Vieno paveikslo iššūkis

Prieš tris savaites kvietėme skaitytojus interpretuoti Stasio Ušinsko paveikslą „Dvi gracijos“. Čia publikuojame savo autentiškumu įdomiausią tekstą. Jo autorei Joanai Jačkonienei Nacionalinė dailės galerija padovanos metinį abonementą dviems asmenims.

Su likusiomis skaitytojų paveikslo interpretacijomis galite susipažinti konkurso puslapyje.  Taip pat primename, kad kitą savaitę bus paskelbtas ir jūsų interpretacijų lauks antrasis paveikslas.

Se­niai se­niai, dar mo­kan­tis Gar­lia­vos vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, šio pa­veiks­lo in­ter­pre­ta­ci­ją pa­tei­kė pats au­to­rius Sta­sys Ušins­kas. Ji ir ta­po ma­no in­ter­pre­ta­ci­ja.

Mū­sų, po­ka­rio vai­kų, – ba­sų, var­ga­nai ap­si­ren­gu­sių, nuo­lat al­ka­nų – lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jas ir mū­sų kla­sės auk­lė­to­jas bu­vo Jo­nas Ma­čiu­lis. Jis kan­triai mus mo­kė gra­žiai kal­bė­ti, grakš­čiai sė­dė­ti, pa­žin­ti kul­tū­rą įvai­riais jos pa­vi­da­lais. Tą die­ną Auk­lė­to­jas tu­rė­jo mus su­pa­žin­din­ti su dai­le.

Į kla­sę įžen­gė jo bi­čiu­lis dai­li­nin­kas Sta­sys Ušins­kas, ne­ši­nas pa­veiks­lu juo­da­me dėk­le. Ma­žu­čiai kla­sės lan­gai ta­po iš­ti­so­mis sie­no­mis, pro ku­rias žiū­rė­jo sau­lės, lu­bos iš­ny­ko, o vie­toj jų plau­kė leng­vi, bal­ti kaip pie­nių pū­kai de­be­sė­liai, kla­sę už­lie­jo aki­nan­ti švie­sa ir at­ro­dė, kad tuoj tuoj įvyks ste­buk­las ir aki­mirks­niu mes tap­si­me tuo, kuo net ne­si­ti­kė­jo­me bū­ti.

Pir­miau­sia į akis kri­to pa­sa­kiš­ki Dai­li­nin­ko ap­da­rai: juo­da be­re­tė di­de­le klos­te svi­ro ant jo de­ši­nės au­sies, nes bu­vo pri­seg­ta se­ge, vaiz­duo­jan­čia su­si­py­nu­sias ke­tu­rias auk­si­nes ran­kas, ku­rios lai­kė tep­tu­ką rau­do­nu ko­tu; kak­las bu­vo pa­riš­tas mė­ly­na ska­re­le, ku­rio­je vie­na ki­tą kei­tė kregž­du­tės, sna­puo­se lai­kan­čios vis ki­to­kias gė­les: ro­žes, bi­jū­nus, sna­pu­čius, var­pe­lius ir ne­už­mirš­tuo­les; juo­das švar­kas sie­kė ke­lius, o ja­me si­dab­ra­vo di­de­lės sa­gos, ku­rių vir­šū­nė­lė­se bu­vo įsi­kir­tę in­ka­rai; kel­nės iš­il­gais ru­dais ir bal­tais dry­žiais apa­čio­je pla­tė­jo ir den­gė ba­tus, ku­rių smai­lios no­sys pri­mi­nė Mu­ko ba­tus; marš­ki­niai ką tik pa­te­kė­ju­sios sau­lės spal­vos kri­to rau­ki­nu­kais, pri­me­nan­čiais jū­ros ban­ge­les.

Nuo­bo­džiau­jan­čiu iš­min­čiaus vei­du Dai­li­nin­kas lė­tai iš­trau­kė iš juo­do dėk­lo pa­veiks­lą, pa­sta­tė ant sta­lo, pri­stum­to prie kla­sės len­tos. Su­si­gū­žiau: at­ro­dė, kad Dai­li­nin­kas vi­sų aki­vaiz­do­je iš­ren­gė ir pra­dės pa­sa­ko­ti apie ma­no ana­to­mi­ją ir fi­zio­lo­gi­ją. Nie­ko pa­na­šaus ne­įvy­ko.

Dai­li­nin­kas pa­sa­ko­jo, kad pa­veiks­lo pa­va­di­ni­mas „Dvi gra­ci­jos“ nė­ra vi­siš­kai tiks­lus, nes pa­veiks­le nu­ta­py­ta vie­na gra­ci­ja – ma­no mo­ters Sva­jo­nė ir pu­sė mo­ters – ma­no žmo­nos, sa­va­no­riš­kai ta­pu­sios pu­se, por­tre­tas.

– Ma­no mo­ters Sva­jo­nė – nuo­sta­baus gro­žio mo­te­ris, su­si­tel­ku­si į sa­ve, o tai ro­do pri­merk­tos akys. Švie­sūs gar­ba­no­ti plau­kai pa­ryš­ki­na vei­do bruo­žų švel­nu­mą, de­ši­nė ran­ka grakš­čiai ro­do jos pa­skir­tį – už­au­gin­ti sa­vy­je gy­vy­bę, ku­rią tik aš ga­liu pra­dė­ti. Ši Sva­jo­nė pri­klau­so tik man, to­dėl ji ne­ga­li bū­ti kuo nors ap­reng­ta ar pri­deng­ta, kad ne­kil­tų no­ras ki­taip su­pras­ti ar in­terp­re­tuo­ti.

Ki­tos mo­ters pu­sė – ma­no žmo­nos fi­gū­ra, ku­ri pra­ra­do pu­sę sa­vęs, kai, te­kė­da­ma už ma­nęs, pa­ža­dė­jo ten­kin­ti vi­sus ma­no no­rus: žiū­rė­ti į prie­kį, kad vi­sa­da lai­ku pa­ma­ty­tų, ko aš no­riu; pri­si­deng­ti ne­iš­vaiz­džiu rū­bu, kad ne­trik­dy­tų ma­no Sva­jo­nės, pa­var­gu­siais pirš­tais pri­lai­ky­tų tą li­ku­sią pu­sę, ku­ri vi­sa­da bū­tų pa­si­ruo­šu­si tar­nau­ti tik man. Tar­nai­tė ir tik tiek!

Dai­lė ir yra Sva­jo­nės vaiz­da­vi­mas, o kad bū­tų aiš­kiau – nu­ta­piau ir Sva­jo­nės an­ti­po­dą, – toliau kalbėjo Dai­li­nin­kas. – Apie an­ti­po­do plau­kus ne­kal­bė­siu. Pa­tys ma­to­te: jie sty­ro kaip pjaus­ty­mo len­tos at­plai­šos. O jūs nu­ta­py­ki­te sa­vo gy­ve­ni­mo Sva­jo­nę, jei­gu ją tu­ri­te ir jei­gu su­ge­bė­si­te ją nu­ta­py­ti. Lin­kiu sėk­mės!

Dai­li­nin­kas, pa­sa­kęs šiuos žo­džius, pa­veiks­lą „Dvi gra­ci­jos“ įsi­dė­jo į dėk­lą, pa­si­bru­ko po pa­žas­ti­mi ir iš­ėjo iš kla­sės kar­tu su Auk­lė­to­ju. Mes, li­kę kla­sė­je, ne­kal­bė­jo­me apie pa­veiks­lą, o tik apie sa­vo sva­jo­nes.

JO­A­NA JAČ­KO­NIE­NĖ