Proto dantys

RIODIN BARDO

Sto­ma­to­lo­go kė­dė­je pa­to­gu. Mąs­ty­ti apie bū­tį. Aiš­ku, min­ty­se ga­li­ma kal­tin­ti blo­gai dar­bą at­li­ku­sį anks­tes­nį sto­ma­to­lo­gą. Ga­li­ma kal­tin­ti pra­stus ge­nus. Ta­čiau rei­ka­lo es­mės tai ne­kei­čia: ėduo­nies iš­grauž­tos sky­lės jau nie­kad neuž­si­trauks den­ti­nu ir ema­liu. Tu dė­vie­si, de­gra­duo­ji, yri.

Me­di­kų ka­bi­ne­tuo­se ar ką tik iš jų iš­ėjus gal­vą pri­pil­do pa­ža­dai sau. Už­da­rius sto­ma­to­lo­go du­ris: va­ly­sies dan­tis su tarp­dan­čių siū­lu, veng­si cuk­raus, du­kart per me­tus sė­si į tą pa­čią sto­ma­to­lo­go kė­dę pro­fi­lak­ti­niams pa­tik­ri­ni­mams. Sprun­kant iš ki­tos sri­ties gy­dy­to­jo ka­bi­ne­to: ne­per­si­val­gy­si, ne­be­ger­si ka­vos, ne­rū­ky­si net pa­sy­viai, al­ko­ho­lį var­to­si tik ret­sy­kiais ir la­bai, la­bai sai­kin­gai… Lai­mė­si tru­pu­tį dau­giau ko­ky­biš­ko gy­ve­ni­mo: be skaus­mo, be įvai­riau­sių funk­ci­jų – virš­ki­ni­mo, mie­go, ju­dė­ji­mo – su­tri­ki­mų.

Ta­čiau svei­ka­tin­gas gy­ve­ni­mo bū­das daž­niau­siai ap­kars­ta jau pir­mo­sio­mis die­no­mis. Kas­ryt pus­va­lan­džiu anks­čiau iš­lip­ti iš šil­tos lo­vos ir spor­tuo­ti, kaip pa­aiš­kė­ja, yra ma­lo­nu it die­na iš die­nos ri­den­ti ak­me­nį į kal­ną. Avi­ži­nė ko­šė ne­ku­te­na sko­nio re­cep­to­rių, vais­ta­žo­lių ar­ba­ty­tė ne­nu­plė­šia nuo akių mie­guis­tu­mo šy­do. Juo gi­liau prieš svei­ka­tin­gu­mo pro­gra­mą bu­vai įkri­tęs į ne­svei­ka­tin­gus ma­lo­nu­mus, juo sun­kiau: tar­ki­me, jei anks­čiau die­ną pra­dė­da­vai nuo ka­vos, ci­ga­re­tės ir sal­dai­nio, per­ei­ti prie pilkš­vos ko­šės ir karš­to van­dens su ar­bat­žo­lių sken­duo­liais yra tas pat, kas sa­vo no­ru iš mar­mu­ro rū­mų su šil­to van­dens ba­sei­nais iš­si­kel­ti į vė­jų ko­šia­mą tro­be­lę. Jei­gu es­ku­la­pas vi­so la­bo tars­te­lė­jo: „Ži­no­te, Jūs ri­zi­kuo­ja­te…“ (o ne vi­du­rius šal­čiu per­smel­kian­čius žo­džius: „Ar­ba tuč­tuo­jau pra­de­dat gy­ven­ti svei­kai, ar­ba…“), į svei­ką gy­ven­se­ną vėl no­ri­si žiū­rė­ti pro pirš­tus, ati­dė­ti ją ki­tam mė­ne­siui, pri­mirš­ti, už­mirš­ti.

