu ome­ny­je.

Ro­main Ga­ry: Taip, su­pran­tu. Iš tie­sų, ra­šy­ti ką nors ne dar­bui be­veik ne­tu­riu lai­ko. Ki­ta ver­tus, kad ir ri­ba tarp dar­bo ir ne­dar­bo jau se­niai iš­si­try­nė.

Paul Pa­vlo­witch: „Pseu­do“ – sto­gą rau­nan­tis ge­rą­ja pras­me ro­ma­nas. Nors ir ne­pa­pras­tas, su­dė­tin­gas. Na, o šiaip tai ap­skri­tai my­liu Ga­ry už jo nuo­šir­du­mą ir dva­sin­gu­mą.

Sto­ru­lis mei­lu­tis: Čia­gi tas ro­ma­nas apie vie­ni­šą vy­rą, ku­ris su smaug­liu drau­gau­ja. Ir net­gi kar­tu gy­ve­na. Koš­ma­ras. Ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip taip ga­li­ma. Kaip jį pri­žiū­rė­ti, mai­tin­ti, praus­ti? Gal kas su­si­dū­rė­te ir ga­li­te pa­pa­sa­ko­ti?

Ro­main Ga­ry: Sto­ru­li mei­lu­ti, pa­skai­tyk Aja­ro „Gy­ve­ni­mas dar prieš akis“. Pri­ta­riu dėl „Pseu­do“. Dar jis yra pa­ra­šęs to­kią la­bai keis­tą kny­gą „Čin gis Chai­mo šo­kis“, ne­su tik­ras, ar tei­sin­gai ją su­pra­tau, bet pa­gal­vo­ti ten tik­rai yra apie ką.

Émi­le Ajar: Mie­las Ga­ry, juk mi­nė­to­ji kny­ga va­di­na­si „Čin­gis­ko­no šo­kis“, ka­žin ko­dėl kai ku­rie ją ver­čia kaip „Čin gis Chai­mo šo­kis“. Taip, iš tie­sų fan­tas­tiš­kas ro­ma­nas, ga­na bai­sus… Tie­sa, aš jo ne­skai­čiau.

Paul Pa­vlo­witch: Prie­šin­gai, Aja­ras yra Ga­ry pseu­do­ni­mas ir tik­rai ne Ga­ry pa­var­de dangs­to­si Aja­ras. Be­je, sa­vo kny­gų kios­ke­ly­je tu­riu „Pseu­do“, už ko­kius 25 ar 30… su­si­tar­tu­me, daug pi­giau nei kny­gy­ne, aiš­ku, ga­lė­siu ir nu­leis­ti, jei pirk­si­te. Tik­rai, ge­nia­lus ra­šy­to­jas. Vi­siš­kai be­pro­tiš­kas!

Émi­le Ajar: Per­skai­čiau „Pseu­do“. Sa­ky­čiau… pa­ti­ko. Ačiū, be jū­sų re­ko­men­da­ci­jų tik­riau­siai ne­bū­čiau su­si­do­mė­jęs šiuo kū­ri­niu.

Vi­da Du­se­wit­chiu­te: Jis bu­vo ta­len­tin­ga, su­dė­tin­go li­ki­mo as­me­ny­bė, tu­rė­jo drą­sos pri­pa­žin­ti mo­te­riš­ku­mo vir­še­ny­bę pa­sau­ly­je. Ma­no­ji pa­žin­tis su Ro­mai­no Ga­ry kū­ry­ba pra­si­dė­jo vi­siš­kai at­si­tik­ti­nai ir, de­ja, vi­sai ne chro­no­lo­gi­ne tvar­ka: nuo ro­ma­no-mis­ti­fi­ka­ci­jos „Pseu­do“, iš­leis­to Émi­le’io Aja­ro var­du. Ta­da aš net ir ne­ži­no­jau, kad čia tas pats au­to­rius. Ir net­gi ne­ma­niau, kad jis man taip la­bai pa­tiks.

Paul Pa­vlo­witch: Tik­rai ne­de­rė­tų pra­dė­ti nuo „Pseu­do“. Juk tai ben­drą­ją Ro­mai­no Ga­ry ir Émi­le’io Aja­ro kū­ry­bą už­bai­gian­ti kny­ga. Ji – tiems, ku­rie jau pa­mi­lo, įver­ti­no, su­pra­to, pri­si­lie­tė, su­si­ža­vė­jo, ska­na­vo… Prie­šin­gu at­ve­ju skai­ty­to­jams teks nu­si­vil­ti. Na, man tie­siog gai­la jū­sų, nes jam, di­džia­jam ra­šy­to­jui, tie­siog nu­si­spjaut ant jū­sų ne­iš­pru­si­mo. Re­ko­men­duo­čiau pra­dė­ti nuo „Gy­ve­ni­mas dar prieš akis“. Tai vie­na ge­riau­sių ma­no ka­da nors skai­ty­tų kny­gų, dar lie­tu­viš­kai tu­ri­te „Auš­ros pa­ža­dą“, tad nuo jų ir pra­dė­ki­te. Na, o pro­tin­ges­niems, pa­žen­gu­siems skai­ty­to­jams siū­lau su­si­ras­ti „Sto­ru­lį mei­lu­tį“.

