Sieloms, trokštančioms, kad jas atsiimtų

Laiku ir nelaiku

Nūnai prašyčiau pasiklausti apie praeities amžius, seniai prieš tave praėjusius, nuo tos dienos, kai Dievas sukūrė žmones žemėje, pasiteirauti nuo vieno dangaus krašto iki kito, ar įvyko kada nors toks didingas įvykis kaip šis, ar kada nors kas nors panašaus buvo girdėta? Ar girdėjo kokia nors tauta balsą Dievo, kalbančio iš ugnies, kaip tu kad girdėjai, ir yra išlikusi gyva? Ar koks nors dievas kada nors bandė eiti ir paimti sau tautą iš kitos tautos rykštėmis, ženklais ir stebuklais, karu, galingai pakelta ranka ir klaiką keliančiais darbais, kaip VIEŠPATS, jūsų Dievas, kad padarė tau matant dėl jūsų Egipte? Žinok tat šiandien ir dėkis į širdį, kad VIEŠPATS yra Dievas ir aukštai, danguje, ir čia, žemėje, – nėra kito. Laikykis jo įstatų ir įsakymų, kuriuos duodu tau šiandien tavo labui ir tavo palikuonims po tavęs, idant ilgai gyventumei žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau visam laikui.

Įst 4, 32–34. 39–40

Taip. Tiesą sakant, tai, kas čia parašyta, turėjo būti labai įspūdinga. Reikėtų pabandyti prisiminti, ar kur nors būta tokių įvykių, kad kokia nors visa tauta būtų girdėjusi balsą Dievo, kalbančio iš ugnies, kad, girdėdama tą balsą ir regėdama tą ugnį, būtų išlikusi gyva. Žinoma, daug kam kyla klausimas, kas čia per Dievas, kad susidūrimas su juo akis į akį, jo regėjimas ar girdėjimas gali grėsti mirtimi. Kodėl žmogus, anot Biblijos autorių, toks silpnas ir nepajėgus su juo susitikti? Argi nesame skatinami jo ieškoti ir argi neturėtų susitikimas su juo būti didžiausios laimės ir džiaugsmo patyrimas, vedantis į mistinį susijungimą? Argi Dievas nėra absoliuti meilė, kuri leidžia nebent tik panirti į ekstazę, o ne žūti? Žmonės sako, kad taip ir turėtume suprasti – ta galia, vadinama Dievu, todėl taip ir vadinama, kad susidūrimas su ja išskirtinis. Ir ne dėl meilės ekstazių ir susiliejimų orgazmų, o kaip su Kažkuo, kas yra anapus žmogiško suvokimo ir patyrimo ribų. Bent jau tol, kol žmogus lieka ribojamas savo kūno, jo gebėjimų matyti, girdėti, jausti tik tiek, kiek pakanka kūniškam egzistavimui. Nieko nuostabaus, kad šamanai, ankstesnieji žydų mistikai, leisdamiesi į vadinamąją sielos kelionę už akimis regimo ir ausimis girdimo pasaulio ribų, turėdavo ypač rūpestingai ruoštis ir naudoti visas įmanomas priemones, kad siela grįžtų atgal sveika, nepamišusi ir nesutrikusi. Dieviška šlovė šiuo požiūriu yra Kažkas Kita, kitas Asmuo, esantis priešais, su kuo niekada niekas negalės susilieti kitaip kaip tik išnykdamas, sudegdamas. Tai yra mirtyje. Ir ne tik kūno. Nebent tas Kažkas labai jau save apribotų ir neatskleistų visos pilnatvės. Gal tada ir būtų galima imti saugiai alpti iš ekstazės… O jei nepasidrovės ir apreikš didesnę dalį savo didybės?! Apie tai ir kalba… Toks susidūrimas turėtų būti neišdildomas. Negalėjai tuokart įtarti, kad čia gal reaktyvinis lėktuvas, o ne Dievo balsas griaudžia.