Maurizio Carpanelli. Abstrakcija Nr. 191+192 (Malonumo žaizdos ir kančios). 2011

Go­džios ląs­te­lės tie­sia ki­bius čiup­tu­vė­lius link pra­žū­tin­gų ma­lo­nu­mų. Juk ge­ro­vės lai­kas, kai ne­be­rei­kia bai­min­tis juo­do var­go pe­ri­odų, žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je pra­si­dė­jo, ga­li­ma sa­ky­ti, šį­ryt (ir, ži­nia, dar ne vi­siems). Šiuo po­žiū­riu mes esa­me pa­na­šūs į ge­ra­šir­džių žmo­nių pri­glaus­tą ka­čiu­ką, ku­ris prieš tai var­go kie­muo­se, – nors ba­das ne­be­gre­sia, ins­tink­tas mums vis kuž­da: „At­si­ėsk da­bar, at­si­mie­gok da­bar, nes, ką ži­nai, gal ry­toj vėl pus­al­ka­nis bė­gi­nė­si po gruo­dą.“ Sai­kas per puo­tą pa­pras­čiau­siai prieš­ta­rau­ja mū­sų pri­gim­čiai: at­si­sa­ky­da­mas ran­ka pa­sie­kia­mų ma­lo­nu­mų kau­nie­si su ta­vy­je pa­si­slė­pu­sia penk­tą­ja ko­lo­na, ku­rios na­riai kvy­kia: „Imk, ne­kvai­liok!“ Vie­na pa­žįs­ta­ma feis­bu­ke pa­skel­bė ci­ta­tą (re­gis, Char­le­so Bu­kow­skio), ku­rio­je bu­vo iš­reikš­tas no­ras mir­ti su su­muš­ti­niu vie­no­je ran­ko­je ir alaus bu­te­liu ki­to­je rė­kiant: „Taip, tai bu­vo pui­ki ke­lio­nė!“ Ne­rei­kia nė sa­kyt, kad „Pa­tin­ka“ pa­spau­dė de­šim­tys svei­kos pri­gim­ties žmo­nių.

Be to, juk ma­lo­nu­mų eko­no­mi­ka kū­ne ap­skri­tai vei­kia sa­vo­tiš­kai: ma­lo­nu­mą gau­ni čia ir da­bar, daž­nai – be jo­kio ar­ba su pa­ly­gin­ti men­ku kū­niš­ku at­ly­giu („ne­ma­lo­nu“ po „ma­lo­nu“), o ne­nu­sta­ty­to dy­džio tik­rą­jį už­mo­kes­tį ten­ka ati­duo­ti ge­ro­kai vė­liau. Kar­tais ma­lo­nu­mai, net lai­ko­mi itin ža­lin­gais, gau­na­mi do­va­nai. No­ri­si ma­ny­ti, kad tu, bran­giau­sia­sis, esi iš tų iš­rink­tų­jų, ku­rie iš­si­suks ne­su­si­mo­kė­ję: pa­vyz­džiui, iš­kvė­pęs ci­ga­re­tės dū­mą at­sai­niai pa­reik­ši, kad ta­vo pro­se­ne­lis rū­kė kaip ka­mi­nas, o mi­rė su­lau­kęs gar­bin­go de­vy­nias­de­šimt­me­čio ir vi­sai ne nuo plau­čių vė­žio. Pri­dur­si, kad ap­skri­tai ne­aiš­ku, ka­da ir nuo ko mir­si: kad ir koks svei­kas bū­tum, gat­vių ir plen­tų šu­ma­che­rio vai­ruo­ja­mas au­to­mo­bi­lis tik­rai tu­ri šan­sų ta­ve už­muš­ti iš­kart. Tad iš­ger­ki­me dar po puo­de­lį ka­vos, gal už­si­sa­ky­ki­me pi­cą. Ar ta­ve be­ria ne nuo rie­baus pa­da­žo? Oi, ne…

