Ku­riant nau­ją mi­tą

LAIMANTAS JONUŠYS

Ši va­sa­ra „Š. A.“ pa­si­žy­mė­jo iš­ki­liais An­driaus Mar­tin­kaus ra­ši­niais apie mus apė­mu­sį ci­vi­li­za­ci­nį blo­gį (VI.15 ir VII.20) ir vie­nu blai­viu at­sa­ku į šį ka­tast­ro­fiz­mą (VI.29), tad šią po­le­mi­ką ir pra­tę­si­me. Pir­mo­jo straips­nio pra­džio­je Mar­tin­kus pri­si­pa­žįs­ta, kad jam bu­vę sun­ku ra­šy­ti, nes ten­ka už­ver­ti „pas­ku­ti­nį vie­no sa­vo dva­si­nės rai­dos eta­po pus­la­pį“, at­lik­ti „skaus­min­gą, bet bū­ti­ną“ veiks­mą. Nė­ra abe­jo­nės, kad au­to­riaus po­zi­ci­ja yra rim­tai ap­mąs­ty­ta, ku­pi­na nuo­šir­daus su­si­rū­pi­ni­mo, ir… su vi­sa pa­gar­ba au­to­riui, ma­nau, kad iš es­mės klai­din­ga. (Tie­sa, tos pa­gar­bos su­ma­žė­jo jau anks­čiau, kai vie­ną nu­kva­ku­sią at­eis­tę fa­na­ti­kę, Soi­le Laut­si, ko­vo­ju­sią prieš kry­žius mo­kyk­lo­se, au­to­rius pa­va­di­no blo­ges­ne už ma­sių žu­di­ką Osa­mą bin La­de­ną [„Š. A.“, 2010.VII.9].)

Mak­si­ma­liz­mo gniauž­tuo­se

Mar­tin­kaus mąs­ty­se­ną es­min­gai kom­pli­kuo­ja keis­tas mak­si­ma­liz­mas: de­mok­ra­ti­nės vals­ty­bės pri­va­lo elg­tis ide­a­liai – jei­gu ne, tai jos nie­kuo ne ge­res­nės už dik­ta­tū­ras. Šis ide­a­lo troš­ki­mas yra su­pran­ta­mas, bet kaip tik iš jo ir iš dau­ge­lio in­te­lek­tu­a­lų hi­per­tro­fuo­to jaut­ru­mo ne­tei­sy­bei ki­lo kraš­tu­ti­niai kai­rių­jų są­jū­džiai ir jų veiks­mai, vi­sų pir­ma Pran­cū­zi­jos ir Ru­si­jos re­vo­liu­ci­jos, at­ve­du­sios į ma­si­nes žu­dy­nes. Bet kaip tik krikš­čio­ny­bės po­žiū­riu sie­kis su­kur­ti že­mė­je ide­a­lią san­tvar­ką, ar­ti­mą ro­jui, yra žmo­gaus pui­ky­bės nuo­dė­mė, nes ro­jus įma­no­mas tik ana­me pa­sau­ly­je. Kai ku­rie Mar­tin­kaus sam­pro­ta­vi­mai at­ro­do ki­lę kaip tik iš to­kios jo pri­mes­tos al­ter­na­ty­vos: duo­kit man ide­a­lą ar­ba aš nuo jū­sų nu­si­grę­žiu.

Štai kaip krikš­čio­niš­ką pa­si­rin­ki­mą po­stu­luo­ja au­to­rius: „[J]ei ga­liu rink­tis tik tarp blo­gio ir blo­gio – tai nė­ra lais­vė.“ Jam ne­pri­im­ti­nas Edžio Kriau­čiū­no pri­mi­ni­mas, kad „po lais­vės vė­lia­va ne tik gė­ly­tės žy­di – pik­tžo­lės ve­ši ne men­kiau“. Ta­čiau po­li­ti­ko­je ga­na daž­nai ne­įma­no­ma iš­veng­ti si­tu­a­ci­jų, kai ten­ka rink­tis ma­žes­nę iš dvie­jų blo­gy­bių. Sta­li­nis­ti­nė So­vie­tų Są­jun­ga bu­vo tie­siog mil­ži­niš­kas blo­gis, bet var­gu ar Mar­tin­kus (o ir šiaip kas nors) ga­li prie­kaiš­tau­ti Va­ka­rams, kad per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą jie su­da­rė są­jun­gą su šia vals­ty­be.

Ir štai svar­bus ide­a­lis­to mąs­ty­mo pa­vyz­dys:

[…] mi­to „iš­plau­toms sme­ge­nims“ at­ro­do, kad niek­šas Sta­li­nas, su­si­tar­da­mas su niek­šu Hit­le­riu, įvyk­dė de­mo­niš­ką san­dė­rį, tuo tar­pu de­mok­ra­ti­jų de­le­guo­ti Cham­ber­lai­nas ir Da­la­dier ar­ba bu­vo tie­siog nai­vūs („Aš at­ve­žiau jums tai­ką“, – grį­žęs iš Miun­che­no pa­sa­kė Cham­ber­lai­nas), ar­ba – blo­giau­siu at­ve­ju – pa­si­el­gė ne­gar­bin­gai, bet jo­kiu bū­du ne taip, kad jų po­el­gis ga­lė­tų bū­ti trak­tuo­ja­mas kaip pir­mas žings­nis ka­ro link, po ku­rio ėjo ant­ras žings­nis (Mo­lo­to­vo–Rib­ben­tro­po pak­tas), ir skir­tu­mas tarp šių žings­nių glū­di tik chro­no­lo­gi­jos, bet ne mo­ra­lės plot­mė­je.

