Viva la vida, arba Mama, išeinu į Sibirą

PAULINA DRĖGVAITĖ

Žalia žolė, bet ne žolė, su uodega, bet ne pelė. Kas?

Aš, besivoliojanti ant šviežiai nupjautos vejos po debesuotu dangumi. Tiesa, be uodegos. Atsiprašau.

Draugai šaiposi, kad gyvenu simsų rajonėlyje – suprask, tobulai sutvarkyti identiški kiemai, akinamai spindinčios virtuvės ir neurotiški kaimynai. Šiek tiek primena Timo Burtono „Edvardo Žirkliarankio“ košmarišką idilę. Jaučiu, vienąryt išeisiu laukan laikraščio ir rasiu išbalusį Johnny Deppą, išmoningai genintį gyvatvorę. Kai pagalvoji, neatsisakyčiau. Bet šįvakar mano rajonėlis yra tartum Edeno sodas: žemė niekad nebuvo minkštesnė, oras – saldesnis, hipnotizuojantis medžių siūbavimas… šalimais besimėtant žygio atributikai – prancūzų armijos kuprinė, nenusakomos spalvos batai (iki džiovinimo orkaitėje buvo oranžiniai, neklauskit), kojinių skuteliai, tušti vandens buteliai – guliu. Guliu ir gulėsiu. Nejaučiu dešinės kojos, kairiojo peties ir net nenoriu gilintis, kas dedasi bjauriai tvinksinčiuose piršteliuose. Guliu ir gulėsiu, niekur nebejudėsiu, neišnešite, viskas.

Grįžau namo. Pasveikinki mane, Penelope. Dzūkijos miškai tebeatsispindi mano akyse – puikus nuotykių dramos epilogas.

O kurgi slepiasi prologas? Anava čia – traukinyje Kaunas–Vilnius, vėlyvą gegužę, 05:35 ryto. Atidžiai apsidairę, pamatysite neramiai parpiančią raudonplaukę su kone dvigubai už save didesne kuprine. Ausinėse ūžia Bobas Marley, rankose – pusrytinis sumuštinis. Tik kažkodėl apetito visai nėra. Išlipu stotyje – ir akis akin susitinku su apsnūdusiu Vilniumi. Dar ir jau nemiegančiais žmonėmis. Mielai paslankiočiau ir pasiklysčiau viename tų skersgatvių skersgatvėlių… bet šiandien skubu.

Kur? Viva la vida, senjorai, išeinu į Sibirą. Valio!

Bene paskutinis Fridos Kahlo paveikslas, nutapytas likus aštuonioms dienoms iki jos mirties, – įvairių formų arbūzai ir už jų plytinti debesuota dangaus mėlynė. Viename vaisiuje išskaptuota „Viva la Vida – Coyoacán 1954 Mexico“. Aliejiniais dažais nutapytas himnas gyvenimui, kai jo belikęs mažutėlis krislas. Frida Kahlo miršta, tegyvuoja Frida Kahlo? Prisimenu dar vieną meksikietės mintį: „Kojos, kam man jūsų reikia, kai skrydžiui aš turiu sparnus?“

Turbūt reikia augti Meksike, jį užuosti, jausti, visa savastimi pasiduoti tam gyvenimo ritmui ir leisti jam įaugti į tavąjį kraują; fridomis nėra tampama, jomis gimstama. Kitados draugas pasakojo, esą atsidarai butelaitį alaus apšnerkštoje Meksiko gatvelėje ir iškart prisistato policija – duok pluoštą banknotų arba antrankiai ir labanakt, senjore. Tau šokas, o jiems – kasdienybė. Menas laviruoti tarp draugiškų plėšrūnų. Kitaip – iš kur tiek ištvermės? Tiek drąsos vėl viską pradėti iš naujo, nusirėžus varno juodumo plaukus? Žinoma, tekant sraunioms tekilos upėms ir iš visų plaučių staugiant „Paloma negra“: juodoji balandėle, juodoji balandėle, nagi kur tu skrisi?..

Leo Trockis Fridai sakė, kad jos perduodama žinutė – tai žmogaus stiprybė. Būtent ta mintis, kad galime pakelti kur kas daugiau, negu manome iš pat pradžių. Kai tavo skausmas nesutelpa trapioje krūtinėje – perkelk jį ant drobės.

Jeigu galėčiau, savo sielos vidų ištapetuočiau Fridos paveikslais.

Atsimerkiame ir grįžtame. Mes ne „La Casa Azul“ ir nekilojame tekilos; kone priešingai – apsupti Tarkovskio vertų pelkių, graibome vis labiau tuštėjančius vandens plastikus. Aplinkui nešvysčioja meksikietiškos mirties kaukės – tik parimę lietuviški Rūpintojėliai. Tačiau nerepetuotas partizanų kapų ir memorialų tvarkymo harmoningumas mano akyse prilygsta tolimųjų kaimynų tradicijai kapinėse dainuoti ir šiltai bendrauti su savo mirusiaisiais. Tartum senovinės apeigos, kuriose susipina Jų, prieš daugiau kaip pusšimtį metų besislėpusių šioje girioje, ir mūsų, mosuojančių kauptukais ir raunančių atmintin besikėsinančias piktžoles, likimai.