Be­je, apie ma­lo­nu­mus ir iš­vaiz­dą. Ne­spal­vo­to­je kve­pa­lų re­kla­mo­je ak­to­rė Eva Men­des rai­vo­si pa­ta­luo­se it bal­to­jo šo­ko­la­do Af­ro­di­tė plak­to­je grie­ti­nė­lė­je. Iš­raiš­kin­gi nu­ogo kū­no iš­ki­lu­mai ir įlin­kiai žiū­ro­vui suf­le­ruo­ja apie be­ga­li­nę sal­dy­bę, apie fe­jer­ver­kus sme­ge­nų ma­lo­nu­mo cen­truo­se. Kū­nas, su ku­riuo no­ri­si bū­ti. Ar­ba – kū­nas, ku­riuo no­ri­si bū­ti. Ta­čiau ste­bė­to­jams min­tis apie kū­niš­kus džiaugs­mus ža­di­nan­tys kū­nai daž­nai tu­ri ma­žai ben­dro su pa­čiais kū­niš­kais džiaugs­mais: vie­na­me in­ter­viu re­kla­mos gra­žuo­lė pa­sa­ko­ja, kad ji, kaip ir ki­ti žmo­nės, mėgs­ta pa­val­gy­ti ir pa­mie­go­ti, bet, užuot pri­si­kir­tu­si iki so­ties ir kri­tu­si į lo­vą, lei­džia va­lan­das spor­to sa­lė­je (nors spor­tuo­ti ne­mėgs­ta). Aiš­ku, ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad Evai ir ki­toms Ho­li­vu­do da­moms la­biau gelbs­ti plas­ti­nė chi­rur­gi­ja, gri­mas ir fo­to­šo­pas nei svei­kas gy­ve­ni­mo bū­das, ta­čiau rei­ka­lo es­mės tai vėl ne­kei­čia – ado­niai ir af­ro­di­tės ne­gu­li­nė­ja, tin­giai kram­sno­da­mi ka­lo­rin­gus ska­nės­tus ir gurkš­no­da­mi vy­ną. Jau­ną ar­ba jau­nat­viš­ką, liek­ną kū­ną gar­bi­nan­čio­je kul­tū­ro­je rie­būs, iš­pur­tę, nu­si­dė­vė­ję sa­ty­rai yra tik gei­džian­tys, o ne gei­džia­mi (ga­lų ga­le, na­tū­ra ir­gi kuž­da po­ruo­tis su stip­riais ir svei­kais – pa­li­kuo­nių la­bui). Ži­no­ma, bu­kov­skiš­kiems sa­ty­rams gal ir ne­stin­ga ero­ti­nių nuo­ty­kių. No­rin­čių per­gu­lėt su ta­len­tu ir šlo­ve ne­trū­ko vi­sais lai­kais (tie­sa, kiek no­rin­čių tap­ti Bu­kow­skiu, gy­vam esant pri­pa­žin­tu me­ni­nin­ku, juo tam­pa?). Pa­tys bu­kov­skiai gar­bi­na gai­vias ir grakš­čias evas, ku­rios ry­tais ty­liai iš­slen­ka iš lo­vos at­lik­ti ke­lių fi­gū­rą for­muo­jan­čių pra­ti­mų. Kad ir kaip garbs­ty­tų ma­lo­nu­mus ir jų gau­są, sa­ty­rai ne­ado­ruo­ja su­muš­ti­nius alu­mi už­ge­rian­čių tvir­to sto­to te­tu­lių.

Šiaip ar taip, am­ži­na­sis klau­si­mas – ką rink­tis: su­si­lai­ky­mą, sai­kin­gą gy­ve­ni­mą ar gy­ve­ni­mo puo­tą čia ir da­bar, pil­nais žan­dais. Vie­nas žmo­gus man sa­kė, kad jis rink­tų­si pa­vie­nius lai­mės blyks­nius, o ne to­ly­gų pa­si­ten­ki­ni­mą. Tai ga­li­ma ma­ty­ti ir kaip per­sky­rą tarp Ru­si­jos ir Va­ka­rų: ru­sas ren­ka­si, jo nuo­mo­ne, bū­tį – ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je ge­ria su či­go­nais ir drą­siai kir­ki­na pir­mą­kart ma­to­mas mer­gi­nas, o va­ka­rie­tis, toks vė­be­riš­kas pro­tes­tan­tas, tuo tar­pu sken­di bui­ty­je – prie­mies­ty, prie sa­vo na­mu­ko, ap­link bė­gi­nė­jant iš­šu­kuo­tam ret­ri­ve­riui, lais­to ve­ją. Ži­no­ma, na­cio­na­li­nė per­sky­ra tė­ra mi­tas: ru­sų pa­si­tai­ko tarp vi­sų tau­ty­bių žmo­nių, o Ru­si­jo­je žmo­gaus, ku­ris gy­ve­na gan sau­giai, so­čiai ir pa­to­giai, bet eu­fo­ri­jos mi­nu­čių ne­pa­ti­ria be­veik nie­ka­da, il­gai ieš­ko­ti tur­būt ne­tek­tų.

