Sa­vai­tės tru­pi­niai

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

„Ger­bia­mi Pir­kė­jai, pas mus spau­da yra PERKAMA o ne SKAITOMA! Ad­mi­nist­ra­ci­ja.“ To­kią nuo­trau­ką (su vi­sa au­ten­tiš­ka sky­ry­ba) ap­ti­kau so­cia­li­nia­me tin­kle. Sa­ko, iš­ka­bin­ta lyg „Nor­fo­je“. Su­pran­ta­ma, li­kau su­ža­vė­ta – pre­ky­bos cen­truo­se per­ver­čiu da­lį spau­dos, ku­rios ne­per­ku fi­nan­si­niais su­me­ti­mais. Žur­na­lus „Vei­das“, „Na­tio­nal Ge­og­rap­hic“, „IQ“, „Psi­cho­lo­gi­ja Tau“, „Kul­tū­ros ba­rai“ ir pan. Pa­si­ro­do, li­be­ra­lų ple­pa­lai apie ver­slo ir kul­tū­ros ben­dra­dar­bia­vi­mą pa­ma­žu pil­do­si – šių dvie­jų drau­gys­tę, įma­no­mą kaip su­ža­dė­tu­vės tarp bur­žua ir Pe­le­nės, pri­žiū­rės ka­pi­ta­lis­tai. Li­gi šiol žur­na­lus mie­lai duo­da­vo pa­var­ty­ti net spau­dos kios­ko par­da­vė­jos; tik, ži­no­ma, ar­gi ry­mo­si prie kios­ko, už­ėmu­si ei­lę? O gal nu­ei­ti vals­ty­bi­nėn įstai­gon ir pra­juo­kin­ti bib­lio­te­ki­nin­kę, pa­si­tei­ra­vus, pa­vyz­džiui, žur­na­lo „Ver­slo kla­sė“?

Kaž­ko­kia ener­gi­ja tvy­ro ore: dėl mė­gė­jiš­ko fil­mo siau­tė­jan­tys mu­sul­mo­nai, dėl ne­gy­ve­na­mų sa­lų, kliu­vu­sių Ja­po­ni­jai, ja­po­niš­kas ma­ši­nas dau­žan­tys ki­nai. Pri­si­žiū­ri to­kių vaiz­dų per ži­nias ir pa­ti ne­pa­jun­ti, kaip tam­pi ag­re­sy­vi. Nu­pjau­ta Žir­mū­nų pie­va, ku­rio­je, brai­dy­da­ma šią va­sa­rą su ve­ži­mė­liu, pir­mą­kart gai­lė­jau­si, kad ne­ta­pau. Bai­gia­si žo­lių ir de­be­sų se­zo­nas, lie­ka ne­bent Va­la­kam­pių til­tas su sa­vo per­ku­si­ja. Ei­ni prie upės, ten į an­tis pa­žiū­rė­ti at­pė­di­na vie­ni­šų se­nu­kų, po jų grau­džios vie­nat­vės lyg ir ne­be­nu­veik­si nie­ko blo­go. Pa­plū­di­my­je ka­la­si gir­ti ru­sų na­cio­na­lis­tai, ste­biu, kaip iš­ve­ža po­li­ci­ja ir grei­to­ji.

Pas­ta­ro­jo me­to „Šiau­rės At­ėnuo­se“ – ano­ni­mų la­vi­na. Ga­lin­ti klai­din­ti. Esu skai­čiu­si (jau se­no­kai – A. Ur­bo­nai­tės, V. Ku­ku­lo) klai­din­gų ban­dy­mų de­mas­kuo­ti tik­rą­ją au­to­rys­tę – re­gis, jie ne­įver­ti­no kar­na­va­liš­ko ano­ni­miš­ku­mo po­bū­džio. Čia ne­kal­bu apie pri­mi­ty­vius ano­ni­mi­nius ko­men­ta­rus, ku­rių įma­no­ma ap­tik­ti vi­sur in­ter­ne­te. Šie pa­pras­tai bū­na lėkš­ti, dve­jo­pi – pa­smerk­ti ar­ba pa­gir­ti, iš­tei­sin­ti straips­nio au­to­rių ar­ba vei­kė­ją. Gin­tau­tas Ma­žei­kis sa­vo mo­nog­ra­fi­jo­je „Po po­no ir tar­no“ („Ki­tos kny­gos“, 2012) kal­ba apie M. Bach­ti­no, nag­ri­nė­ju­sio Dos­to­jev­skio ro­ma­nus, reikš­mę. Stab­tel­čiau ties šiais žo­džiais: „Dau­gia­bal­siš­ku­mas ir jo dra­ma šiuo at­ve­ju su­vo­kia­ma kaip nor­ma. Prie­šin­gai, mo­no­lo­gas, są­mo­nės nuo­sek­lu­mas yra dis­cip­li­nos, tvar­kos, prie­var­tos, re­ži­mo pa­sek­mė“ (p. 141). Tą dau­gia­bal­siš­ku­mą su­vo­kiu (gal­būt klai­din­gai?) ir kaip ge­bė­ji­mą kal­bė­ti ano­ni­miš­kai, ro­dy­tis dis­kur­so ei­se­no­je su kau­kė­mis. Kol Ano­ny­mous pa­sau­ly­je ke­lia re­vo­liu­ci­jas, mes čia vir­kau­ja­me, kaip esą rei­kia at­vi­ros vi­suo­me­nės. Nors, kai ban­dai įsi­vaiz­duo­ti, taip ir ma­tai – žmo­gus, pa­si­ra­šęs ką nors ra­di­ka­les­nio sa­vo var­du ir pa­var­de, kaip­mat bū­tų tų pa­čių vir­kau­to­jų su­val­gy­tas. Uni­so­nu kal­ba­ma apie „bai­mę pa­si­ra­šy­ti sa­vo var­du“; o gal anaip­tol – tai drą­sa? Ano­ni­mas juk ne­krau­na sau kū­ry­bi­nio ka­pi­ta­lo, vi­sur pa­lik­da­mas pre­kės žen­klą. Jis ne­eksp­lo­a­tuo­ja kul­tū­ri­nių te­ri­to­ri­jų, tar­si ne­sie­kia ga­lios, tie­siog pokš­tau­ja, kur­da­mas in­tri­gą snū­du­riuo­jan­čio­je spau­do­je. Ypač džiu­gi­na ano­ni­mų ei­lės. Jos – be prak­ti­nės nau­dos še­šė­lio, tu­rint gal­vo­je tai, kad PoPa al­ma­na­chas vei­kiau­siai vėl bus su­da­ro­mas iš pub­li­ka­ci­jų. Er­zi­na­ma rie­biu ko­zi­riu: ar pa­var­dė svar­bes­nė už ge­rą ei­lė­raš­tį? Ar daug ge­ban­čių de­mas­kuo­ti au­to­rys­tę (t. y. skai­tan­čių vie­ni ki­tus, ap­skri­tai tu­rin­čių kal­bos jaus­mą)? Tuo­met ga­li įtar­ti, kad la­biau­siai žmo­nes ano­ni­miš­ku­mas pik­ti­na… dėl jų pa­čių pėd­se­kys­tės įgū­džių ne­bu­vi­mo. Nors gal ne vi­sa­da, juk bū­na ir pik­ty­bi­nių ano­ni­mų.