Bandomasis žygis puikiai atitinka savąjį pavadinimą – žingsniuoji pasibandyti, išbandyti, išsibandyti (o tu juk galvojai, kad tie 30 km per vieną dieną nėra tiek daug). Pasitvirtina didžiųjų patyrimų dėsnis – jie būna visai kitokie, negu tikėjaisi. Jeigu manei, kad tavo vidinė motyvacija išliks nekvestionuojama, labai klydai. Judant hipnotizuojančiu ritmu – kalnas–pakalnė–kalnas–pakalnė, galvoje nebelieka vietos filosofinėms subtilybėms („man paprasčiausiai nebėra jėgų mąstyti“, sako bendrakeleivė), monotoniškai atsiremi tik į vieną esminę dilemą: kodėl aš čia einu? Paprastu „myliu tėvynę“ neišsisuksi. Mylėk namie, puoselėdama rūtų darželį, o ne čia, braižydama kojas avietynuose. Turi atsispirti gundymui poilsiu – per retus sustojimus kartojama, kad „čia yra paskutinis taškas, kuriame šiandien dar galite sukti namo“. Namai? NAMAI? Ir tavo ką tik priimtas sprendimas – „eisiu, kol pajėgsiu, reikia save prispausti iki galo“ – vėl subyra į šipulius. Statyk iš naujo, juk, sako, Rome wasn’t built in a day.

Sakau jums, einami kilometrai parodo, kas iš tiesų yra kas. Džiovindamas pelkėje permirkusias kelnes (na kodėl įsidėjau tik vienas, ką?), nebetrykšti lengvabūdiškomis šypsenėlėmis. Užtat kiekvienas, kad ir menkiausias, draugiškumo gestas – ištiesta ranka, padovanotas sumuštinis ar gurkšnis vandens – tavy rezonuoja šimtąkart stipriau.

Akyse žalia: nežinia, Dzūkijos girios burtai ar artėjantis kojų žlugimas. Bet tau atlyginta puodeliu skaniausio šulinio vandens, kokio esi kada nors ragavusi. Virš nupjauto lauko skraidžiojančiais paukščiais ir begalybės jausmu. Užkurtas laužas, tūkstančiai žvaigždžių ir valandėlė užtarnauto poilsio.

Geriausi pokalbiai vyksta nakčia virtuvėse ir prie laužo – tai faktas. Prie laužo virtuvėse – abejoju… o gal? Ramaus nuovargio paženklinti veidai. Norėčiau kiekvieną jų apkabint ir išbučiuot, bet, deja – dešinė koja su manimi nebekontaktuoja. Tegaliu glostyti žvilgsniu ir prisidėt prie diskusijos. O diskursas, mielieji senjorai, išties įdomus – kūrėjas ir kūryba yra vienis ar du atskiri poliai? Ištakos – rytinis sustojimas prie buvusios Kosto Kubilinsko ir jo kolegų slaptavietės. Jeigu tavo vaikai skaitys jo eiles, ar patys nevirs išdavikais? O gal jo, kaip žmogaus, darbai – nesvarbu, juk kūrėjas terašė apie miško žvėrelius? Nuomonės nesutampa.

Man prieš akis – George’as Bernardas Shaw. Atvirai kalbant, „Pigmalioną“ pamilau po „My Fair Lady“ su nuostabiąja Audrey Hepburn, o ne po pjesės – tuo metu ne dialogai ir monologai rūpėjo. Toji istorija atrodė humanizmo ir grožio pavyzdys – juk triumfuoja meilė! (Stebiuosi, kad po šio sakinio dar nepradėjo lyti cukriniais avinėliais.) Ir štai tau – mano gerbiamas dramaturgas 1910 m. aiškina, kad būtina išrasti mirtinas, bet humaniškas dujas, kurios pašalintų savo egzistencija tik orą gadinančius individus. „Socialinis tyrumas“. Iki šiol nežinia, ar šie pareiškimai buvo vienas neprilygstamo airio ironijos jausmo pavyzdys, groteskiškai parodijuojantis žmonėse slypintį žiaurumą, ar noras paskelbti Evangeliją pagal G. B. Shaw. Tačiau šia genijaus (?) verta mintimi pasidalinti nesuspėju – kažkas dešinėje jau pila pamazgas ant Salomėjos Nėries. Apeliuoju į žmogiškąjį faktorių Lietuvos lakštingalos istorijoje ir, dievaži, link „o tu įsivaizduok save jų vietoje, seni“ retorikos artėjame šviesos greičiu…

…stabdome. Metas miegui: nakčia tesigirdi lietus ir vorų klajos viršum mūsų galvų.