Kad jau pa­mi­nė­jo­me pro­tes­tan­tus, re­li­gi­ją: gal mes ne­sa­me tik kū­nai, gal apie kū­ną de­ra sa­ky­ti ne „aš“, o „ma­no“, nes kū­nas tė­ra žmo­gaus sie­los puo­dy­nė? At­si­me­nu, gim­na­zi­jos lai­kais vie­na drau­gė pa­sa­kė: „Man ne­rū­pi, kas po mir­ties nu­tiks ma­no kū­nui, man rū­pi, kas nu­tiks MAN.“ Ki­tą kar­tą dvi ben­drak­la­sės su­si­gin­či­jo, ar kas nors bus po mir­ties. Be­je, ne­de­rė­tų ma­ny­ti, kad į me­ta­fi­zi­nius svars­ty­mus lei­džia­si tik nuo že­mės ati­trū­kę bū­si­mie­ji me­ni­nin­kai ir hu­ma­ni­ta­rai: gy­nu­si min­tį, kad po mir­ties „vis tiek kaž­kas yra“, mer­gi­na vė­liau stu­di­ja­vo že­mėt­var­ką.

Šios te­mos – se­nė­ji­mas, mir­tis – rū­pi kiek­vie­nam. Tik apie tai net už­si­mint tru­pu­tį ri­zi­kin­ga, nes daž­nas pa­šne­ko­vas pri­ty­la, pa­kei­čia te­mą, pa­si­pik­ti­na ar­ba sto­ja į ci­niš­ko pokš­ti­nin­ko po­zi­ci­ją (ta­čiau hu­mo­ras juk tik įter­pia dis­tan­ci­ją, pa­de­da at­si­traukt nuo to, kas ner­vi­na ar gąs­di­na). Stai­ga pa­jun­ta, jog spran­dą ku­te­na šal­to gil­ti­nės dal­gio smai­ga­lys, o po ko­jo­mis ve­ria­si krau­pi ne­ži­nios be­dug­nė. Per vie­nos kny­gos pri­sta­ty­mą ma­no kom­pa­nio­nai įšir­do pa­gy­ve­nu­siam ra­šy­to­jui pa­sa­kius, kad ne­no­rė­jo šios kny­gos iš­leis­ti mo­ti­nai esant gy­vai. „Šei­ma – vis­kas. Kaip ga­li­ma taip pa­sa­kyt?“ – pik­ti­no­si vie­nas ma­no bi­čiu­lių. Kaip ga­li­ma pa­gal­vo­ti apie mo­ti­nos mir­tį, jei­gu ji dar nė­ra mi­ru­si? Spė­čiau, kad po bi­čiu­lio šei­mos ver­ty­bė­mis slė­pė­si sting­dan­ti bai­mė: min­ties, kad jis mir­tin­gas, kad jo ar­ti­mie­ji mir­tin­gi, ke­liais de­šimt­me­čiais vy­res­ni tur­būt mirs jam gy­vam esant.

Sun­kiai ser­gan­čiam žmo­gui, ku­rio iš­vaiz­da aki­vaiz­džiai at­spin­di svei­ka­tos būk­lę, sa­ky­ti nie­ko ne­rei­kia: net po­li­kli­ni­kos ko­ri­do­riu­je į jį su­smin­ga smer­kian­tys žvilgs­niai.

– Kaip tu, bjau­ry­be, – ne­by­liai klau­sia rūs­tūs ste­bė­to­jai, – ga­li mums pa­ro­dy­ti, ko­kie esam pa­žei­džia­mi? Kad mes, kaip ir tu, vie­ną die­ną ga­lim pra­dė­ti ir­ti? Stai­ga ne­grįž­ta­mai ne­tek­ti sa­vo įpras­ti­nių gy­ve­ni­mų, ati­dė­lio­ja­mų pla­nų, ne­įgy­ven­din­tų sva­jo­nių? Tap­ti naš­ta ar­ti­mie­siems?