Iš tik­rų­jų Cham­ber­lai­nas ir Da­la­dier tie­siog pa­si­el­gė ne­gar­bin­gai, ir tiek. Ir pa­da­rė klai­dą, bet tą klai­dą Va­ka­rų vals­ty­bės ga­na grei­tai su­vo­kė ir ati­tai­sė, nors tai kai­na­vo la­bai daug. Ka­dan­gi var­gu ar įma­no­ma aki­vaiz­džiai įro­dy­ti, „kaip bū­tų bu­vę, jei­gu bū­tų bu­vę…“, t. y. ar tik­rai Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras ne­bū­tų pra­si­dė­jęs be gė­din­gos Miun­che­no su­tar­ties, o, is­to­ri­kų nuo­mo­ne, la­bai abe­jo­ti­na, ar toks prieš­gy­nia­vi­mas bū­tų su­stab­dęs Hit­le­rį, tai pa­žvel­ki­me į tai mo­ra­lės po­žiū­riu, nes skir­tu­mas tarp Miun­che­no su­tar­ties ir Mo­lo­to­vo–Rib­ben­tro­po pak­to kaip tik ir glū­di mo­ra­lės plot­mė­je, nors Mar­tin­kus kaip tik su tuo ne­su­tin­ka.

Mask­vo­je du gro­buo­nys pa­si­da­li­no Ry­tų Eu­ro­pą, Miun­che­ne gro­buo­nis bu­vo tik vie­no­je pu­sė­je – pa­si­ra­šy­da­mos šią su­tar­tį Bri­ta­ni­ja ir Pran­cū­zi­ja ne­ke­ti­no nie­ko už­grob­ti, jos tik gė­din­gai nu­si­lei­do gro­buo­nio už­ma­čioms. Ki­taip sa­kant, pir­mu at­ve­ju abi pu­sės el­gė­si iš pik­tos va­lios, an­tru at­ve­ju pik­ta va­lia bu­vo tik vie­no­je pu­sė­je. Klai­da bu­vo ati­tai­sy­ta – po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro tos že­mės, ku­rios pa­gal Miun­che­no su­tar­tį ati­te­ko Vo­kie­ti­jai, iš jos bu­vo at­im­tos. Ta­čiau Mo­lo­to­vo–Rib­ben­tro­po pak­to pa­da­ri­nių nu­ga­lė­ju­si pu­sė ne­pa­ša­li­no – už­grob­tas sve­ti­mas ša­lis pa­si­li­ko sau ir pa­si­glem­žė dar dau­giau. Ka­rą lai­mė­ju­sios Va­ka­rų vals­ty­bės ne­pa­si­sa­vi­no nė pė­dos sve­ti­mos že­mės, o So­vie­tų Są­jun­ga pa­si­ė­mė di­džiu­lius plo­tus. Štai čia ir yra es­mi­nis po­li­ti­nis bei mo­ra­li­nis skir­tu­mas – sa­ky­čiau, leng­vai ma­to­mas.

Są­moks­lo te­ori­jos mig­lo­se

Apie tai, kad Va­ka­ruo­se eg­zis­tuo­ja kaž­koks vie­nin­gas eli­tas, ku­rio ran­ko­se tu­ri­ma ži­niask­lai­da svar­biais klau­si­mais for­muo­ja kaž­ko­kį vie­nin­gą po­žiū­rį, nau­din­gą sau­je­lei val­dan­čių­jų, ma­no kar­tos žmo­nėms bu­vo ka­la­ma dar mo­kyk­los suo­le. Ir vi­so­je so­vie­ti­nė­je ži­niask­lai­do­je. Tuo me­tu so­vie­ti­ne pro­pa­gan­da bent Lie­tu­vo­je ne­la­bai kas ti­kė­jo, bet bu­vo to­kių, ku­rie sa­ky­da­vo: „Va­ka­rai nė kiek ne ge­res­ni.“ Ir bu­vo to­kių (nors jau la­bai ne­daug), ku­rie At­gi­mi­mo lai­ko­tar­piu iš to da­rė lo­giš­ką iš­va­dą: kam­gi rei­kia to At­gi­mi­mo ir tos „lais­vės“ – da­bar mus val­do Mask­va, o pas­kui val­dys ame­ri­kie­čiai, koks gi skir­tu­mas.

