Naujosios dramos akcijos paraštėse
VALDAS GEDGAUDAS
„Norvegijos kelias“ (įžanga į „Nafta-menui“ programą, projekto autorius Amundas Sjølie Sveenas)
60 min. trukmės elementarus, nepretenzingas, publicistinis „PowerPoint“ pristatymas intriguojančia paantrašte: „Provokuojantis žvilgsnis į norvegų tapatybę bei ryšį tarp pinigų ir meno“.
Jokių ypatingų provokacijų ten nebūta, išskyrus nebent tai, kad užvakarykštis „Eurovizijos“ pirmūnas, auksinis baltarusių kilmės natūralizuotas norvegų berniukas Aleksandras Rybakas su savuoju hitu „Fairytale“ atsiduria vienoje gretoje su amžinuoju Henriku Ibsenu. Du lygiaverčiai prekės ženklai.
Šiaip jau norvegams skauda galvą dėl vieno velnioniškai keisto dalyko – ką daryti, kai nebeturi kur kišt pinigų? Kai jau atidėjai netgi ateities kartoms, bet vis vien dar liko? „Neduok Dieve tokių bėdų – gal jau geriau biudžeto deficitas nei perteklius“, – kirbėjo galvoje bandant apytikriai suvokti problemos mastą.
Paskaitos metu lyg ir buvo pradėjusi megztis užuojauta vargšams norvegams, tačiau vis dėlto ne – alkanas sotaus neužjaučia. Kaip ir sotus alkano, beje.
Prelegentas paporino, kad pagal laimės indeksą Norvegija pasaulyje užima, rodos, 88 vietą, o pagal naftos ir dujų eksportą – pirmauja. Tai kuo gi padėti tiems nusiminusiems norvegams? Gal pasiųsti ten Henytę, Gaidjurgį, Vertelką ir kitus mūsų nusipelniusius galvažudžius, razbaininkus, kad išvogtų, atskiestų, pagadintų jų naftą, suniokotų jų dujų pompas ir siurbliukus?.. Viktorą Uspaskichą gal ten komandiruoti, kad paskandintų, suraugintų juos trumpavaisiuose „Rodničiok“ veislės agurkuose?.. Gal tuomet visko pertekę vikingų palikuonys taptų laimingesni?..
Apie žydrų akių blondiną fundamentalųjį Andersą Behringą Breiviką paskaitoje neužsiminta nė žodžiu, nes Norvegija vis dėlto – rojus. Menininkams ypač. Absoliutus „Fairytale“.
Tatjana Tolstaja, „Sonia“ (Naujasis Rygos teatras (Latvija), režisierius Alvis Hermanis)
Negerai, kai spektaklis nebeturi tėvynės (kultinė „Sonia“ po pasaulį vežiojama jau nuo 2007-ųjų). Nebelieka tuomet jame kažko svarbaus – atrodo, lyg žvelgtum į virtuozinį koncertinį numerį, kuriame viršų ima technika, o dvasia kybo kažkur pasiklydusi tarp Lisabonos, Omsko ir Madrido.
A. Hermanis – juvelyras, sendaikčių fanatikas, archeologas, savotiškas laiko kapų plėšikas. Toks įspūdis, kad pusę (ar net daugiau) jo spektaklio sėkmės sudaro dekoracijos ir rūbai. Patikrinti, atsijoti, turintys savo biografijas, įgaunantys simbolinius pavidalus, skrupulingai liudijantys vienišos rusų moters gyvenimo istoriją, preciziškai įvaizdinantys jos buitį ir būtį prieškariniame Leningrade su platoniškos meilės linija tokiam pat kaip ir ji – kvailam, naiviam, truputėlį juokingam, keistam, nelaimingam – Nikolajui ir žaviais hiperrealistiniais-kulinariniais (vištos masažo-kimšimo-kepimo, torto gamybos) nuokrypiais.
Gerai išblizgintas „Sonios“ scenines provėžas šiek tiek paįvairino Jonas Vaitkus, vis primygtinai siūlydamas išgerti vyno šalia, ant pristatomos kėdutės, ramiai sėdinčiam Eimuntui Nekrošiui: pastarajam mandagiai atsisakant, išeidavo, o po kurio laiko vėl ir vėl kažkodėl vis sunkiau ir sunkiau grįždavo pakartoti pasiūlymo. Bent ketvertą kartų spektaklio metu suvaikščiojo. Paskutinį kartą atsliūkinęs ir trumpam įsistebeilijęs į vyksmą scenoje bandė artikuliuotu pusbalsiu replikuoti: „O Bože, Bože!..“ – bet švelniai sudrausmintas ir paklusęs prašymui laikytis tylos pasitraukė suvisam. Kuo jį taip apsvaigino tos A. Hermanio „atminties teatro“ teritorijos – pirmųjų pakalnučių paslaptis.