Na­tū­ra­li re­ak­ci­ja: trau­kia­mės nuo li­gos ir mir­ties. Vie­na­me Da­ni­ji­lo Charm­so teks­tų siū­lo­ma vai­kus, į jau­ni­mo rei­ka­lus be­si­ki­šan­čius se­nius ir vo­kie­čių avi­ga­nius su­mes­ti į di­de­lę duo­bę ir api­bars­ty­ti ne­ge­sin­to­mis kal­kė­mis. Iš es­mės kiek­vie­na­me mū­sų glū­di po niek­šą, ku­ris kre­tan­čiam se­nu­kui ar­ba sun­kiam li­go­niui ne ati­da­ry­tų pre­ky­bos cen­tro du­ris, o nu­stum­tų jį nuo laip­tų, nuo ap­le­dė­ju­sio šlai­to į tą duo­bę, kur su­si­raukš­lė­ju­sių, pa­gel­tu­sių, su­ny­ku­sių kū­nų ma­sę tuoj ma­lo­nin­gai pa­slėps kal­kių pus­nys. Vai­kų ir jau­nų, svei­kų vo­kie­čių avi­ga­nių tur­būt pa­si­gai­lė­tu­me, nes jie mums reiš­kia ne­rū­pes­tin­gu­mą, da­bar­tį ir ne­ap­rė­pia­mas, ga­li­my­bių ku­pi­nas at­ei­ties pla­ty­bes, kur me­men­to mo­ri sle­pia­si ka­žin kur to­li, už ho­ri­zon­to. Nors, ki­ta ver­tus, ir įžū­liai ries­ta vai­ko no­sy­tė ga­li įžeis­ti: tu­rė­jai to­kią, bet ne­be­tu­ri, bam­bliui ge­ras ga­ba­las vai­kys­tės ir jau­nys­tė – dar prieš no­sy­tę, o tau… Kad taip su­gu­ri­nus tą no­sy­tę, bet…

Yra mo­ra­lė, yra re­li­gi­ja. My­lėk sa­vo ar­ti­mą kaip sa­ve pa­tį, ir pa­na­šiai. Kaip ir svei­ka­tin­gos die­tos at­ve­ju, ten­ka rem­ti ie­tis su pri­gim­ti­mi. Vis­gi gy­ven­ti at­si­rė­mus į re­li­gi­nę ar mo­ra­li­nę sis­te­mą yra tru­pu­tį leng­viau: kaž­kas jau ėjo pa­na­šų ke­lią, tars­te­lė­jo šį tą klau­si­mais, ku­rie tau ky­la, da­vė pa­ta­ri­mų ir nu­ro­dy­mų. Gal gniauž­da­mas sa­vo po­trau­kius ir tap­si neu­ro­ti­ku (vais­tai tu­ri ša­lu­ti­nį po­vei­kį), ta­čiau bent jau ži­no­si, kaip gy­ven­ti. Be­je, krikš­čio­ny­bė (ir tur­būt ne tik ji) su­ve­džio­ja ti­kin­tį­jį sie­la. Du­kart per me­tus pa­pas­nin­kauk, sa­ko ji, nie­kad ne­ap­si­ryk, bent vie­ną die­ną per sa­vai­tę pail­sėk. Ne­nu­dė­vėk pui­kaus Tau Vieš­pa­ties duo­to kū­no, kuo il­giau ir kuo svei­kes­nis pa­būk že­miš­ko­jo­je ka­ra­lys­tė­je. Ar jums ne­at­ro­do, kad pa­vyz­din­gas krikš­čio­nis – bent jau prie sta­lo – tru­pu­tį pa­na­šus į kū­no gro­žiu ir jau­nys­te su­si­rū­pi­nu­sią Ho­li­vu­do da­mą?

Kar­tais nak­ti­mis jun­tu mau­di­mą. Ka­la­si pro­to dan­tys (an­gliš­kai – wis­dom te­eth, iš­min­ties dan­tys). Ge­rai pa­gal­vo­jus, ko­dėl ne­tu­rė­tų maus­ti? Pro kas­die­ny­bės iner­ci­ją pra­si­ka­lu­si re­a­ly­bė vi­sad at­ve­ria žaiz­dą.

– Esi gam­tos be­lais­vis, – kuž­da iš­min­tin­gi dan­tys ne­ma­lo­nias ba­na­ly­bes, – tau mū­sų, ru­di­men­ti­nės lie­ka­nos, ne­rei­kia, o mes dygs­tam. Tuoj pat su­ge­sim, skau­dė­sim, iš­trauks. Be to, vai­ke­li, ar ži­nai, kad mes iš­dygs­ta­me jau­nys­tė­je? Ta­vo kū­nas ga­lu­ti­nai su­si­for­ma­vo, o pas­kui jau tik, pats su­pran­ti…

Ir šil­ta­me pa­ta­le per nu­ga­rą nu­si­ri­ta šal­ti pa­gau­gai, iš­rie­da iš lo­vos, iš kam­ba­rio, kaž­kur į tam­sius, gli­čius nak­ties van­de­nis, ku­riuos skie­džia le­di­nė ka­dais už­ge­su­sių žvaigž­džių švie­sa.