Vaizdu, įdomu, įtikinama

Darvinizmo pagrindų mokėmės (ir šiandien vaikai biologijos pamokose vis dar mokosi) mokykloje. Išmokstame rašyti ir vos ne tuo pačiu metu mums įskiepijama tezė, kad kintamumas, paveldimumas ir natūralioji atranka iš esmės yra trys svarbiausi biologinės evoliucijos mechanizmai. Mes sužinome apie genų pokyčius, kylančius spontaniškai ar veikiamus įvairių išorės veiksnių, kurie sudaro, pateikia medžiagą atrankai. Ir stebuklingu būdu atranka išbrokuoja netinkamas ir steigia naujas, kur kas tobulesnes rūšis. Garantuoja puikų gebėjimą prisitaikyti prie konkrečių aplinkos, gyvenimo sąlygų. Visi šie teiginiai – aksiomos, savaime akivaizdžios tiesos ar bent jau tokiomis laikomos. Kartkartėmis pasigirsta skeptikų, leidžiančių suabejoti Darwino mokymo neginčijamumu. Kodėl gi nepripažinus problemos neišsprendžiama, užuot mėgavusis menamo sprendimo universalumu? Ar tikrai, kaip teigia evoliucionistai, „viskas“ vystosi nuo paprastesnio prie sudėtingesnio ir nuo prastesnio prie geresnio?

Vidas Dusevičius

Vilniaus n-os vidurinės mokyklos biologijos mokytoja B. B. darvinizmo pagrindų mokymą pradeda darbu mokyklos mokymo-bandymo sklype. Vasarą kiekvienas mokinys jame dirba ne mažiau kaip savaitę. Rudenį mokiniai susumuoja stebėjimų rezultatus, atrenka būdingiausius augalų egzempliorius, kurie paskui panaudojami pamokose kaip vaizdinės priemonės.

…Mokyklos biologijos kabinetas – klasė primena gėlių darželį. Palangės pristatytos vazonų su įvairiausių rūšių begonijomis, kaktusais ir kitais kambariniais dekoratyviniais augalais.

IXc klasėje prasideda darvinizmo pagrindų pamoka.

Prie lentos mokytoja deda daugybę kopūstų pavyzdžių, o ant stalo – gyvulių, paukščių, žuvų paveikslus.

Pirmoji atsakinėti iššaukiama mokinė T. Vasarą ji sąžiningai dirbo mokykliniame sklype. Atostogų metu įgytos žinios jai dabar labai praverčia. Remdamasi savo pačios atliktų bandymų daviniais, ji pasakoja apie kultūrinių augalų ir gyvulių kintamumą ryšium su gamtinių gyvenimo sąlygų kitimu.

– Tyrinėdama augalus mūsų mokyklos darže, – pasakoja mergaitė, – aš neužtikau dviejų vienodų to paties augalo egzempliorių. Kiekvienas kuo nors skiriasi nuo kitų. Iš čia seka visiškai teisinga Darvino išvada, kad kintamumas yra bendra visų gyvųjų būtybių savybė…

Klasė aktyviai seka draugės pasakojimą. Kai T. ne visai tiksliai nusako pagrindinę organizmo kintamumo priežastį, tylūs, bet atkaklūs klasės draugų „ne“, „neteisingai“ priverčia ją susimąstyti.

– Ne organų mankštinimas ar nemankštinimas, bet pasikeitusių gyvenimo sąlygų poveikis nulemia organizmų kintamumą, – pataiso savo draugę K. Toliau ji papasakoja apie savo atliktą bandymą, kaip kinta pavasarį pasėtų žiemkenčių augalų savybės.

Tikrindama žinias gyvo pašnekesio forma, nuolat reikalaudama patvirtinti Darvino mokslo teiginius ne tik paties mokslininko duotais pavyzdžiais, bet ir darbo mokymo-bandymo sklype rezultatais, mokytoja B. B. pasiekia, kad mokiniai sąmoningai ir giliai įsisavintų žinias.

Visą pamoką mokytoja akylai seka klasę. Prieš pradėdama kalbėti apie dirbtinę atranką, ji dar kartą nori įsitikinti, ar visi teisingai supranta kintamumą ir paveldimumą. Net mažiausias abejojimas mokslo daviniais vėliau trukdo mokiniams įsisavinti labai svarbius mičiurininės biologijos teiginius apie rūšių ir žmogaus kilmę, o tuo pačiu sudaro sąlygas kai kurių mokinių sąmonėje klaidingiems įvaizdžiams atsirasti.

Apklausa baigta. Mokiniai pradeda apžiūrinėti išstatytus kopūstų pavyzdžius. Mokytoja parodo dvi gūžinių kopūstų galvas.

– Kokie čia kopūstai? – kreipiasi ji į mokinius.

Mokiniai gerai pažįsta savo darže išaugintus augalus.

– Baltieji, raudonieji, – beveik choru atsako klasė.

– Kurią jų dalį žmogus naudoja maistui?

– Lapus.

– O čia koks? – mokytoja parodo kitą galvą.

– Ropinis.

– Kurią šito kopūsto dalį valgome?