Besiruošdama egzaminams kurpiau rašinį „Ar jaunam žmogui reikalingi autoritetai“ – teigiau, kad žmogus, nesvarbu, jaunas jis ar ne, be idealų klaidžioja tarsi japonų turistas be žemėlapio. Neturėdamas herojų nenužingsniuosi nei bandomųjų žygių, nei iki autobuso. Kalbu ne apie didaktinį aklą garbinimą, bet apie blaivų ramsčio pasirinkimą. Sąmonėn įrėžtą „Viva la Vida“ vaisių žinią.

„Sulūžusi kolona“ (1944): Fridos vienatvės ir skausmo archipelagas. Vinys, susmaigstytos į nebepaklūstantį kūną. Perlinės ašaros ir nepalaužtas žvilgsnis. „Dvi Fridos“ (1939) – debesuotas meksikietės dangus ir rankoje tebelaikomas Diego. Nesvarbu, kad kraujuoji. Abu jie kybojo pas mane ant sienos – nespalvoti, spausdintuvo aplamdyti, šalia pieštuku parašytos Donaldo Kajoko citatos. Užu do-it-yourself reprodukcijų slepiasi manoji Frida: kai stabdai traukinius, neberašai, tesinori susivynioti į antklodę ir niekad nebeišlįsti į dienos šviesą, žvilgsniu bandai atremti jos akis.

Ir nors neturi ant kaktos prikalto Diego ir aplinkui tik atvaikščiotas Kauno senamiestis, įsispiri sau ir duetu staugi „La Llorona“: jeigu tu išgyvenai ir šokai, aš negaliu čia pasilikti ir gulėti. Frida, Frida, kad ir kur būtum, ar nutuoki, kiek daug tu man davei?

Moteriškas solidarumas – iki šiol mokslininkų nesuprastas reiškinys.

Žygeiviškas solidarumas – truputėlį aiškesnis. Ryte savo vienintelius ir nepakartojamus, tiesa, spalvą jau praradusius džinsus randu visai nežavioje baloje palapinės apačioje. Ir ką tu jiems? Dar kiek – ir pašaipiai pasivaipys. Laimei, gretimais atskrieja šūksnis: „Girdėjau, reikia kelnių!“ Bendrakeleivė man rodosi it Motina Teresė. Darsyk suprantu, kiek nedaug iš tiesų tereikia: lotosu sėdžiu ant kuprinaitės, kremtu vakarykštį sumuštinį ir turiu sausus (!!!) rūbus. Laimingiausia mergaitė pasaulyje, malonu susipažinti.

Norėčiau istoriją baigti didingu, Homero vertu pasakojimu apie herojišką savojo žygio baigtį ir įveiktus sunkumus. Bet, priekaištingai žvelgiant Fridai, pripažinsiu: šiemet neatlaikiau. Sekmadienį pasitikau su nebesusilenkiančia koja ir nematomu peiliu, susmeigtu raumenysna. Rodos, sustoti turėtų būti lengva. Anaiptol – bendražygiams pasakyti, kad nebegali? Na ir kas, kad laiku stabdyti taip pat yra stiprybė. Na ir kas, kad blaiviai įvertinai savo ribas ir tikrai nebuvai vienintelė tokia. Na ir kas, kad…

Per mažai many šiemet Meksikos ir ryžto. Graudu ir pikta, kai neatitinki savųjų idealų: panelė Kahlo būtų įveikusi likusius kilometrus, nesvarbu, kad jos kojos – trapios it drugeliai. Maniškis „kodėl aš čia einu“ atsakymas nebuvo ganėtinai tvirtas.

Surinkusi šipuliais subyrėjusį orumą, grįžtu namo ir krentu ant žolės. Penelopė nepasveikina. Net Kajoko citata rodos išblukusi. Prieš išeidama žygin galvojau – parašysiu fantastišką drąsos ir kančios epopėją, maždaug „skendau, miriau, bet išgyvenau ir išeinu į Sibirą“. O išėjo visai kas kita – žmogiška, pernelyg žmogiška, pasakytų Friedrichas N.

Kitądien šlubčioju balto kaspino paskutinio skambučio šventei. Pardavėja klausia: „Mergaite, betgi kur tu buvai?“ Net nešypteliu. Kažin, kaip jautėsi Frida, turėdama aiškinti savąsias Diego nesėkmes? Neperkamus paveikslus? Kaip sugebėjo savajam kūnui atleisti už tokius siaubingus pokštus? Kaip? Nuleidžiu rankas. Vakare vienas brangiausių rašo: „Nepasidavei tu. Padarei daugiau, negu tikėtasi. Likti be kojos tau dar ankstoka.“

Atleisti sau taip: kai kiti atleidžia. Iškėlus galvą, pripažinti, kad šįsyk nepasisekė, bet atidavei visas jėgas. Suklijuoti savigarbą ir pradėti iš naujo. Juk ir patys suprantate, kad tai galioja ne tik žygiams ar ryšiams su Diego Rivera. Nesvarbu, kur sėdi – tolimajame Kojoakane ar Dzūkijos pelkėje – nesugraužk savęs, jeigu nepabaigei kelionės. Juk graužtukai – taip graudu.

Šalia Fridos parašau prie laužo nakčia išgirstus žodžius: „Žinau aš ginklo rūšį vieną / kiekvienas čia ramus.“