KĘSTUTIS NAVAKAS. Eilės

kiti sonetai

pirmas

mano rankovės. mano švarko skvernai
mano kišenės pilnos švarių nosinaičių.
mano moneta gulinti herbu mano

kastuvas atsitrenkęs į gurvuolį. mano
delnais nusvidintas klevo skeletas.
mano bilietas kuriuo jau niekas

nepasinaudos. mano zylės už lango ir
mano miegas užklumpantis netikėtai kai
kambario baldai tampa didesni o

drabužiai pripuola manęs atsigerti


antras

gal ką nors man padovanok: niekada
nesulaukdavau dovanos iš tavęs: nukirpau
tau blakstienas ir nuskutau antakius vis tiek

nieko nedovanojai. buvai uždaryta lyg
paštas sekmadienį. perdažiau tavo plaukus
dabar žydri: nieko nedovanojai

: viską tik vis labiau atsiimi net šią
nuotrauką kurioje tave perpiešiau kur
stovi žvelgdama į mane net ta tavo

nuotrauka nebeturi sprendimo galios


trečias

kažkas užkasė tavo veidą pribėręs į burną
obuolių sėklų: kada nors sudygs: po daugybės metų
atpažinsiu tave iš į šešėlį suneštų žiedlapių

: po daugybės metų mes nebebūsim. tik
kambario daiktai tvirtins mus vis dar esant
: kambario daiktai vis meluoja. vėluodami.

panašiai pavėlavo žiedlapiai: vėjas juos
suka ratu. jie vaidina gyvybę jie šoka bet
juk žinau po tuo judesiu po velėna giliai

jau seniai kažkas užkasė. tavo.


ketvirtas

žalvaris nieko nežino: kiek liečiau tą
rankeną nieko man nesako nieko neatidaro
jei būtų speigas geriau prilipčiau prie jos liežuviu

liežuvis yra didžiausias mano priešas juo
noriu kažką atidaryti bet uždarau juo klastoju
patį save kiek dar įmanoma suklastoti

atrodo žalvaris šypsosi: šypsena kuria jaukų
veik nepajuntamą atstumą: jei yra šviesmečiai
gali būti ir tamsmečiai: rankena prisilipdžiusi mano

liežuvį nutolo per tūkstančius tamsmečių


penktas

eime glostyti peilių: jie jaukūs: kai glostai
atrodo jie įtraukia plieną. kad nesužeistų kad
grįžtum ir glostytum vėl ir vėl

peiliai mėgsta švelnumą jų ašmenys –
slaptieji švelnumo kodai kai glostai jie
tampa akivaizdūs atverti dekoduoti tu

glostai peilių ašmenis ir taip gražiai pirštus
sudryžiuoja kraujas: peilis yra
tavo kraujo brolis slaptasis indėne

slaptoji smilga lekianti patirti dalgio svaigulį


šeštas

nieko man nesakyk: viską atsiųski
laišku. užklijuok jį savo seilėm prieš tai
nekvėpuok prieš tai nebūk gėrus vandens

laiškas kantresnis už pokalbį laiškas iškęs
jei tylėsi. pokalbiui tai kartais per sunku.
jei norėsi atsiųsti vien tylą – tylėsim

nieko man nesakyk siųsk savo tylą aš
galvosiu jog tu meluoji ir tai man patiks ir
tik laižydamas tavo seilių fosilijas nuo voko

ašmenų suprasiu: rašei. buvai pas mane. tu.


septintas

buvo tokia svajonė: flamingai. f raidės
paukščiai norėjai juos pririšti prie savęs
storiausiąja kontraboso styga: kur

jie? kodėl jie pakilo ir nenusileido? kodėl
lietus kalantis vinis į stogo skiedras teprimena
lietų? kas pavogė raktą nuo dėžutės kurioje

turėjai kažką išsaugoti? tebesaugai. bet
ką? jei jūros išplukdytame butelyje dabar
rastum tą dingusį raktą: prašau. tyliai tyliai

prašau: nieko juo nerakink. flamingai.


aštuntas

vėliau mes viską padarysim: vėliau bus
visai kitaip. vėliau vėliavos bus pakeltos
ir tiltai. ir titanikas liausis rūdijęs

ir vanduo kažkur atsitrauks ir tamsa
nebe į langą: vėliau bus kitaip: galbūt
net grįšim iš miško. galbūt dante

išbrauks šią eilutę iš savo kūrinio: bet
tik vėliau: tau reikia žinoti – kada? jei
žinotume atsitrauktų ne tik vanduo nes

