Ne­rei­kia ka­ro, ne­su­šau­dy­kit dan­gaus

MARIUS PLEČKAITIS

Vla­di­mir Be­ša­nov. Rau­do­na­sis žai­bo ka­ras. Iš ru­sų k. ver­tė Vy­tau­tas Leš­čins­kas. V.: Brie­dis, 2012. 352 p.

Ir at­siun­tė kar­tą „Brie­dis“ kny­ge­lę,
Rau­do­nuo­ju žai­bo ka­ru“ pa­va­din­tą,
Ir ėmiau ją skai­ty­ti, fak­tus nag­ri­nė­dams,
Tro­lei­bu­so mie­gus iš­kei­tęs į ka­rą.

Toks bū­tų ma­no ei­liuo­tas pri­sis­ta­ty­mas šį kar­tą, sie­kiant su­tau­py­ti lai­ko ir ne­įsi­leis­ti į ne­rei­ka­lin­gas šne­kas.

Kaip vi­sa­da, pra­dė­siu nag­ri­nė­ti kū­ri­nį nuo vir­še­lio. Jau an­tra kny­ga iš ei­lės, ku­rią re­cen­zuo­ju, pa­si­da­bi­nu­si Rau­do­no­sios aikš­tės frag­men­tais. Jei bū­čiau įžval­ges­nis, ma­tyt, pra­dė­čiau įmatyti vie­no­kius ar ki­to­kius ša­lių kai­my­nių spąs­tus vie­nos ki­tai ar net gud­ra­gal­viš­kai vyk­do­mą ma­si­nę pro­pa­gan­dą. Ma­no gal­va, kny­gos vir­še­lis ga­lė­jo bū­ti ir įspū­din­ges­nis nei vien rau­do­na, juo­da ir pil­ka ir Sta­li­nas su sa­vo ūsais bei ken­čian­čių vai­kų vei­de­liais, įkli­juo­tais kaž­kur jam tarp ge­ni­ta­li­jų (ar tai(p) da­ry­ta są­mo­nin­gai?).

Pliu­sas – kny­go­je daug nuo­trau­kų ir ap­skri­tai fo­to­gra­fi­nis po­pie­rius. Tuš­ty­bių mė­gė­jams – tik­rai ne­blo­gas kąs­ne­lis. Ten pat plau­kio­jan­tis rie­bus mi­nu­sas – dau­gu­ma fo­to­gra­fi­jų ma­ty­tos to­se pa­čio­se mo­kyk­los kla­sė­se. Kai­na kny­gy­ne už tą ma­lo­nu­mą ir kie­tą vir­še­lį tu­rė­tų siek­ti apie ke­tu­rias­de­šimt li­tų.

Pir­mi­nis kny­gos įspū­dis ga­na ne­ga­ty­vus. Ma­ne ji vi­sa kuo grą­ži­no į mo­kyk­lą, į ga­lu­ti­nai įgri­su­sias ir kli­ši­nes bei vien­kryp­tiš­kas is­to­ri­jos pa­mo­kas (apie mo­ky­to­ją ga­liu pa­sa­ky­ti tik ge­rus žo­džius). Tie­siog tas ant­ras, pir­mas pa­sau­li­niai, ver­sa­lio tai­kos su­tar­tis, niurn­ber­gas, iš­si­lai­pi­ni­mas nor­man­di­jo­je (spe­cia­liai vis­ką ra­šau iš ma­žų­jų) yra to­kie su­reikš­min­ti, kad ne­lie­ka lai­ko ir jė­gų rim­tes­nėms ant­ro­po­lo­gi­nėms kul­tū­ri­nėms stu­di­joms, tai­kos pla­no ren­gi­mui, žiū­rint vien į pa­dri­ką sau­są fak­tą, ku­rio ana­li­zė rei­ka­lin­ga tik tam, kad pa­dė­tų iš­veng­ti at­ei­ties ka­tak­liz­mų, bet ne tam, kad dar šim­tus me­tų šok­tu­me pa­gal Vo­kie­ti­jos, SSRS ir ki­tų be­pras­my­bių ka­dai­se už­kur­tą mu­zi­ką.