Prie to­kio ar pa­na­šaus mo­ra­li­nio re­lia­ty­viz­mo, – prie aiš­ki­ni­mo, kad lais­vė nė­ra ge­riau už ne­lais­vę ir de­mok­ra­ti­ja ne ge­riau už dik­ta­tū­rą ar­ba kad šian­die­ni­nės Va­ka­rų de­mok­ra­ti­nės vals­ty­bės yra toks blo­gis, su ku­riuo rei­kia ko­vo­ti vi­so­mis prie­mo­nė­mis, – ga­li at­ves­ti įvai­rūs ke­liai. At­ro­do, kas gi čia blo­go, jei­gu žmo­nės pa­si­žy­mi hi­per­tro­fuo­tu jaut­ru­mu so­cia­li­nei ar po­li­ti­nei ne­tei­sy­bei – bet ko­kiu at­ve­ju jaut­ru­mas ge­riau ne­gu abe­jin­gu­mas ar ci­niz­mas. Ge­riau tol, kol ne­už­tem­do svei­ko pro­to, nes ant­raip ge­ri no­rai jau ne kar­tą yra nu­ve­dę tie­siai į to­ta­li­ta­riz­mo pra­ga­rą.

Vi­są de­mok­ra­ti­nį pa­sau­lį Mar­tin­kus nu­ra­šo štai to­kia leng­va ran­ka:

[…] vi­si pais­ta­lai apie „de­mok­ra­ti­ją“ ir „žmo­gaus tei­ses“ tė­ra „zom­bi­ni­mas“ ir ne­tik­rų pra­na­šų avių kai­ly­je sklei­džia­mas me­las, už ku­rio sly­pi ba­na­lus plėš­raus žvė­ries al­kis.

Bet ką tas plėš­rus žvė­ris api­plė­šia, taip ir ne­pa­aiš­ki­na. De­konst­ruo­da­mas mi­tą, au­to­rius tie­siog ku­ria sa­vo mi­tą. Pa­ties Mar­tin­kaus ban­dy­mai į vi­są po­li­ti­ką žvelg­ti per krikš­čio­niš­kos mo­ra­lės priz­mę kaip tik ir iliust­ruo­ja, kad sie­kis su­plak­ti po­li­ti­ką su re­li­gi­ja (kaip tai ne tik žo­džiais, bet ir veiks­mais kar­tais da­ro­ma is­la­mo pa­sau­ly­je) ne iš­gry­ni­na po­li­ti­ką skaid­riam do­ro­vi­niam ver­ti­ni­mui, o tik su­drums­čia vaiz­dą ir su­jau­kia min­tis (be ki­ta ko, vi­di­nė lais­vė su­pai­nio­ja­ma su po­li­ti­ne lais­ve) bei nu­ve­da prie ti­ro­nų tei­si­ni­mo. Ir ta­da Va­ka­rai kal­ti­na­mi, kad ka­ri­niais veiks­mais ki­ša­si į ki­tų vals­ty­bių vi­di­nius kon­flik­tus (Ira­ke, Li­bi­jo­je), bet ly­giai taip pat kal­ti­na­mi dėl to, kad ne­si­ki­ša (Kon­ge) ir kad ži­niask­lai­da „te­ro­ri­za­vo Va­ka­rų gy­ven­to­jų są­mo­nę“.

Au­to­rius vie­nais at­ve­jais bai­si­si, kad Va­ka­rai pa­de­da nu­vers­ti ti­ro­ni­ją (Li­bi­jo­je), ki­tais – kad prieš ją ne­ko­vo­ja (Sau­do Ara­bi­jo­je). Ši min­tis grin­džia­ma krikš­čio­nių pa­dė­ti­mi ara­bų kraš­tuo­se: esą ten, kur lai­mi ara­bų pa­va­sa­rio re­vo­liu­ci­jos, krikš­čio­nių pa­dė­tis pa­blo­gė­ja, o Sau­do Ara­bi­jo­je krikš­čio­ny­bė ap­skri­tai už įsta­ty­mo ri­bų, dėl to Va­ka­rai jos ne­lie­čia. Ar aš čia ką nors ne taip su­pra­tau? Ar tik­rai au­to­rius no­ri pa­sa­ky­ti, kad Va­ka­rų po­li­ti­ka yra są­mo­nin­gai nu­kreip­ta į krikš­čio­ny­bės nai­ki­ni­mą ir ag­re­sy­vaus is­la­miz­mo ska­ti­ni­mą ara­bų ša­ly­se? O gal vis­kas daug pa­pras­čiau: kai kur (Ira­ke) Va­ka­rai pa­da­rė klai­dų, kai kur tie­siog ne­įma­no­ma pa­dė­ties krikš­čio­nims pa­ge­rin­ti, kai kur ten­ka rink­tis ma­žes­nę iš dvie­jų blo­gy­bių (Sau­do Ara­bi­ją kaip at­sva­rą Ira­nui ir t. t.).