Kur kas la­biau ste­bi­na tik­rie­ji var­dai ir pa­var­dės, ko­kiam nors feis­bu­ke reikš­min­gai ci­tuo­jan­tys Bib­li­jos ei­lu­tes, kaip ne­va iliust­ruo­jan­čias vie­ną ar ki­tą po­li­ti­nį įvy­kį. Bė­da ta, kad ci­tuo­to­jai tvir­tai įsi­ti­ki­nę, jog Bib­li­ja – jų ir jų įsi­kal­bė­ji­mų (ver­ty­bių) pu­sė­je. O juk tas pa­čias ei­lu­tes ga­li­ma in­ter­pre­tuo­ti kar­di­na­liai prie­šin­gai! Kaž­ku­rį sek­ma­die­nį per­skai­čiau ke­lias psal­mes, lyg jos tu­rė­tų stip­rin­ti gė­jų tei­sių ak­ty­vis­tus – ko­ne ta pa­ti lek­si­ka, tos pa­čios emo­ci­jos, kaip ir jų straips­niuo­se. Lau­kia­ma, kol tam­sy­bės iš­si­sklai­dys, bus nu­ga­lė­tas prie­šas, bus įgau­ta ga­lios. Anks­čiau bu­vau tik­ra, kad šven­traš­čio skai­ty­mas žmo­gui ga­li duo­ti nau­dos; kad bet koks skai­ty­mas la­vi­na. Da­bar ma­tau – tos feis­bu­ki­nės te­ra­pi­jos gan keis­tai, įtar­ti­nai at­ro­do.

Vie­ną va­ka­rą „Mez­zo“ tran­slia­vo „Už­bur­tą­ją flei­tą“ iš Vie­nos su la­bai ne­tra­di­ci­ne sce­nog­ra­fi­ja – gal šiek tiek Rothko, o gal ir Gaudí sti­liaus. Jos pa­veik­ta, ėmiau gal­vo­ti apie mu­zi­ką te­at­re ir ki­ne – pra­de­dant Bellini „Cas­ta di­va“ Ne­kro­šiaus „Ham­le­te“ (ma­čiau 1997-ai­siais ir nuo to lai­ko jau ne­ga­lė­jau aso­ci­juo­ti šios ari­jos su kuo nors ki­tu) ir bai­giant Hän­de­lio „Las­cia ch’io pian­ga“ iš Trie­ro „An­ti­kris­to“ ar­ba Wag­neriu iš Trie­ro „Me­lan­cho­li­jos“. Kai iš­gir­dau, kad LNOBT sta­to­mas ba­le­tas „Tris­ta­nas ir Izol­da“ – gal esu kvai­la, bet pa­gal­vo­jau apie są­ry­šį, mat fil­mas iš­po­pu­lia­ri­no uver­tiū­rą. Sun­ku bū­tų sva­jo­ti apie ge­res­nę va­dy­bą. Beje, tą Hän­de­lio ariją, nuo kurios Trieras nuvalė dulkes, atsitik­ti­nai pamačiau – panaudojo kažkuri televizija naujo šokių pro­jekto reklamai. Kaip ir drįsta.

Ry­tais at­skrie­ja ži­nu­tė, ra­gi­nan­ti pa­sa­ky­ti IKI tin­klo ka­si­nin­kei slap­ta­žo­dį ir įsi­gy­ti svies­to ar alie­jaus su nuo­lai­da. Su­pran­ta­ma, gė­da bū­tų, juk tas slap­ta­žo­dis – koks nors de­ma­go­giš­kas šū­kis apie ge­rą kai­ną ir ko­ky­bę bei švie­sų gy­ve­ni­mą. Kaž­ką pa­na­šaus jun­tu, kai kul­tū­rai va­dy­bi­nin­kau­ti ima­si ga­būs pre­kei­viai, bet ne me­ni­nin­kai.