Gi­li­ndamiesi į „Rau­do­ną­jį žai­bo ka­rą“, pa­ma­to­me aiš­kią Bal­ta­ru­si­jos is­to­ri­ko Vla­di­mi­ro Be­ša­no­vo nuo­mo­nę: SSRS el­gė­si kuo gro­buo­niš­kiau, kuo la­biau vi­sa tai slėp­da­ma sa­vo už­sie­nio di­plo­ma­ti­ja. Sa­ky­ki­me, čia nie­ko nau­jo, pa­na­šūs da­ly­kai vyks­ta ir šiais lai­kais, gal tik be to­kių di­de­lių fi­zi­nių oku­pa­ci­jų; la­biau mėgs­ta­mi ener­ge­ti­niai ka­rai.

Tai­gi su­for­muo­ki­me ga­na ne­ti­kė­tą iš­va­dą: Be­ša­no­vas pa­ra­šė kny­gą tam, kad Bal­ti­jos ša­lys ir ki­ti ap­lin­ki­niai kraš­tai su­pras­tų, jog bu­vo oku­puo­ti to kai­my­nei im­pe­ri­jai no­rint, ne vien gi­nan­tis ar sie­kiant su­stip­rin­ti pa­čius „pa­im­tus“ kraš­tus. Ko­dėl tai pa­va­di­nau ne­ti­kė­ta iš­va­da – to­dėl, kad tik kvai­las to tu­rė­tų ne­su­pras­ti. Te­gul da­bar­ti­nė Ru­si­ja tei­gia, ką no­ri, bet ne­rei­kia bū­ti to­kiems nai­viems ir fak­tų nei­gi­mą pri­im­ti už gry­ną pi­ni­gą. Pa­na­šiai kar­tais tei­si­na­si ir Vo­kie­ti­ja, ne­va nie­ko ne­bu­vo, žy­dai pa­tys kaž­kur iš­ga­ra­vo. Bet ar tam pa­neig­ti bū­ti­na leis­ti de­šim­tis kny­gų, maž­daug taip sen­sa­cin­gai pa­ki­liai pri­sta­to­mų: „Kny­go­je iš­ryš­kė­ja, kad SSRS pa­si­ra­šė va­di­na­mą­jį Ri­ben­tro­po–Mo­lo­to­vo pak­tą jo­kiu bū­du ne tai­kiais tiks­lais, o ke­tin­da­ma ne­del­siant žai­biš­kai oku­puo­ti kai­my­ni­nes ša­lis. Tai ne­nu­nei­gia­mai pa­tvir­ti­na tuoj po to pra­si­dė­ju­si So­vie­tų Są­jun­gos bru­ta­li ka­ri­nė eks­pan­si­ja, ku­rios au­ko­mis ta­po ir vi­sos trys ne­pri­klau­so­mos Bal­ti­jos vals­ty­bės, tarp jų – Lie­tu­va.“

„Rau­do­ną­jį žai­bo ka­rą“ tik­rai įsi­gis karų ir mūšių liga ser­gan­tys as­me­nys, ko­lek­cio­nuo­jan­tys ką tik iš­kep­to is­to­ri­nių be­stse­le­rių au­to­riaus Ro­ber­to Pet­raus­ko už­ra­šus. Vis dėl­to Kny­ga iš di­džio­sios K jos ne­pa­va­din­čiau, nes tai tik ga­na įpras­tas is­to­ri­nių do­ku­men­tų fik­sa­vi­mas ir sis­te­mi­ni­mas, o kad Sta­li­nas bu­vo ne­do­ras žmo­gus, ti­kiu, ma­mos ir da­bar se­ka ma­žie­siems va­ka­rais. Iš kar­tos į kar­tą, iš at­min­ties į at­min­tį rau­do­na liks rau­do­na.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.