Ta ir bė­da, kad, įkliu­vęs sa­vo su­si­kur­to­se są­moks­lo teo­ri­jos pin­klė­se, ga­lu­ti­nio pa­aiš­ki­ni­mo au­to­rius ne­pa­tei­kia. Ne­at­sa­ko į klau­si­mą: „Ko­dėl?“ Ko­dėl Va­ka­rai ne­va ig­no­ra­vo pra­žū­tin­gą ka­rą ry­tų Kon­ge (iš tik­rų­jų vi­sai ne­ig­no­ra­vo, ži­niask­lai­do­je šį ka­rą už­go­žė ne Ba­mi­ja­no sta­tu­lų su­nai­ki­ni­mas, o ge­no­ci­das Kon­go kai­my­nė­je Ru­an­do­je, ir t. t.), ko­dėl lei­do nu­siaub­ti cerk­ves Ko­so­ve? Ro­dos, jei­gu ir įžvel­gi čia Va­ka­rų kal­tę, tai ma­ny­tum, kad esa­ma ap­lai­du­mo, klai­dų ar pan. Bet­gi ne – au­to­rius įsi­ti­ki­nęs, kad tai yra blo­gis, ku­ris da­ro­mas ty­čia, su­si­mo­kius su ži­niask­lai­da, žo­džiu, įsi­trau­kus į ma­si­nį są­moks­lą, ku­ria­me są­mo­nin­gai da­ly­vau­ja tūks­tan­čiai žmo­nių, sėk­min­gai nu­sle­pian­čių nuo pa­sau­lio tik­rą­ją šio są­moks­lo es­mę ir jo tiks­lus. Ko­kie tie tiks­lai, au­to­rius ne­ban­do pa­aiš­kin­ti. Kaip tik ne­su­ge­bė­ji­mas pra­smin­gai kel­ti mo­ty­va­ci­jos klau­si­mą pa­žei­džia jo po­zi­ci­ją.

Mar­tin­kus, ne­la­bai ką pa­aiš­kin­da­mas, tei­gia, kad kaž­kam, ma­tyt, mis­ti­niam gro­buo­niš­kam Va­ka­rų eli­tui, sa­vo na­guo­se lai­kan­čiam di­dži­ą­ją ži­niask­lai­dą, „truk­dė Li­bi­jos ir te­bet­ruk­do Si­ri­jos re­ži­mai“. Kur­gi tai gir­dė­ta? Ar tik ne iš da­bar­ti­nių ir anų lai­kų Krem­liaus pro­pa­gan­dos ru­po­rų? Ir ta­da jau Ka­da­fio re­ži­mo au­kos da­ro­si „ta­ria­mos“, o apie pa­dė­tį Si­ri­jo­je Va­ka­rai są­mo­nin­gai „dez­in­for­muo­ja“, ir des­po­to nu­ver­ti­mas va­di­na­mas „tarp­tau­ti­nio ban­di­tiz­mo ak­tu, ku­riuo bu­vo su­griau­ta Li­bi­jos vals­ty­bė“, ti­ro­ną su­ta­pa­ti­nant su vals­ty­be.

Nors ne­no­rė­da­mas, įsi­lei­dau į šian­die­ni­nės pa­sau­lio po­li­ti­kos ak­tu­a­li­jas, bet su to­kiais pa­reiš­ki­mais apie Si­ri­ją au­to­rius tar­si pri­ski­ria sa­ve ti­ro­ni­jos ša­li­nin­kų kom­pa­ni­jai, o pa­sau­li­niu mas­tu jos su­dė­tis gra­žiai at­si­skle­idė štai čia: rug­pjū­čio 3 d. prieš JT Ge­ne­ra­li­nės Asam­blė­jos re­zo­liu­ci­ją, ne­ma­lo­nią Si­ri­jos dik­ta­to­riui, kaip jau yra bu­vę pa­na­šiais at­ve­jais, bal­sa­vo pa­sau­lio vals­ty­bių „žie­das“ (abė­cė­lės tvar­ka): Bal­ta­ru­si­ja, Bo­li­vi­ja, Ek­va­do­ras, Ira­nas, Ki­ni­ja, Ko­rė­jos Liau­dies De­mok­ra­ti­nė Res­pub­li­ka, Ku­ba, Ni­ka­rag­va, Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ja, Si­ri­ja, Ve­ne­su­e­la, Zim­bab­vė. Bet, ma­tyt, Mar­tin­kui tas „žie­das“ re­gi­si be ka­bu­čių.

Čia dar be­trūks­ta pri­dur­ti nu­val­kio­tą tin­gin­čių gal­vo­ti dog­ma­ti­kų te­zę apie tai, kad vis­kas „dėl naf­tos“. Tik­ro­vė vi­sai ki­to­kia: nors daug ame­ri­kie­čių pa­au­ko­jo gy­vy­bes ka­re dėl Ira­ko, lais­vuo­se auk­cio­nuo­se dau­giau­sia san­do­rių dėl Ira­ko naf­tos ga­vo Eu­ro­pos ir Ki­ni­jos fir­mos. O ko­dėl gi ši­ta tie­sa nu­ty­li­ma, straips­nio au­to­riau? Ne­sa­kau, kad dėl ko­kio nors są­moks­lo, bet iš tik­rų­jų, prie­šin­gai nei tei­gia Mar­tin­kus, di­de­lė da­lis Va­ka­rų ži­niask­lai­dos yra už­val­dy­ta idė­jų, la­bai prie­šin­gų toms, ku­rias tu­rė­tų puo­se­lė­ti mis­ti­nis Va­ka­rų ver­slo ir po­li­ti­kos ga­liū­nų eli­tas: to­je ži­niask­lai­do­je kuo lais­viau­siai reiš­kia­si an­ti­ka­pi­ta­lis­ti­nės, an­ti­glo­ba­lis­ti­nės, an­ti­ame­ri­kie­tiš­kos nuo­tai­kos.

