Iš dienoraščio

KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ

Sarajevas, 2012-03-16

Tiesiog buvau pikta. Kambariokės atrodė lyg susimokiusios, tiesą pasakius, mūsų nuomojamame bute esu tautinė mažuma. Jos – slovėnės ir Bosnijoje joms viskas leidžiama, jei ne dėl buvusios Jugoslavijos, tai bent jau dėl kalbų panašumo. Tai jų pranašumas – teigti, kad priklauso tai kartai, kuriai abi kalbos – slovėnų ir serbokroatų (kad ir kaip ją vadintume šiomis dienomis) – yra gimtosios. Jaunesnioji, Anita, iš tiesų yra bosnė, iš Bosnijos kilusių darbininkų dukra, save laikanti kuo tikriausia slovėne ir neįžvelgianti jokių prieštaravimų tarp to, ką galvoja, ir to, kuo save laiko. Antroji, Nadja, yra to paties kirpimo. Tikra slovėnė, turinti kroatiško kraujo lašą ir ketinanti priimti Kroatijos pilietybę, jei tik ją kas nors duotų. Deja, įstatymai yra šiek tiek kitokie. Slovėnams dviguba pilietybė suteikiama išimtiniais atvejais, pats populiariausias – jei abu arba vienas iš tėvų nėra Slovėnijos pilietis. Tiesa, būti pusiau slovėnu šioje Balkanų pakraštyje įsikūrusioje valstybėje kažkaip nejauku. Nes tie, „iš pietų“, yra šiek tiek susikompromitavę, juk jie – kitokie. Karštesnio kraujo, ilgesniais liežuviais, o akyse neretai spindi kažkokia tik Balkanams būdinga aistra, vedanti iš proto moteris. Taigi, jei jau tie „pietiečiai“, pradedant kroatais ir baigiant makedonais, Slovėnijoje nemylimi, tai kodėl gi mano slovėnės šitaip tapatinasi su jais?

Atsakymas atrodytų paprastas. Laisvė ir linksmybės. Nes po karo atsigaunanti Bosnija yra velniškai patrakusio regiono epicentras, galintis pasigirti prieinamomis kainomis ir atviraširdžiais žmonėmis. Slovėnai Bosnijoje tiesiog negali atsidžiaugti tuo, kad visą vakarą praleidus restorane ir valgius tai, ko širdis užsigeis, padavėjui į delną nereikės įsprausti savo mėnesio atlyginimo, be to, šalia sėdintis bosnis būtinai prajuokins. Pamenu vieną įvykį, kai oficialaus renginio metu apkūnokas britišku akcentu kalbantis vyrukas neapsižiūrėjęs sėdosi ant kėdės ir, net nespėjęs patogiai įsitaisyti, visu ūgiu išsitiesė ant grindų, lūžus net dviem kėdės kojoms. Kol išsigandusi žmona ar draugė stengėsi nelaimėliui padėti, šalia sėdintis bosnis sarkastiškai iškošė: „Welcome to Sarajevo“, o įvykio liudininkai susiėmė už pilvų – toks taiklus jiems pasirodė tas komentaras. Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad gudruolis komentatorius nenorėjo įžeisti – jis tiesiog pajuokavo. Humoras Bosnijoje suprantamas įvairiai, bet dažniausiai jis juodas. Grįžtant prie istorijos, tenka paminėti, kad mano kolegos slovėnai ja tiesiog žavisi, nes jų šalyje tokia „žodžio laisvė“ tiesiog neįsivaizduojama. O tai, kas neleidžiama, kartais be proto žavi, ar ne?

Slovėnija yra gana „sterili“ šalis. Ilgai buvusi Austrijos-Vengrijos imperijos dalimi, ji tapo šiek tiek vokiška – tvarkinga, galinti pasigirti puikia infrastruktūra, taip pat išplėtotu dviračių transportu: Slovėnijos sostinėje Liublianoje už nedidelį mokestį galima išsinuomoti dviratį ir per kelias valandas lygiais šaligatviais apskrieti visą miestą! Apie šiukšlių rūšiavimą net nekalbu – slovėnams tai kasdienybė. O kokia padėtis Bosnijoje? Organizuota dviračių transporto sistema sunkiai įsivaizduojama: tiesą pasakius, į dviratininkus Sarajeve žiūrima keistai, nes eismas ir taip intensyvus, neretai galima išvysti duobėtais šaligatviais lyg niekur nieko važinėjantį automobilį – šitaip tiesiog paprasčiau aplenkti. Jeigu Slovėnijoje pėsčiasis įsidrąsintų eiti per gatvę degant raudonai, tai pastebėjęs policininkas nepasikuklintų skirti bent 80 eurų baudelę. Bosnijoje kiek paprasčiau – per gatvę einama tada, kai ji tuščia. O jeigu ir išlenda koks automobilis, neatsakingas pėsčiasis, o ypač – pėsčioji, atsiperka nervingu pypsėjimu. Kalbant apie šiukšlių rūšiavimą ir jų išvežimą, viskas dar paprasčiau. Tai, kas užkritę ant atsitiktinio praeivio galvos jo neužmuštų, tiesiog skrenda pro langą. Žolė po mano daugiabučio langais nusėta įvairiausiom atliekom – nuo nuorūkų iki maisto, kurį ėda benamiai šunys – viena didžiausių Sarajevo problemų, nes šiuo metu itin dažnai išbadėjusios gaujos užpuola žmones. Valdžia iki šiol nesiėmė jokių priemonių benamiams šunims išgaudyti.