Išsiaiškinus, kad pranašiškas susidūrimas su tuo Kažkuo ne toks jau nekaltas ir nepavojingas, galima aptarti ir žodžius: „Ar koks nors dievas kada nors bandė eiti ir paimti sau tautą iš kitos tautos rykštėmis, ženklais ir stebuklais, karu, galingai pakelta ranka ir klaiką keliančiais darbais, kaip VIEŠPATS, jūsų Dievas, kad padarė tau matant dėl jūsų Egipte?“ Kiek man žinoma iš pasaulio religijų istorijos (nors ir negalėčiau pasigirti, kad viską žinau), tokio dievo iš tikrųjų niekur nėra ir nebuvo. Tokio, kuris su tam tikra pasirinkta žmonių grupe užmegztų įsipareigojimo santykius, ir tų įsipareigojimų vykdymas būtų vadinamas atpirkimo sąvoka. Nors daugeliui ši sąvoka pernelyg miglota ir nekelianti jokių prasmingesnių asociacijų. Tačiau ją galima išversti ir kiek kitaip, prasmingiau mūsų ausiai: atgavimas, atsiėmimas kažko, kas tau priklausė, atlikus ką nors, tarkim, paaukojus kažką, atidavus mainais, pritaikius kokius nors sugrąžinimo įstatymus arba teismo būdu. Įvykis, į kurį čia Mozė daro aliuziją, yra visiems labai gerai žinomas kaip išgelbėjimo iš Egipto vergijos įvykis, apie kurį Išėjimo knygoje (6, 6–7) sakoma: „Todėl sakyk izraelitams: „Aš esu VIEŠPATS! Išlaisvinsiu jus iš egiptiečių lažo ir išgelbėsiu iš jų vergijos. Atpirksiu jus pakelta ranka ir teismo rykštėmis. Pasiimsiu jus kaip tautą ir būsiu jūsų Dievas. Jūs žinosite, kad aš VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris išlaisvino iš egiptiečių vergijos.“ Tas išlaisvinimas buvo Atpirkimas, t. y. atsiėmimas sau, atgavimas tautos, kuri buvo įkalinta vergijoje, supančiota pančiais. Ir, užbėgant už akių galimiems protestams, kad tai kažkoks savavališkas ir vienpusis to klaiką varančio Dievo veiksmas pasidaryti sau vergais tą išlaisvintą iš anos vergijos tautą, galima priminti kitą eilutę (Iš 2, 23), kurioje pasakoma, jog izraelitai šaukėsi Dievo, kad išgelbėtų, ir po išgelbėjimo įvyko Sandoros aktas, kuriuo jie įsipareigojo vienas kitam: tie, kurie tuo įsipareigojimu tapo izraelitais, ir tas, kuris turi galią išlaisvinti. Taip pat ir atsiimti, atgauti. Jeigu, žinoma, tam parodomas noras. O tada galima laukti ir ženklų, ir nuostabą keliančių įvykių, ir to, ką čia prel. Antanas Rubšys verčia žodžiu „rykštės“. Gal jis tą žodį pasirinko dėl tradicinės lietuviškos auklėjimo priemonės, bet hebrajiškame tekste vartojamas žodis massa, kuris reiškia „gundymas“, „išbandymas“. Ta prasme, kuria liaudis sako „negundyk Dievo“… Na, rykštės vaikams gal ir yra didelis jų meilės tėvams išbandymas. Šia prasme šį žodį būtų galima pateisinti. Bet nemanau, kad vaikai visada tą išbandymą išlaiko. Gal nereikėtų rizikuoti. O kalbant apie dieviškus ar Dievo leistus įvykius ir vyksmus – Biblijoje jie vadinami pamokomis, o ne bausmėmis, išbandymais, kurių tikslas, kaip ir Abraomo išbandymo atveju, ne sadistiškas kankinimas, bet suteikimas galimybės atsiskleisti geriausioms savybėms, kurios kitokiu būdu liktų paslėptos ir niekam nežinomos, net ir pačiam asmeniui. Arba mokytis iš patirties, suvokiant, kur veda tas kelias, kuris buvo pasirinktas.

Ir paskutinis dalykas: nereikėtų užmiršti, kad ta „tauta“, apie kurią čia kalbama, – ne etnosas. Jau laikas atsikratyti šitos iškreiptos tautiškumo sampratos. Tai tiesiog žmonių bendrija, vienijama, sukurta tos Sandoros, ir jos pilietybė yra atvira. Ir tokiu būdu tie Mozės žodžiai skirti kiekvienai sielai, kuri tik trokšta būti atgauta, atsiimta.

-akp-