Dėl Ju­gos­la­vi­jos griū­ties ka­rų

Iš Ka­da­fio naf­tą Va­ka­rai ir šiaip sėk­min­gai gau­da­vo, ypač pas­ta­rai­siais me­tais, kai san­ty­kiai bu­vo pa­ge­rė­ję, o Ko­so­ve ap­skri­tai nė­ra nei naf­tos, nei ko­kios ki­tos aiš­kios ma­te­ria­li­nės nau­dos Va­ka­rams. Su au­to­riaus min­ti­mis dėl kon­kre­čių pa­sau­lio po­li­ti­kos įvy­kių ver­ti­ni­mo ga­lė­čiau gin­čy­tis kiek­vie­nu punk­tu, bet grįž­ki­me prie bu­vu­sios Ju­gos­la­vi­jos iri­mo pro­ce­so ir jį ly­dė­ju­sių siau­bin­gų ka­rų. Au­to­rius tei­gia, kad Va­ka­ruo­se vy­ra­vo „ne­pro­por­cin­gai ser­bų pik­ta­da­rys­tėms an­ti­ser­biš­ka“ in­for­ma­ci­ja. Ma­nau, kad grei­čiau bu­vo prie­šin­gai, ypač il­gais to po­ka­rio me­tais, – dėl po­li­ti­nio ko­rek­tiš­ku­mo ir ven­gi­mo kal­tę su­vers­ti vie­nai tau­tai bu­vo per­dė­tai sten­gia­ma­si „su­ba­lan­suo­ti“ ver­ti­ni­mus, iš­ryš­kin­ti kro­a­tų ir bos­nių nu­si­kal­ti­mus, ži­no­ma, ne­bu­vo įma­no­ma iš­veng­ti akį rė­žian­čių fak­tų – ne tik Sreb­re­ni­cos žu­dy­nių.

Iš tik­rų­jų šį ka­rą pra­dė­jo ir ja­me di­džiau­sius nu­si­kal­ti­mus žmo­niš­ku­mui pa­da­rė ser­bai – tiek tuo­me­ti­nė Ser­bi­jos val­džia, tiek gau­sios ag­re­sy­vių ser­bų na­cio­na­lis­tų pa­jė­gos vi­so­je bu­vu­sios Ju­gos­la­vi­jos te­ri­to­ri­jo­je. Tiks­las bu­vo prie sie­kia­mos Di­džio­sios Ser­bi­jos pri­jung­ti ne tik ser­bų gy­ve­na­mas te­ri­to­ri­jas Bos­ni­jo­je ir Kro­a­ti­jo­je – pa­si­gvieš­ta kur kas dau­giau: dėl to bu­vo bom­bar­duo­ja­mas Dub­rov­ni­kas, dėl to bu­vo ke­le­rius me­tus ap­gul­tas Sa­ra­je­vas ir snai­pe­rių šū­viais bei ar­ti­le­ri­jos svie­di­niais žu­do­mi Sa­ra­je­vo ir ki­tų ne ser­biš­kų vie­to­vių gy­ven­to­jai. Tai, kad bos­niai ir kro­a­tai, pa­ty­rę šį te­ro­rą ir ma­si­nes sa­vo šei­mų žu­dy­nes, ėmė­si pa­na­šių at­sa­ko­mų­jų veiks­mų, nė­ra pa­tei­si­na­ma, bet yra su­pran­ta­ma.

Sreb­re­ni­cos sker­dy­nė­se itin gė­din­gai pa­si­ro­dė Olan­di­jos taik­da­riai, bet jie da­ly­va­vo (t. y. nu­si­ša­li­no) ne su NATO, o su JT vė­lia­va. Yra aki­vaiz­dus ir ne­pa­nei­gia­mas fak­tas, kad ser­bų vyk­do­mą ge­no­ci­dą Bos­ni­jo­je su­stab­dė tik NATO, o fak­tiš­kai ame­ri­kie­čiai ir bri­tai. Ta­da, sie­kiant su­stab­dy­ti ser­bus, už­te­ko ke­lių die­nų bom­bar­da­vi­mo. Vė­liau tie pa­tys bri­tai ir ame­ri­kie­čiai (be­je, ne tik jie – vi­sos NATO pa­jė­gos) ma­nė, kad to pa­ties už­teks no­rint už­kirs­ti ke­lią ser­bų jau pra­dė­tam ge­no­ci­dui Ko­so­ve, bet šį kar­tą su­kly­do – pri­rei­kė ge­ro­kai dau­giau. Skir­tin­gai nei Mar­tin­kus, aš tuo me­tu ne­bu­vau lin­kęs pri­tar­ti pa­čios Ser­bi­jos bom­bar­da­vi­mui – ma­niau, kad iš pat pra­džių NATO sau­su­mos pa­jė­gos tu­rė­jo verž­tis į Ko­so­vą iš Al­ba­ni­jos te­ri­to­ri­jos, bet jie no­rė­jo iš­veng­ti sa­vo ka­rių au­kų – tai su­pran­ta­ma, nors gal ir ne­pa­tei­si­na­ma.