žinojimas nepriartina. rūdys. kauliukai. vienetu.


devintas

pirkau languotus marškinius: kiekviename
langelyje po naują riešutą. ieškau
tamsiuosiuose: juose terandu

: jei turėčiau žirkles dabar jomis žaisčiau
jos neiškirptų tamsiųjų jos čiauškėtų apie
tai kaip kur nors esama atspindžių

ten langučiai atsiveria ir neprakirpus
ten mano marškiniai manęs nebeliudytų
ten neberasčiau nes nebenorėčiau rasti

: du skardžiai susitrenkiantys ašmenys


dešimtas

viską čia galima iškirpti iš popieriaus.
neturint kuo – galima švelniai plėšti galima
klausytis švelniai bandomo plėšti pasaulio

: trumpam jis bus nustelbęs ir tavo balsą
iš popieriaus yra viskas. svarbu laiku ir
švelniai išplėšyti kontūrus kada nors

kuo nors tapusius. ranka juos atpažins ir
pakartos. dar geriau – imituos. kartais
popierius nuplyš luošai. kartais

pagalvosi kad ne tu o jis tave. popierius.


vienuoliktas

atskrenda paukščiai keistais užjūrių
vardais: kiek juos bekalbintum jie tylės
kaip užsienietiški pašto ženklai tame

albume tame stalčiuje toje komodoje tą
valandą kai viskas ssst nutyla o rilkės
angelai tampa dar baisesni: tačiau baisieji

angelai yra gražūs. juk visada bijojai
tik gražiųjų angelų: juk visada kalbinai
paukščius kad jie tavęs neužgautų gi

krūpteldavai išgirdęs angelų tylą. užjūrių.


dvyliktas

stalo dulkėse parašiau: tuomet
pastebėjau dulkes man sakant daugiau
nei raidės. tik ką jos sako? ko

dar nesugebėčiau ir pats žinoti? kodėl
dulkės raidėmis nepasikliauja? kas
šiandien įsigavo pro užrakintas duris

kad išvogtų mano raidyną? kaip man
jį atpažinti ir su juo susitaikyti? dulkėse
mano raidės. anapus regos mano vagys

: ant stalo raidžių krinta diakritai


tryliktas

tiesa: yra dar skaitmenys. juose kartais
visi mes patogiai išsitenkam: kiek jaukumo
skaitmenyje! kai nebelieka ko rinktis

kai sienos uždaro tave tūkstančiui metų kai
supranti kad nieko nėra už skaitmens
ribų kai nebelieka kuo nebepasikliauti

: ir tai tik skaitmuo. ir tai tik vieta kur
atsidūrei išmėtęs širdžių tūzus iš rankovių
nebekortuosi ir nebesuksi rulečių bet praeis

tūkstantis metų ir skaitmuo pasikeis. tik.


keturioliktas

tiesiai žingsniuoti teisingai užrašyti
pėdsakus palikti trumpalaikį bet
neklaidinantį nimbą kol dar nesudilo

saulė ir yra dar vilties: taisyklingai
kvėpuoti nežiūrėti į medžius: jie
aklavietė. nevartyti albumų

kur mažieji olandai išrado dar vieną
šokdynę. neklausyti kaip stalo lempoje
senka žibalas (ssst) matyti kaip

kaimo keliu pareina dviese. nusisukti.


penkioliktas

kantorius bachas pamiršo natas ir
neįmanomai tylūs šiandien vargonai tik
kažkur už sienos teka vanduo iš

perskeltų vamzdžių tik kažkur už
penkių centimetrų nuo muzikanto
pirštų guli pernai pamestas žiedas

tik kelios pauzės trumpos kaip ak ir
vėl ta muzika vėl tos neįmanomos fugos vėl
tik dvi dešimtosios sekundės atokvėpiui ir

vėl surandama kas pamesta. ir vėl. ir.


šešioliktas

dar apie vandenį. dar apie paukščius.
dar apie tuos du ir tą vieną. dar
apie keletą kambario sienų. dar

apie muziką ir tapybą dar apie tai kaip
atvežė ugnies ir viskas degė net
paukščiai. net vanduo. ssst.

dar apie tai kaip užėjo lietus. trumpam
bet pakako. dar apie tai kad
jis užgesino paukščius ir vandenį

: ir dar ir dar ir dar ir dar apie. ssst.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.