Vardan tiesos…
VYGANTAS VAREIKIS
„Tiesa dažnai yra baisus agresijos ginklas. Galima meluoti ir net žudyti vardan tiesos“, – 1929 metais rašė austrų psichologas ir psichiatras Alfredas Adleris. Sunku susigaudyti, kas šiandien Lietuvos politiniame ir viešajame gyvenime yra tiesa ir kas nėra tiesa, kas yra teisingumas, kurį kai kurios politinės partijos pradeda atskirti nuo teisėtumo. Tokie dalykai galimi totalitarinėse sistemose. Nacistinėje Vokietijoje žydai buvo persekiojami pagal teisinius straipsnius, o Sovietų Sąjungoje kunigai į kalėjimus sodinami, galima sakyti, „legaliai“. Bet Lietuva nėra totalitarinė šalis, nors kai kurie idėjų nudeginti intelektualai kalba apie VSD ir mafijos diktatūrą. Įvykiai Lietuvos politikoje ankstyvą 2012 metų pavasarį parodė, kad demokratija gali būti taikoma tik demokratiškai tautai, ką dar XVII amžiuje suprato anglų puritonai rašydami, jog tik trokštantys gėrio (well-affected) gali turėti rinkimų teisę, kad išrinktų tokius pat trokštančius gėrio atstovus, kurie turėtų valdžią savo rankose. Lietuvoje atrodo, kad „trokštantys gėrio“ politikai yra tokia pat retenybė kaip ir įsipareigojimų laikymasis ar teisinių prioritetų iškėlimas aukščiau negu minios nuomonė.
Vokiečių teisininkas ir politikos teoretikas Carlas Schmittas nuolat pateikia diplomato Donoso Cortéso sugalvotą vaizdinį, kad žmonija yra tarsi laivas, kurį be tikslo tai šen, tai ten blaško jūra, laivas, kurio maištinga įgula ir prievarta surinkta komanda rėkauja dainas ir šoka, kol Dievo rūstybė paskandins šią maištingą gaują, kad vėl įsivyrautų tyla. Tylos Lietuvos politinėje padangėje nežadama, maištinga įgula šoka ir dainuoja, retkarčiais kibdama į atlapus kitiems įgulos nariams, o laivo kapitonas, praradęs strateginį valdymą, pats yra įgulos įkaitas.
O galbūt viskas atrodo paprasčiau, jeigu prisiminsime to paties Schmitto sukonstruotus politinio veikimo principus? Vieni yra „priešai“, kiti yra „draugai“. VSD yra „priešai“, o FNTT – „draugai“, Seimo Antikorupcijos komisija yra „draugai“, o buvęs vidaus reikalų ministras – „priešas“. Arba atvirkščiai. O ir Garliavos istorijoje „priešo“ ir „draugo“ dichotomija puikiai sudedama į dėžutes.
Teisinės valstybės principų nebėra, minia pati vykdo teisingumą, o valstybėje tarsi XVII amžiuje, matyt, vienus įstatymus galima skirti visiems pavaldiniams, kai kuriuos – atskiroms profesijoms, dar kitus – atskiroms provincijoms, o dar kitus – atskiriems žmonėms…
Ir iš kur visa tai? Ta teisinė anarchija, minios valdžia, visuotinis chaosas tarsi paskutiniais Žečpospolitos metais. Lyg būtų sugrįžęs XVIII, o gal ir visas XVII amžius. Formuluojami ne racionalūs vertinimai ar logiškos išvados, o viešojoje erdvėje vis labiau gausėja tokių žodelių kaip „neva“, „atseit“, „galbūt supainiojo“, „galėjo pažeisti“… Galbūt visa tai susiformavo dar prieš gerą dešimtmetį, kai vienas garsus politikas ištarė pagarsėjusią frazę „kas gali paneigti, kad…“, kurią cituoja mažiau garsūs politikai, nesusimąstydami apie išvirkštinę sovietinę šios frazės logiką. Ką gi aš turiu paneigti? Tai jūs turite įrodyti, o ne aš turiu paneigti. Taip teisinės formuluotės ir kategorijos yra pakeičiamos abstrakčiomis nuomonėmis, teisingumu, kurį nustato autoritetai. Arba minia. Auctoritas, non veritas. Demokratija ir parlamentarizmas serga. Nieko naujo. Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje intelektualai kritikavo parlamentinį valdymą tais pačiais argumentais, kuriuos pasitelkiame ir dabar. Tai neobjektyvi partijų politika skiriant politikus į postus (Personalpolitik), diletantiškas valdymas, tikslų nebuvimas ir politikų kalbų banalumas, parlamento narių manierų smukimas, piktnaudžiavimas parlamentiniu imunitetu ir privilegijomis, netinkama parlamentarų išmokų praktika (Diätenpraxis) ir pagaliau tai, kad pagrindiniai nutarimai priimami ne parlamento salėje, o per slaptus frakcijų posėdžius. Ką čia ir bepridėsi. Šiomis sąlygomis daugeliui politikų yra lengviau veikti negu galvoti.
Lietuvos radijo „Savaitės komentaras“ (III.26)
Komentarai / 4
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Gerb. Vyganto Vareikio straipsnis – deja, yra tendencingas; kaip sakoma, „žaidžiama į vienus vartus“, pateikiami tik vieną pusę palaikantys argumentai.