Mar­tin­kus apie ser­bų nuos­to­lius Ko­so­ve ra­šo taip („Du šim­tai tūks­tan­čių ser­bų bu­vo pri­vers­ti bėg­ti iš sa­vo kraš­to“), tar­si prieš tai nie­ko ne­bū­tų vy­kę, lyg šiaip iš nie­kur nie­ko, vien dėl Ko­so­vo al­ba­nų įgei­džio at­si­skir­ti nuo Ser­bi­jos Va­ka­rai juos bū­tų pa­rė­mę iš tuš­čio prie­šiš­ku­mo ser­bams ir krikš­čio­ny­bei. Bet Ko­so­ve ser­bai jau vyk­dė et­ni­nį va­ly­mą ir ma­si­nį al­ba­nų nai­ki­ni­mą, o Bos­ni­jos pa­tir­tis ne­siū­lė ti­kė­tis tai­kios ir vi­sus pa­ten­ki­nan­čios baig­ties.

Ir dar dėl Ko­so­vo ne­pri­klau­so­my­bės (ku­rią au­to­rius ap­gau­bia ka­bu­tė­mis). Pa­ra­le­lė su Ab­cha­zi­ja ir Pie­tų Ose­ti­ja čia ne­tin­ka­ma. Vi­sų pir­ma, jei­gu ki­tos bu­vu­sios Ju­gos­la­vi­jos tau­tos ne­pri­klau­so­my­bę nuo Belg­ra­do ga­vo, tai ko­dėl to ne­ga­lė­jo Ko­so­vas – vien dėl to, kad jo sta­tu­sas anks­tes­nė­je vals­ty­bė­je bu­vo ki­toks? Skir­tin­gai nei nuo Gru­zi­jos at­plėš­tų že­mių at­ve­ju, Ko­so­vas nuo Ser­bi­jos at­si­sky­rė ne dėl to, kad bu­vu­si im­pe­ri­ja įvyk­dė sa­vo re­van­šis­ti­nę po­li­ti­ką, o dėl to, kad šią ne­pri­klau­so­my­bę pri­pa­ži­no dau­gu­ma Eu­ro­pos vals­ty­bių.

Da­bar, – ne dėl ko ki­to, o tik dėl vaiz­din­go pa­vyz­džio, nors ir ga­na fan­tas­ti­nio, – pa­sa­ky­siu tai, kas ne­pa­tiks ne tik Mar­tin­kui, bet gal ir dau­ge­liui lie­tu­vių. Jei­gu Lie­tu­va Šal­či­nin­kų ra­jo­ne ir Vil­niaus ra­jo­no da­ly­se bū­tų ėmu­si vyk­dy­ti kru­vi­ną et­ni­nį va­ly­mą, ar­tė­jan­tį prie ge­no­ci­do grės­mės, ir jei­gu tai bū­tų su­stab­dęs tik Va­ka­rų įsi­ki­ši­mas, tai pas­kui bū­tų te­kę pri­pa­žin­ti, kad ši te­ri­to­ri­ja tei­sė­tai gau­na ne­pri­klau­so­my­bę, jei­gu tam pri­ta­ria dau­gu­ma Eu­ro­pos vals­ty­bių.

Ne­apy­kan­ta Va­ka­rams

Au­to­rius ra­šo: „[M]itas drau­džia pri­skir­ti nu­si­kals­ta­mą veik­lą de­mok­ra­ti­niams vei­kė­jams.“ Tik­rai ne­drau­džia – de­mok­ra­ti­nės vals­ty­bės yra de­mok­ra­ti­nės ne dėl to, kad jas taip pa­va­di­no jų val­do­vai (So­vie­tų Są­jun­ga skel­bė­si esan­ti de­mok­ra­tiš­kiau­sia vals­ty­bė pa­sau­ly­je), o dėl to, kad – be dau­ge­lio ki­tų da­ly­kų – jų veiks­mus ga­li­ma pa­va­din­ti nu­si­kals­ta­mais ne­bi­jant bū­ti rep­re­suo­tam. Tą la­bai aki­vaiz­džiai ro­do, jam pa­čiam to nė ne­jau­čiant, ir Mar­tin­kaus straips­nių vie­šas pub­li­ka­vi­mas. Iš tik­rų­jų ma­si­nius Vo­kie­ti­jos mies­tų bom­bar­da­vi­mus per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą, tai­kant, be ki­ta ko, į gy­ve­na­muo­sius ra­jo­nus, ga­li­ma va­din­ti ka­ro nu­si­kal­ti­mu, ir Va­ka­ruo­se to­kių bal­sų yra, ir ga­na gar­sių. Ta­čiau yra du skir­tin­gi da­ly­kai: tei­sin­gas ka­ras (jus ad bel­lum) ir tei­sin­gu­mas ka­re (jus in bel­lo). Nie­kas ne­neigs, kad Vo­kie­ti­jos mies­tus bom­bar­da­vu­sios Bri­ta­ni­ja ir JAV ka­ria­vo tei­sin­gą ka­rą, ir tik jau pas­kui ky­la klau­si­mas, ar vi­sa­da tei­sin­gai ta­me ka­re el­gė­si.

