Apie skaus­mą

JONAS KIRILIAUSKAS

Kaip tu įvei­ki skaus­mą, žmo­gau?

Kaip žiū­ri į tai, kad pa­sau­lis slys­ta iš po ko­jų, o gal ir ne­slys­ta, tie­siog ei­na po vel­nių, kaip sa­ko ki­no he­ro­jai?

Skai­tai ho­ros­ko­pus, o te­nai ast­ro­lo­gai vi­siems ra­šo ben­drus re­cep­tus.

Nuo 16.45 ne­pa­lan­kus me­tas spręs­ti as­me­ni­nių san­ty­kių ar kar­je­ros pro­ble­mas.

O ko­dėl ne nuo 16.44 ar 16.46? To­dėl, kad taip le­mia žvaigž­džių iš­si­dės­ty­mas.

O ma­no iš­si­dės­ty­mas žvaigž­džių at­žvil­giu? Ir ko­kios kar­je­ros pro­ble­mos ga­li bū­ti iki dar­bo pa­bai­gos li­kus pen­kio­li­kai mi­nu­čių? Ar­ba ko­kie as­me­ni­niai san­ty­kiai, jei­gu aš dar dar­be?

Tai tik klie­de­siai apie nie­ką, kai at­ro­do, kad vis­kas ap­lin­kui skau­da, ir prieš tą skaus­mą be­jė­gis yra (kaip ge­rai, kad yra) sa­ri­do­nas ir ibup­ro­mas.

Kai ap­lin­ka yra pri­pil­dy­ta skaus­mo, o smil­ki­nius vis la­biau gniau­žia krau­jos­pū­džio rep­lės.

Tai kaip tu įvei­ki skaus­mą, žmo­gau?

Aš tai kaip be­pro­tis puo­lu bal­tą (daž­niau­siai) lan­ge­liais (tuš­čiais) iš­mar­gin­tą po­pie­riaus la­pą ir ja­me ban­dau iš­lie­ti tul­žį, įveik­ti sa­ve, ra­šy­ti iki už­si­mir­ši­mo, iki pa­jau­ti­mo, kad skaus­mas pra­ėjo.

Ra­šau.

Kas ra­šo, yra iš­ga­ny­tas.

Nie­ka­da toks ne­bū­si dau­žy­da­mas kom­piu­te­rio kla­via­tū­rą, nes rai­dės, nu­sly­du­sios nuo kla­vi­šų, vaiz­duok­ly­je nie­ka­da ne­su­si­ly­do į at­ski­rą žo­dį (nie­ka­da ne­pa­gau­ni žo­džio vi­su­mos, ma­tai tik at­ski­ras rai­des), o koks ra­šy­mas, jei prieš ta­vo akis ne­gu­la žo­dis prie žo­džio ir iš to vi­so ne­gims­ta sa­ki­nys ir su juo min­tis, prie ku­rios tu­ri pri­si­riš­ti ta­vo skaus­mas.

Tas, ku­rį tu ban­dai įveik­ti žo­džiu, „ku­ris bu­vo pra­džio­je“.

Di­de­lis skaus­mas ap­ima re­tai, nu­me­ro­lo­gai sa­ko, kad kas sep­ty­ne­ri me­tai, gal daž­niau, o gal dar re­čiau, ne­ži­nau aš tų nu­me­ro­lo­gų, vi­so­kių šiuo­lai­ki­nių pi­ta­go­ri­nin­kų iš­ve­džio­ji­mų.

De­ja, toks yra gy­ve­ni­mas, guo­džia gy­ve­ni­mo pa­tir­tis, be to, taip by­lo­ja pa­sau­li­nė ir vie­ti­nė li­te­ra­tū­ra.

Gy­ve­ni­mo pa­tir­tis, o gal li­te­ra­tū­ra mo­ko, kad jei skau­da, va­di­na­si, esi gy­vas, su tuo, aiš­ku, ne­su­tin­ka an­ti­kos pa­vyz­džiais pa­rem­ta „skaus­mo įam­ži­ni­mo pa­ieš­kų is­to­ri­ja“.