Ro­main Ga­ry: „Pseu­do“ siū­ly­čiau skai­ty­ti su spal­vo­tu pieš­tu­ku, ten kiek­vie­na­me pus­la­py­je to­kios ci­ta­tos! Pa­vyz­džiui: ne­tu­riu nė men­kiau­sio įro­dy­mo ir tik­rai ne­si­im­siu kel­ti by­los Die­vui nei bet ku­riam ki­tam ne­at­sa­kin­gam as­me­niui, ku­ris, nau­do­da­ma­sis me­na­mu ne­eg­zis­ta­vi­mu, stu­mia mus bergž­džiai ieš­ko­ti sa­vo tė­vų…

Émi­le Ajar: Su­tin­ku su šiuo pa­reiš­ki­mu. Kai ku­riems as­me­nims ypač stin­ga at­sa­ko­my­bės jaus­mo. Kny­ga, ma­ny­čiau, są­mo­nin­gai ne­są­mo­nin­ga fan­tas­ma­go­ri­ja, bet vel­niš­kai re­a­li, tei­sin­ga. Iš tie­sų, tai ne pas­ku­ti­nė kny­ga, ta­čiau tik­rai ne­rei­kė­tų nuo jos pra­dė­ti. Mat jo­je kan­čiu­kas su var­lai­ne iš­va­žia­vo atos­to­gau­ti į li­gon­bu­tį, o mog­li­niai pū­te­liai su trenk­tuo­liais ruo­šė bu­ro­ki­nę. Nie­kas ne­už­stū­mė juš­kos halš­tu­ko ir dėl ha­lo­pe­ri­do­lio la­še­lių vi­si upė­ta­kiai li­ko nak­vo­ti me­džiuo­se.

Ro­main Ga­ry: La­bai ne­įpras­ta, nie­ko pa­na­šaus ne­skai­čiau. Są­mo­nės srau­tas, tik­riau­siai. Lyg ir gir­dė­jau, kad tu­rė­tų pa­si­ro­dy­ti kny­ga? Ode­so­je kol kas dar nė­ra. Ne­se­niai žiū­rė­jau fil­mą. No­riu dar!

Paul Pa­vlo­witch: Juk vi­siems ge­rai ži­no­ma, kad Ro­mai­nas Ga­ry, su­lau­kęs še­šias­de­šim­ties, ap­si­me­tė Émi­le’iu Aja­ru ir iš nau­jo iš­gy­ve­no li­te­ra­tū­ri­nį pa­ki­li­mą. Mis­ti­fi­ka­ci­ja pa­vy­ko ir kar­tu jis su­si­do­ro­jo su Pa­ry­žiaus li­te­ra­tū­ros kri­ti­kais, sno­bais. Net­gi ma­ma ne­sva­jo­jo, kad jos sū­nus ga­li tap­ti ke­liais gar­siau­siais pran­cū­zų ra­šy­to­jais. Ta­čiau su­kur­ta­sis he­ro­jus pa­spru­ko nuo kū­rė­jo va­lios. Pa­ma­žu Ga­ry vir­to ne­lai­min­gu jau­no­sios įžy­my­bės gi­mi­nai­čiu, Dė­du­le Ma­ku­tu.

Dė­du­lė Ma­ku­tas: Bran­gu­sis Pau­li, jūs ir vėl me­luo­ja­te. Be­je, grą­žin­ki­te ma­no juo­dą­jį są­siu­vi­nį, ku­rį pa­si­sa­vi­no­te ir pub­li­ka­vo­te kaip sa­vą­jį, be to, su­lau­žė­te prie­sai­ką, ne­si­lai­kė­te su­si­ta­ri­mo. Ar­gi jums ne gė­da?

Émi­le Ajar: Ko ge­ro, tu­rė­tų bū­ti gė­da. At­ro­do, Ro­mai­no Ga­ry ra­šy­mas bu­vo par­ti­za­ni­nio po­bū­džio. Čia at­si­spin­dė­jo ir di­duo­me­nė, ir aris­tok­ra­ti­nis „blo­gis“, ir kny­gų ra­šy­mo ma­lo­nu­mas kaip pri­vi­le­gi­ja. Ryt­die­na ga­li at­ro­dy­ti kaip re­vol­ve­ris, drus­ka ir ke­lios bul­vės – sa­ko ty­ri­nė­to­jai. Ta­čiau „Pseu­do“ he­ro­jus ne­su­ge­ba iš­nar­plio­ti kan­ki­nan­čių gy­ve­ni­mo maz­gų, links­ta su­si­ta­pa­tin­ti su smaug­liu, o gy­ve­ni­miš­kas ab­sur­das – tik il­gas smaug­lio sap­nas. He­ro­jų gy­do psi­chiat­ras. Juo­du kal­ba­si, daž­niau­siai dis­ku­tuo­ja apie an­ti­se­mi­tiz­mą. He­ro­jaus ma­ny­mu, su­si­suk­da­mas ir ap­si­mes­da­mas smaug­liu, jis taip sten­gia­si pa­si­slėp­ti nuo sa­vo­jo žy­diš­ku­mo.

Ro­main Ga­ry: Kiek me­tų už­tru­ko pa­min­klo Vin­cui Ku­dir­kai sta­ty­bos? Kur pa­min­klas Lau­ry­nui Stuo­kai-Gu­ce­vi­čiui? Ka­da su­lauk­si­me Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio pa­min­klo? Ir ko­dėl, po per­kū­nais, Vil­niu­je nė­ra pa­min­klo di­džia­jam mū­sų ku­ni­gaikš­čiui Vy­tau­tui?

„Les Nou­vel­les Littérai­res“, 1981.VII.8

Ver­tė Vi­da Du­se­vi­čiū­tė