Mar­tin­kus ne­ke­lia klau­si­mo, ko­dėl Va­ka­rai su sa­vo ka­ri­ne ga­lia ne­įsi­ki­šo į Kon­go pi­lie­ti­nį ka­rą. Gal to­dėl, kad to kon­flik­to ne­bu­vo ga­li­ma ne tik kad kaip nors leng­vai iš­spręs­ti, bet net ir ban­dant spręs­ti ne­bu­vo aiš­ku, ku­rio ga­lo grieb­tis. Af­ri­ka, de­ja, yra spe­ci­fi­nis že­my­nas, ką ir kal­bė­ti apie tai, kad Va­ka­rai fi­ziš­kai ne­pa­jė­gūs vi­suo­se pa­sau­lio kam­puo­se įvyk­dy­ti tei­sin­gu­mą ir įves­ti tai­ką, tad ima­si ar­ba tų re­gio­nų, ku­rie yra ar­čiau (Bal­ka­nai, Li­bi­ja), ar­ba tų, iš ku­rių ky­la tie­sio­gi­nė grės­mė Va­ka­rams, o ir vi­sam pa­sau­liui (var­gu ar po Rug­sė­jo 11-osios bu­vo ga­li­ma pa­lik­ti Af­ga­nis­ta­ne vieš­pa­tau­ti Al Kai­dą at­vi­rai glo­bo­jan­tį Ta­li­ba­no re­ži­mą). O Kon­go ka­ras ne­bu­vo toks, ku­rį des­po­tas dik­ta­to­rius ka­riau­ja prieš sa­vo tau­tą – ten bu­vo to­kia klam­py­nė, ku­rio­je pa­skęs bet kas: juk ame­ri­kie­čiai jau tu­rė­jo skau­džią pa­tir­tį, kai ban­dė įsi­kiš­ti į daug ma­žes­nę, pa­pras­tes­nę So­ma­lio pel­kę.

Iš tik­rų­jų, nors di­de­lė da­lis au­to­riaus an­ti­va­ka­rie­tiš­ko pa­to­so su­tam­pa su Va­ka­rų kraš­tu­ti­nių kai­rių­jų, anar­chis­tų ir ki­to­kių at­eis­tų nuo­tai­ko­mis, jo pa­žiū­rų iš­ta­kos yra mi­nė­tie­siems (bent kai ku­riais es­mi­niais at­žvil­giais) prie­šin­gos. Jo de­kla­ruo­ja­mas pa­grin­das yra krikš­čio­ny­bė, ir ga­li­ma ma­ny­ti, kad di­de­lę da­lį jo nu­si­vy­li­mo Va­ka­rais le­mia ne Va­ka­rų vals­ty­bių veiks­mai ar­ba tų veiks­mų ne­bu­vi­mas įvai­riuo­se pa­sau­lio už­kam­piuo­se, o nuo­šir­dus ap­mau­das dėl to, kad krikš­čio­niš­kas ti­kė­ji­mas Eu­ro­po­je (ypač Va­ka­rų Eu­ro­po­je) yra ge­ro­kai ap­ny­kęs. Džiau­giuo­si ras­da­mas bent vie­ną są­ly­čio taš­ką su au­to­riaus pa­žiū­ro­mis: tik­rai ap­gai­les­tau­ju, kad į ES Kon­sti­tu­ci­ją ne­įtrauk­tas krikš­čio­ny­bės pa­vel­das. Bet iš tik­rų­jų au­to­riaus ne­apy­kan­ta Va­ka­rams daug kuo yra ga­na ti­piš­kas Va­ka­rų kai­ruo­lių kul­tū­ri­nės sa­vi­nie­kos pa­vyz­dys.