Autorius rašo: „Lietuvoje … retenybė … teisinių prioritetų iškėlimas aukščiau negu minios nuomonė“; „Teisinės valstybės principų nebėra, minia pati vykdo teisingumą“, „teisinė anarchija, minios valdžia“
Bet šių teisinių prioritetų, teisinės valstybės principų reikalaujama laikytis tik „miniai“, ir nepasakoma, kad pats 2011.12 mėn. priimtas V.Kondratjevo teismo sprendimas [galimai] grubiai pažeidžia teisinės valstybės principus (kaip kad konstatuoja specialistai):
– buvęs prokuroras Stanislovas Stulpinas: vaiko gyvenimo vietos nustatymas neįeina į Civilinio proceso kodekse nustatytus skubiai vykdomų teismo sprendimų ir nutarčių atvejus. Šitaip galimai šiurkščiai pažeista teismo proceso dalyvių teisė į nešališką teismą, nes nebuvo užtikrinta proceso dalyvių teisė apeliuoti į aukštesnės instancijos teismus (ir tai buvo padaryta pakartotinai toje pačioje byloje, nepateikus aiškių tokio sprendimo motyvų).
– vaikas būtų perkeltas į akivaizdžiai pavojingą aplinką (nes L.Stankūnaitei skirta asmens apsauga);
– sprendimas priimtas net negavus įstatymo reikalavimus atitinkančios specialistų išvados, nepatikrinus numatomų vaiko gyvenamosios aplinkos sąlygų. Ir tai galimai pažeidžia vaiko teises bei interesus, kuriuos gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vaiko teisių konvencija, Civilinio proceso kodeksas bei kiti įstatymai.
– Psichologijos mokslų daktarė iš JAV Vilija Ball (kuri dirbo su seksualiai prievartautais vaikais bei suaugusiais Amerikoje, kurie tai patyrė vaikystėje): „Tai negirdėtas dalykas teisinėje valstybėje, kad vaiko nusiskundimai nebuvo iki šiol ištirti ir mergaitė bandoma vėl sugrąžinti į jos motinos rankas prieš jos norą bei grasinama naudoti prievartą. Tas faktas, kad psichologų ekspertizės išvados šioje byloje buvo ir yra taip pat ignoruojamos. Visų pirma vaikui turi būti garantuota teisė į saugumą (ir tik po to teisės į mokslą, bendravimą su bendraamžiais ir t.t., gali būti diskutuojamos). Negali būti net jokios kalbos apie mergaitės saugumą pas jos motiną, kol ši pedofilijos byla nėra ištirta.“
Autorius teigia: „Sunku susigaudyti, kas šiandien Lietuvos politiniame ir viešajame gyvenime yra tiesa ir kas nėra tiesa“
Norint – susigaudyti galima. Pvz. Lietuvos Respublikos pareigūnų (antstolės Sonatos Vaicekauskienės, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prevencijos skyriaus viršininko Taurio Stauskio) ir L.Stankūnaitės teiginius galima sugretinti su filmuota medžiaga: http://www.youtube.com/watch?v=BRt1uhYmJ50
Rasa Valaitienė:
„Kaip tvirtai savo darbinius įsipareigojimus bereikštų ponia antstolė, kaip saldžiai bedėstytų žodžius Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, iš tiesų akivaizdu, jog „atidavimas skubos tvarka“ ženklina ryškų dalies institucijų nenorą atskleisti tikrą pedofilijos istorijos tiesą. Juk sveiku protu nesuvokiama ir jokioje teisinėje valstybėje neįmanoma situacija, kad vaikas, kuris išsako savo patirtį apie buvusius įvykius, atskleidžia vykusio nusikaltimo detales, būtų „skubos tvarka“ atiduodamas biologinei motinai, kuri gali būti apkaltinta sąvadavimu ir tarnavimu seksualiniams iškrypėliams.
Šią istoriją išgirdę Vokietijos televizijos žurnalistai pasibaisėjo: „apie ką Jūs kalbate?!“ Kitaip sakant, tai reikštų: „tai kokio profesinio lygmens yra jūsų valstybės teismai?“, „kokio profesinio lygmens jūsų Vaiko teisių apsaugos tarnyba?!“, kitos su tuo susiję institucijos? Juk tai, kas vyksta – ne tik neteisiška, bet elementariai amoralu, nežmogiška, tiesiog barbariška, necivilizuota. Iš tiesų, antstolės pareigybinį „profesionalumą“, pagrįstą vienintele praktine galimybe – smurtu, fizine ir psichologine prievarta, nesuderinama su jokiu „teisingumo įtvirtinimu“ – jau gerai matė visi valstybės žmonės. Bet ką begalima šioje situacijoje pasakyti apie Lietuvos valstybės Vaiko teisių apsaugos kontrolierę? Irgi tik viena – tokie pareigūnai, turintys galią priimti sprendimus – tautos tragedija, jos gyvenimo griovėjai.“
Autoriaus nutylėtoji „antroji medalio pusė“:
Garliavos drama: įstatymai negalioja nei teismams, nei antstolei, nei policijai, nei prokuratūrai
http://www.komentaras.lt/?p=17887
Ir pateiktą citatą reikėtų patikslinti:
„Galima meluoti ir net žudyti vardan tiesos“ ->
„valdžios, galios struktūrose įtakingų užtarėjų turintieji mano, kad jiems galima …, siekiant užmaskuoti jiems nepatogią tiesą – vardan savo savanaudiškų interesų“
Na, aš manau, kad rašant šį straipsnį “Šiaurės atėnuose”, tokiame kultūriniame, intelektualiame leidinyje autorius norėjo sudaryti įspūdį, kad tai jo, kaip visuomeninko ir intelektualo pozicija, tačiau tekste paminėtos konkretybės vis tik išduoda, kad raštyta politiniu tikslu, rašyta Liberalų ir Centro sąjungos nario.