Ži­no­ma, žo­džiu skaus­mą iš­reikš­ti leng­viau ne­gu jį nu­ta­py­ti. Me­no is­to­ri­ja ži­no to­kių ban­dy­mų, o se­no­vės Grai­ki­jo­je gy­ve­nęs dai­li­nin­kas Pa­ra­si­jas iš Efe­so ta­py­da­mas At­ėnės šven­tyk­lai „Pri­kal­tą­jį (nu­kry­žiuo­tą­jį) Pro­me­tė­ją“ bu­vo nu­si­pir­kęs iš ver­gų tur­gaus se­ną ver­gą pa­po­zuo­ti.

Anot Se­ne­kos Vy­res­nio­jo, pa­žvel­gęs į se­nį, dai­li­nin­kas pa­reiš­kė, kad ver­gas ne­pa­kan­ka­mai liūd­nas, jam juk le­sa­mos ke­pe­nys, jis gi tu­ri su­vai­din­ti kan­ki­na­mą Pro­me­tė­ją.

Pra­si­dė­jo eg­ze­ku­ci­ja, ja ėmė bai­sė­tis su­si­rin­ku­si mi­nia at­ėnie­čių, o azar­to pa­gau­tas dai­li­nin­kas šau­kė se­nam ver­gui:

– Ta­vo de­jo­nės dar ne­pa­na­šios į de­jo­nes žmo­gaus, ku­rį per­se­kio­ja Dzeu­so pyk­tis!

Se­nis, ap­im­tas ago­ni­jos, vos gir­di­mu bal­su su­šnibž­dė­jo dai­li­nin­kui:

– Pa­ra­si­jau, aš mirš­tu.

– Štai, štai, pa­si­lik toks! – pa­ten­kin­tas at­si­lie­pė ta­py­to­jas, mirš­tan­čio­jo vei­de pa­ma­tęs pa­kan­ka­mai skaus­mo sa­vo su­ma­ny­mui.

Ar­ba štai Pli­ni­jus Vy­res­ny­sis yra ap­ra­šęs Aris­ti­do Tė­bie­čio pa­veiks­lą, ku­rį pa­si­vo­gė pats Alek­san­dras Ma­ke­do­nie­tis 334 m. pr. Kr. per Tė­bų api­plė­ši­mą.

Be­je, kas ži­no, gal mies­tas ir bu­vo ma­ke­do­nų už­im­tas tik dėl ši­o pa­veiks­lo.

O pa­veiks­le bu­vo pa­vaiz­duo­tas prie­šų už­im­tas mies­tas, pir­ma­me pla­ne – mir­ti­nai su­žeis­ta mo­ti­na, su siau­bu ir skaus­mu su­stin­gu­sio­se aky­se žvel­gian­ti į žiū­ro­vą, o jos ran­ko­se ne­su­pran­tan­tis, kas įvy­ko, kū­di­kis, sie­kian­tis ap­si­nuo­gi­nu­sios krū­ties ir ban­dan­tis žįs­ti iš jos trykš­tan­tį ne pie­ną, o krau­ją.

Abu pa­vyz­džiai yra ban­dy­mai pa­vaiz­duo­ti skaus­mo ir mir­ties aki­mir­kas, be­lie­ka ti­kė­tis, kad Aris­ti­das Tė­bie­tis ne­se­kė Pa­ra­si­jo pė­do­mis ir pa­si­klio­vė vaiz­duo­te.

Jei­gu gy­vas esi, ap­si­žval­gyk ap­lin­kui ir tau pa­leng­vės, nes ta­vo rū­šis taip jau yra su­si­for­ma­vu­si, kad mąs­to ly­gin­da­ma sa­vo skaus­mą su ki­to skaus­mu.