Ma­nau, kad ver­ta šį tą pa­sa­ky­ti, gal­vo­jant ne tik apie krikš­čio­ny­bę, bet ir ap­skri­tai apie ap­gai­lė­ti­ną žmo­ni­jos pa­vel­dą. Žvel­giant į žmo­ni­jos is­to­ri­ją, op­ti­miz­mui pa­grin­do ne­daug. Iš­ti­sus tūks­tant­me­čius tai, kas gra­žaus ir ver­tin­go su­kur­ta žmo­gaus dva­sios ge­ni­jaus (gal­būt ir įkvėp­to Die­vo), vy­ko nuo­la­ti­nės ma­si­nės prie­var­tos, te­ro­ro, en­gi­mo, žmo­gaus oru­mo že­mi­ni­mo fo­ne. Ir, ži­no­ma, nuo­lat vyk­do­mų ma­si­nių žu­dy­nių. XX am­žius ir mū­sų lai­kai čia ge­res­ni ne­bent tuo, kad ne­ma­žo­je da­ly­je pa­sau­lio veiks­min­gai pri­pa­žin­ta, jog bru­ta­lus žmo­nių el­ge­sys su žmo­nė­mis yra ne­leis­ti­nas, – o anks­čiau tai tie­siog bu­vo nor­ma.

O dėl krikš­čio­ny­bės, tai gal kaip tik čia rei­kė­tų la­biau ak­cen­tuo­ti as­me­ni­nį ke­lią ir dva­si­nę lais­vę, o ne išo­ri­nius at­ri­bu­tus. Šio­je že­mė­je nė­ra bu­vę to­kio lai­ko­tar­pio ir to­kios vie­tos, kur gra­žiai ir tei­sin­gai gy­ve­no di­de­lė (tar­kim, vals­ty­bės ly­gio) krikš­čio­niš­ka vi­suo­me­nė. Tik vie­nu punk­tu no­rė­čiau grįž­ti į is­to­ri­ją. 1099 m. kry­ži­nin­kai, po il­gos ap­gul­ties už­ėmę Je­ru­za­lę, iš­žu­dė be­veik vi­sus jos gy­ven­to­jus. Tai vi­sai ati­ti­ko to me­to pa­pro­čius – jei­gu tvir­to­vė (mies­tas) ap­gul­čiai il­gai prie­ši­na­si ir iš­var­gi­na už­ka­riau­to­jus, tai jų gy­ven­to­jus pri­de­ra iš­žu­dy­ti. Tik pas­kui pa­aiš­kė­jo, kad nu­ga­lė­to­jų met­raš­ti­nin­kai net­gi per­dė­jo sa­vų­jų žiau­ru­mus – skel­bė­si nu­žu­dę net dau­giau, ne­gu tuo me­tu bu­vo Je­ru­za­lė­je gy­ven­to­jų. Ir mė­ga­vo­si tuo per­ga­lin­gu siau­tė­ji­mu. Da­lis tų met­raš­ti­nin­kų bu­vo ka­ta­li­kų ku­ni­gai.

Komentarai / 2

  1. Saulius M..

    Labai gaila, tačiau An­driaus Mar­tin­kaus straipsnio kritikams patiems trūksta korektiškumo diskusijoje.
    Ypač iškalbingas citavimas išėmus iš konteksto; ir dar priduriant: „Bet ką tas plėš­rus žvė­ris api­plė­šia, taip ir ne­pa­aiš­ki­na.“ –> skaitykite pastraipos pradžią prieš jūsų pateiktą citatą; tikrai rasite atsakymą.

    O juk reikėtų siekti suprasti ir pripažinti oponento svarbiausius teiginius (pačiam apvalius nuo netobulų išraiškos būdų, prie kurių taip sėkmingai galima ilgai kabinėtis, „įrodinėjant“ kad taip kalbėti gali tik „neblaivus“, sąmokslo teorijomis aklai patikėjęs, sovietinio mąstymo liekanų dar turintis, mitų užvaldytas pilietis).

    Tad, dialogas neįvyksta; yra tik oponentų monologai.
    Bet šiaip – oponentai diskutuodami papildo bendrą vaizdą; skaitantiems belieka nutarti, kaip sudėlioti akcentus (t.y., ką verta ryškiai pasibraukti, o kas yra tik neesminės [kaip sakoma, 'dar pasitaikančios'] „klaidos, aplaidumas“) ir patiems pasirinkti, ką laikyti „mitu“ / sąmoningu faktų iškreipimu (siekiant pageidaujamai formuoti visuomenės požiūrį), o ką – „blai­viu“ požiūriu / pažvelgimu į esmę, giliau, nei pagrindinės masinės informacijos priemonės pateikia.

    O šiuo metu – panašu, kad diskusijos oponentai turimą požiūrį geriausiu atveju patobulins, bet, tikrai neatsisakys savo pagrindinių teiginių :-|

  2. ktulu.

    Akivaizdu, kad Martinkus rusiškų šaltinių prisiskaitęs, bet tai Jonušys kokių? Juk išeitų, kad Staliną jis laiko mažesne blogybe už Hitlerį (?!). Ar ne dėl šito kolaboravimo su nusikalstamu Sovietų režimu Vakarai iki šiol nepajėgia (nenori) komunizmo pasmerkti lygiai taip pat, kaip pasmerkė nacizmą su fašizmu? Ar girdėjot, pvz., kad iš Londono olimpiados būtų išprašytas koks nors sportininkas ar sirgalius, paaiškėjus, kad jis ar jo artimieji puikavosi marškinėliais su kokio nors Čegevaros portretu? Vat jums ir atsakymas.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.