Marius von Mayenburg, „Akmuo“ (Nacionalinis dramos teatras, režisierius Agnius Jankevičius)
Baisiai nuobodus daiktas, nors mes, žydšaudžių palikuonys, lyg ir neturėtume snūduriuoti – spektaklio epicentre akmuo, kurį kažin koks neišsivystęs, neteisingos orientacijos oportunistas kažkada sviedė į gerybinį vidutinės vokiečių šeimos tėvą-senelį, išgelbėjusį žydų šeimą ir net finansavusį jos pabėgimą. Politiškai korektiška atgailos tema.
Veiksmas vyksta žydų name, kuriame nebėra žydų, tik jie šito nežino. O kadangi nežino, vaidenasi visokiausiais keistais pavidalais doriems, normaliems biurgeriams ir kelia istorines nekilnojamojo turto grąžinimo, dvasinės-moralinės restitucijos problemas.
Nors fiureris negyvas, o Vokietija sutriuškinta, vis dėlto nesusitvarko A. Jankevičius su M. von Mayenburgo hebrajišku-germanišku-nacionalsocialistiniu-fašistiniu poltergeistu: scenoje daug žaibų, riksmo, blaškymosi, įžanginius, nerūpestingus „Ich liebe Wolfgang“ uždainius netrunka pakeisti nervingi, desperatiški „Alarm! Alarm! Achtung! Achtung!“ priedainiai.
Kurtus holokausto kadrilis, istorinis šuniukų (aukų ir budelių) valsas skaisčiai raudonais žiedais (turbūt simbolizuojančiais pralietą kraują) apsipylusio atminties rododendro fone.
Šiek tiek nustebina spektaklio finalas: pritemsta šviesos, sugriaudžia Ludwigo van Beethoveno „Odė džiaugsmui“ iš Devintosios simfonijos finalo, ant kambario sienos fragmento, nuo kurio nudraskyti apiblukę, dėmėti istoriniai tapetai, paskutinįkart sutavaruoja politiškai korektiškas šūkis „Juden raus!“, dviem baltiems, tikėtina, plastikiniams taikos balandžiams atmuštais sparneliais barkšint į spygliuotas vielas. Heil Hitler! Tegyvuoja tautų draugystė!
Stipru. Dėl to vertėjo pakentėti.
Joël Pommerat, „Šitas vaikas“ (Nacionalinis dramos teatras, spektaklio autoriai Viktorija Kuodytė ir Dainius Gavenonis)
Dailių, daug žadančių, žalsvom, melsvom ir violetinėm striukelėm aprengtų, jau gerokai pabrendusių paauglių būrelis narplioja santykius su tėvais. Santykiai – blogi, tik nelabai aišku kodėl. Turbūt dėl to, kad jaunimėlis ciniškas gana ir žiauriai sumaterialėjęs.
„Kas susprogdino vaiką?..“ – spektaklio pradžioje retoriškai klausia pienių vainikėliu galvą pasidabinusi, pripūstą balioną po pilvu pasikišusi, simuliacinį nėštumą demonstruojanti mergelė. Ne Puškinas gi, aišku – galima spėti, kad tą vaiką greičiausiai bus nugalabijęs išsivystęs, supuvęs kapitalizmas.
Agresyvi pseudopedagoginė šizofrenija visiškai tuščioje scenoje kažkodėl skambant nemirtingam Mozarto opusui – simfonijai g-moll (K. 550). Skaidrus Wolfgango Amadėjaus minoras turbūt turėtų signalizuoti apie amžinųjų vertybių ir dieviškosios tvarkos ilgesį.
Tėvas ir sūnus, motina ir duktė, tėvas ir duktė, motina ir sūnus – mokykliniai D. Gavenonio ir V. Kuodytės duetai su studentais pagardinami namudinėmis videoprojekcijomis: sekasi gi žmonėms!.. Su tokio lygio kukliais studijiniais-kursiniais darbeliais patekti tiesiai į Nacionalinio Mažąją ne visiems pavyksta. Bet čia, ko gero, bus pagelbėjęs dar sezono pradžioje ultimatyviai deklaruotas naujojo poveikio sindromas.
Guodžia nebent tai, kad šie beviltiški, atšiaurūs, tarytumei iš atgrasios jaunystės prieglaudos pasprukę spektaklio herojai tvirtina žinantys, kaip jie elgsis su savo vaikais – suprask, kažkaip teisingai, ypatingai, garbingai, dorovingai. Kažkaip kitaip. Ne taip, kaip buvo elgiamasi su jais. Gerai pasikaustę, puikiai prie aplinkos prisitaikę, įžūlūs, mokantys pakovoti už save autsaideriai.
O tada stuktelėjo didysis gegužės vidurio penktadienis toks minkštas vakaras – raudonas švelniai toks kaštonai riebūs – kuklios plukės įtartinos „Krétakör“ trajektorijos su abejotinu bet žiauriai steriliu „JP.CO.DE“ kinu ir „Dvasininke“ Schillingo Árpádo taip gana keistai gal pernelyg jau antikriziškai gimnastikuojančia „Namisėda“ tautinė su „Raudonais batraiščiais“ homevideo tremty suspurdusi skaisčioji Warlikowskio „(A)pollonia“ naujosios dramos kabelius sukandę bet mano jau – deja – neapžioti į vilkduobę pavasario įsmukę sceniniai objektai.