– Šaknį.

Vienas po kito parodomas žiedinis, briuselinis, pašarinis ir kitos kopūstų rūšys. Mokiniai pastebi, kad žmogui naudingos kaip tik tos šių augalų dalys, kurios labiau išsivysčiusios.

Netrukus mokiniai pamato ir visų kultūrinių kopūstų protėvį. Tai laukinio vienmečio kopūsto augalas, turįs siaurus karpytus lapelius, be žiedų. Jo šaknys ir stiebas taip pat be sustorėjimų.

Po to demonstruojami spalvoti paveikslai su įvairiomis naminių gyvulių veislėmis. Klasė susidomėjusi stebi, kuriomis savybėmis šie gyvuliai ir paukščiai skiriasi nuo savo laukinių protėvių, ir aiškiai įsitikina, kad visos jų savybės vienu ar kitu būdu naudingos žmogui.

Klasė susipažįsta su naminių gyvulių ir kultūrinių augalų veislių įvairove, pastebi, kad jos visos pritaikytos žmogaus poreikiams ir norams.

– Kodėl visi naminių gyvulių ir kultūrinių augalų pakitimai pritaikyti žmogaus poreikiams? Kaip atsirado įvairios jų veislės? – klausia mokiniai.

Iš tikrųjų, kodėl gi karvė duoda pieno, o arklys toks stiprus? Kodėl jie tarnauja žmogui? Reiškia, kas nors pasirūpino juos „sukurti“ žmogaus labui.

Mokiniai susidomėję laukia atsakymo į rūpimą klausimą.

Sena pedagogė supranta, kad jos atsakymas privalo būti įtikinamas ir suprantamas. Ir ji uždegančiai pasakoja mokiniams apie tai, kad Darvino laikais idealistai šitą reiškinį paaiškindavo labai paprastai: naminius gyvulius, javus, vaisinius medžius žmogaus labui „sukūrė dievas“. Darvinas pirmasis atmetė panašų aiškinimą, atsakymą į šį klausimą jis surado kitur – atrankoje.

Mokytoja vėl grįžta prie gausių vaizdinių priemonių, kurių pagalba supažindino mokinius su žmogui naudingų gyvulių ir augalų veislių įvairumu. Ji papasakoja, kaip įvairios balandžių veislės, kopūstų rūšys gaunamos paprastos atrankos keliu, o kitos, kaip Orlovo bėgūnų, anglų lenktynių veislių arkliai, – sujungiant atranką su kryžiavimu. Kad mokiniai nesuprastų atranką ir kryžiavimą kaip paprastą gatavų organizmų rūšiavimą ir brokavimą, atitrauktai nuo tų gyvenimo sąlygų, kuriose jie vystėsi, mokytoja primena, kad visi selekcininkai pirmiausia stengiasi kuo geriau išauginti augalus ir gyvulius ir tik po to iš jų atrenka geriausius pavyzdžius veislei tobulinti.

Mokiniai prisimena vasarą darytus hibridizacijos bandymus. Jie stebėjo, kaip pasikeitė pupelių sėklos pupelių-sojos hibriduose, matė, kaip ankstyvesnių kartų pakitimai išliko tuose palikuonyse, kurie augo tokiose pat sąlygose, kaip ir jų tėvai.

Be mokiniams jau žinomų rusų tėvyninės gyvulininkystės pasiekimų, mokytoja taip pat papasakojo, kaip mūsų šalyje dirbtinės atrankos keliu buvo išvestos Cholmogoro ir Jaroslavo stambiųjų raguočių veislės.

Remdamiesi gausiais faktais, taip pat savo pačių patyrimu mokymo-bandymo sklype, mokiniai suranda atsakymą į pamokos pradžioje iškilusį klausimą. Drauge su mokytoja jie suformuluoja Darvino padarytą išvadą, kad žmogus čia išnaudojo natūralią gyvųjų organizmų savybę keistis, darydavo labiausiai jam naudingų pakeitimų atranką ir, kaupdamas tuos pakeitimus, sukūrė įvairias veisles.

Pagaliau mokytoja dar paaiškina, kad dėl jau žinomų koreliatyvinių pakitimų kartais naujos organizmų formos susidaro iš senųjų ir tada, kai žmogus sąmoningai nėra užsibrėžęs pakeisti augalo ar gyvulio veislę. Vadinamos nesąmoningos atrankos taip pat sudomina mokinius. Jie iškelia naujus klausimus:

– O kodėl tokie nevienodi laukiniai gyvuliai?

– Kodėl kiškis greitas, o vilko stiprūs dantys?

– Kas tai yra kova dėl būvio?

Atsakymą į juos mokiniai gaus sekančią pamoką, kai bus kalbama apie natūralią atranką.

…Mokytojos B. B. darbas duoda gerus rezultatus. Tose klasėse, kur ji dėsto gamtos mokslus, jau keletą metų pastebimas žymus mokinių sąmoningumo augimas, materialistinės mokinių pasaulėžiūros formavimasis.

S. MACIŪNAS

„Tarybinis mokytojas“, 1954, Nr. 7