Nors, ži­no­ma, ki­to skaus­mas ga­li su­kel­ti įvai­rių re­ak­ci­jų. An­tai gar­si XIX am­žiaus kur­ti­za­nė Co­ra Pe­arl, apie ku­rią ano me­to laik­raš­čiai ra­šė, kad ji „tu­rė­jo ant­žmo­giš­kų mei­lės me­no ži­nių“ ir bu­vo su­si­kro­vu­si mil­ži­niš­ką ka­pi­ta­lą, o ka­ra­liš­kuo­sius Pa­ry­žiaus Tiu­il­ri rū­mus lei­do sau va­din­ti sa­vo as­me­ni­nių rū­mų „san­dė­liu­ku“, „nu­skam­bė­jo per Eu­ro­pą“, kai jos rū­muo­se norėdamas ją nušauti pats susižeidė toks Ale­xan­dre’as Du­va­lis, iš­lei­dęs jai vi­są ne­men­ką tur­tą. Tai­gi ši mo­te­ris, pa­ma­čiu­si gu­lin­tį vy­rą, pa­reiš­kė:

– Pur­vi­na kiau­lė, jis su­ga­di­no ma­no nuo­sta­bų ki­li­mą.

Ki­to skaus­mui nebu­vo abe­jin­gas Ro­mos im­pe­ra­to­rius Ka­li­gu­la, ku­ris duo­da­vo įsa­ky­mus „muš­ti, kol pa­jus, kad mirš­ta“, o Tin­to Bras­sas sa­vo fil­me pa­ro­dė, kaip pri­šo­kęs prie mirš­tan­čio žmo­gaus im­pe­ra­to­rius klau­sia: „Ką jau­ti, sa­kyk, ką jau­ti?“, lyg skaus­mo iš­kreip­tas vei­das by­lo­tų ką nors ki­ta.

Toks skaus­mo su­vo­ki­mas jau yra blo­gis ir to­kios min­tys at­ei­na į gal­vą skau­dant kaip rei­kiant.

Dvi­pras­miš­kas Lai­mo­no No­rei­kos per­so­na­žo, par­ti­za­nų va­do Ait­va­ro, prieš­mir­ti­nis pa­sa­ky­mas fil­me „Nie­kas ne­no­rė­jo mir­ti“ – „Kad tu ži­no­tum, kaip skau­da…“ – yra kal­ba lyg ir apie fi­zi­nį skaus­mą, lyg ir apie ap­gai­les­ta­vi­mą dėl to, kas vyks­ta čia ir da­bar.

Blo­gis yra gė­rio sto­ka, ne be rei­ka­lo fi­lo­so­fų pa­sa­ky­ta.

Be to, juk vis­kas pra­ei­na.

Vie­ną die­ną skaus­mas liau­sis ir tu pa­ti­kė­si, kad esi iš­ga­ny­tas, pa­ten­kin­tas ir pa­guos­tas. Vi­sai taip, kaip bu­vo kū­di­kys­tė­je, jau­nys­tė­je ar kaž­ka­da vė­liau.

Iš­ga­ny­mo bū­dų yra dau­gy­bė. Pra­de­dant tuo, kad po val­gio rei­kia iš­si­plau­ti in­dus, ir bai­giant skaus­mu.

Skaus­mas ir­gi yra iš­ga­ny­mas, jis pri­stab­do, pri­ver­čia pri­si­min­ti gel­mę ir aukš­tį, pri­ver­čia pa­klau­sy­ti ir iš­girs­ti.

Pa­klaus­ti ir su­klus­ti, pa­klus­ti lai­kui.

Kaip tu įvei­ki skaus­mą, žmo­gau?

Kai jis ta­ve už­puo­la, vi­sa­da iš pa­sa­lų, vie­ną die­ną ar ne­mi­go nak­tį, liūd­ną ir me­lan­cho­liš­ką ru­dens po­pie­tę ar svai­gų ir cho­le­riš­ką pa­va­sa­rio ryt­me­tį.