Dar vienas dalykas yra žmonių savijauta. Slovėnai vis dažniau skundžiasi gyvenimo kokybe, nes krizė į jų šalį atėjo pavėlavusi ir gerokai pribloškė. Tuo tarpu karą išgyvenę bosniai džiaugiasi tuo, ką turi. Aišku, pasitaiko ir bambėjimo, surūgusių veido išraiškų, ir sparnuotų frazių apie netikusią valdžią, bet apskritai šie žmonės šypsosi. Galbūt dėl to, kad daugelis jaunesniosios kartos atstovų nebeprisimena Jugoslavijos iliuzijos, kai daugybę gėrybių buvo galima gauti veltui, ir neturi galimybės keliauti po labiau išsivysčiusias valstybes ir taip išsiugdyti kritiškesnį mąstymą. Apskritai Bosnija yra uždara šalis, nes jos atviraširdžiai piliečiai įsileidžia ne kiekvieną. Štai kodėl manoma, kad kvailus ir pinigų pertekusius užsieniečius galima mulkinti iki soties, nes jie vis tiek nesupras esą mulkinami.

Ir vis dėlto kodėl slovėnai kartais nori identifikuotis su Bosnija ir jos piliečiais? Nejaugi tik dėl prieinamų kainų ir pasilinksminimo vietų gausos? Manyčiau, kad ne. Bosnijoje jie tiesiog turi daugiau laisvės. Laisvės kalbėti, truputį laužyti taisykles, išlaidauti ir neatlikinėti užduočių laiku, nes laikas čia yra pati reliatyviausia sąvoka. Bosnijoje galima važinėtis tramvajais neturint bilieto, nes tai šioks toks adrenalinas, o nuo baudos išsisukti daugeliu atvejų tikrai pavyksta, galima būti šiek tiek netvarkingam, šiek tiek vėluoti, galų gale egzistuoja daugybė stereotipų apie patrauklius ir pajėgius Bosnijos vyrus, tad tai labai patogi šalis įsimylėti – juk ne veltui žymi serbų dainininkė Lepa Brina dainavo, kad niekas jos šitaip nebučiavo, tik bosnis… Iš čia ir kyla juokeliai apie tai, kad bosniai į Slovėniją važiuoja dirbti, o slovėnai į Bosniją – tėčio ieškoti. Aišku, šiek tiek gėda pripažinti, kad tas tėtis – taisyklių šiek tiek nesilaikantis „pietietis“, niekaip negalintis išmokti, kad „išsivysčiusiose“ šalyse negalima apipelijusio mėsos gabalėlio mesti pro langą, nes nėra šunų, kurie jį suėstų, o kiemsargis labai supyktų. Bet vis dėlto gera ir miela toje Bosnijoje, juk joje daugiau laisvės, tebūnie iliuzinės. Būtent ta laisvė ir skatina slovėnus tapatintis su bosniais – juk kadaise jie gyveno vienoje valstybėje, kodėl to neprisiminus tada, kai aplinkybės patogios?

Bet grįžkime į įrašo pradžią. Rašiau, kad buvau šiek tiek supykusi. Prisipažįstu – iš pavydo. Nes net ir mokėdama abi – slovėnų ir bosnių – kalbas, negaliu identifikuotis nei su vienais, nei su kitais. Slovėnai, kalbėdami apie senus gerus Jugoslavijos laikus, šitaip pateisina savo giminystę su bosniais, o aš, lietuvė, lieku arba vienoje, arba kitoje barikadų pusėje. Iš tiesų, santykis tarp slovėnų ir bosnių įdomus – jie baidosi vieni kitų ir žavisi vieni kitais. Vieni baisisi netvarka, bet giria laisvę, dažnai nesuvokdami, kokia ji iliuzinė, o kiti – nesupranta beveik vokiškos tvarkos, bet vis tiek pripažįsta, kad kaimynai bent jau ekonomikos srityje pasiekė nemažai. Gali būti, kad klaidingai interpretuoju šį keistą simpatijos ir antipatijos santykį, nes, atrodo, jį gali suprasti tik tie, kurie ilgai gyveno ir sugyveno vienoje valstybėje. Deja, o gal ačiū Dievui, man, užsienietei, tai nesuprantama, todėl ir toliau, kol gyvensiu su slovėnėmis, o draugausiu su bosniais, būsiu tąsoma į visas puses. Įdomu, kuri iš jų nugalės.

P. S. Gyvendama Sarajeve, dažnai girdžiu kalbant apie „jugonostalgiją“. Termino „sovietonostalgija“ girdėti dar neteko. Įdomu, kodėl?