Apie rūsį, sklepą ir padvalą
MARIUS PLEČKAITIS
Laurynas Katkus. Sklepas ir kitos esė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. 184 p.
Lietuvos raštijoje, kaip sakė pats autorius, esė žanras kažin ar gali būti labai populiarus, skaitomas, konkurencingas, masinantis. Turint omeny tam tikras išimtis, pavyzdžiui, Sigito Parulskio, Kęstučio Navako ar Marcelijaus Martinaičio knygas, kurias ganėtinai pamėgo platesnės masės, gal ir reikėtų sutikti su autoriumi. Tikriausiai ne vien Lietuvos publika nėra pribrendusi skaityti tarpinius, maišytų žanrų tekstus, bet ir patys autoriai dar nėra visiškai jų įvaldę ir sukūrę autentiškos kalbėsenos ir tekstinio jautrumo.
„Sklepas“ pirmiausia patraukia dizainu ir grafiniu apipavidalinimu. Užmetęs akį patikrinti, kas juos sukūrė, nenustembi radęs „Vario burnų“ vardą. Tai Slombas išpuošė knygos viršelį ir skyrių įvadinius puslapius rūsių brėžiniais, kas tikriausiai nebuvo labai sudėtinga ponui architektui.
Knyga prasideda prieš septyniolika metų parašytu (viešpatie, neblogai tas Katkus išsilaikęs) jaunojo kūrėjo baimės ir pasitikėjimo kupinu įvadu, kuris baigiasi maždaug taip:
Mano gerasis Klemensai! ir visu savo asmeniu, visa esybe, paskutinio pojūčio jėga išvydau ir suvokiau, jog mano pirštas pavirto į plunksną, kūnas tapo koteliu, galva – dangteliu, o gyslose suteliuškavo mėlynas parkerio kraujas. Degti, rašyti! Visą dieną, iki sutemų, iki rašalo pabaigos – - -
Aš radau, ko ieškojau. Aš laimingas.
(p. 13)
Esė surinktos iš įvairių Lauryno gyvenimo ir, matyt, psichologinių momentų, laikotarpių, todėl nežinau, ar beverta jas nagrinėti kaip visumą. Tai anaiptol nėra minusas, apskritai šiuolaikiniai rašytojai neturėtų vengti didesnės laiko amplitudės, nes tekstai tiek dėl išorinių, tiek dėl vidinių priežasčių dažnai būna arba labai blankūs, arba perdėm pakilūs, netikri. Todėl man ir patiko Lauryno Katkaus „Sklepas“, nes ten gali rasti all kinds of everything. Nuo dvėstančio, bet savotiškai jaukaus tarybmečio aprašinėjimo (muzika, diskotekos, pirmieji pankai) iki kelionių po pasaulį ir savo pokyčių fiksavimo, Jurgio Kunčino ir Tomo Venclovos gyvenimo ir teksto nagrinėjimų, neišslystant iš esė, kad ir laisvų, rėmų.
Lauryno Katkaus tekstai yra paveikti filologyno. Galbūt be savo iškilaus mokslinio išsilavinimo (literatūros mokslų daktaras) „Sklepo“ autorius turėtų daugiau buitinio gyvuliškumo ir nestotų lygiuotis su visokiomis černiauskaitėmis. Kažin ar stoja ir dabar, tačiau akademiškumo aura tarsi SS agentas budi prie daugelio esė, net prie tų, kurios iš esmės turėtų būti gyvuliškos ir neprisitaikėliškos.
Įdomu tai, kad knyga pirmiausiai buvo išleista Vokietijoje (Laurynas Katkus ten stažavosi ir dirbo). Vėliau Lietuvoje, gavusi finansavimą, knygą, kaip matome, išleido ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Nenoriu nuvertinti kitų leidyklos knygų (Lietuvos autorių, ne verstinių), tačiau „Sklepas“ nušluosto nosį absoliučiai daugumai išleistų pastaraisiais metais.
Sumuojant: esė žanras dar nemirė. Jis mėgina pulsuoti ir evoliucionuoti. Galbūt per šią dekadą, per antrąjį dešimtmetį, Lietuvoje jis ims ir įsigalės kaip koks Stelmužės ąžuolas. O Laurynas su savitais erdvės ir laiko fokusais nusipelno bent jau pagarbos ir skaitytojų dėmesio. Kad padvalas neliūdėtų.
