„Išvarymas“. Ištarta

DOVILĖ ZELČIŪTĖ

Maniau, kad tasai jausmas, kokį patyriau, kai, Nepriklausomybei pralaužus užtvanką, budo ir vienijosi tauta, kai purtė karštligiška suvoktis, kad ir pats nebesi išmestas iš barščių, o drąsiai gali save vadinti tautos dalimi, manęs jau niekada neaplankys. Neapims pakilumas, neužsmaugs graudulys: tu esi šios žemės – Lietuvos – savasties dalis, jos gyvybės liudininkas ir tęsėjas. To jausmo nesugrąžino nei kasmet per televiziją kartojami tautos atmintį žadinantys reportažai, nei galop sąžinės balsas: džiaukimės, ką turim. Betgi džiaugtis – kaip visa tai, ko troškome, turim? Kokiu būdu, kokia kaina?

Režisieriaus Oskaro Koršunovo ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“ Nacionaliniame dramos teatre privertė ne tik jaunus, bet ir mano kartos žiūrovus pašokti iš kėdžių: tokio bendrumo su saviškiais, tokio abipusio supratingumo jausmo seniai nebuvau regėjusi ir išgyvenusi.

Pradėjusi šio spektaklio gimimo kelionę nuo pirmųjų repeticijų, nerimaudama laukiau, kaip bus sutikta premjera. Koks paradoksas: nei brutalumas, keiksmai, nei prarandančios savastį ir kultūrą tautos ženklai nenutolino, o tik sustiprino išgyvenimus. Išskyrus tuos kelis išlėkusius pro duris po pirmo ar antro veiksmo (ne visi ištveria nukreiptą į savo gyvenimą veidrodį) žiūrovus, daug daugiau buvo sutapusių su spektaklio alsavimu: nuo pirmųjų vaidinimo frazių įsitraukė atsakydami juoku, plojimais, pritardami Sauliaus Prūsaičio ir jo grupės iš orkestro duobės sklindančioms dainoms, niūniuodami pažįstamus motyvus drauge su Benu (akt. Ainis Storpirštis), vyresniuoju Benu (akt. Vytautas Anužis), sėdinčiu neįgaliojo ratukuose, ir visa didele aktorių trupe.

Po premjerinės euforijos atėjo ramybė: tai, kas iki šiol buvo neįvardyta ar nutylėta, tapo atvira.

Su Sauliumi Prūsaičiu, „Išvarymo“ muzikos kūrėju:

– Mielas Sauliau, drauge su visa kūrybine grupe sukūrėte didingą sceninį reginį. „Išvarymas“ neįsivaizduojamas be Jūsų tikro garso muzikos, panardinančios visus į ypatingą atmosferą. Nenorėdama nė vieno kūrėjo išskirti, vis dėlto drįstu teigti, kad Jūs ir visa rinktinė muzikantų grupė – Laimonas Jančas (elektrinė gitara), Kęstutis Pavalkis (klavišiniai), Paulius Adomėnas (bosinė gitara) ir Gediminas Augustaitis (mušamieji) – kūriniui suteikėte dvasią. Kaip pats vertinate darbą šiame spektaklyje?

– Labai malonu, kad jums taip atrodo. Savo darbą vertinu labai paprastai, tai yra vertinu taip, kaip jį vertina žiūrovai. Vertinu taip, kaip jį vertina visa spektaklio kūrybinė grupė. Tai man buvo ir vis dar yra didelis kūrybinis iššūkis, tai yra mano ir mūsų kūrybinės grupės debiutas teatre. Be to, darbas su – galiu ramiai sakyti – vienu žymiausių šios epochos režisierių suteikė ir tam tikros drąsos, kartu ir labai įpareigojo.

– Kiek turėjote kūrybinės laisvės siūlyti užpildyti spektaklio erdvę muzikiniais akcentais?

– Manau, kad kūrybinė laisvė, kaip samprata, yra tai, ko negalima pamatuoti – arba ji yra, arba jos nėra. Šiuo atveju (turiu omenyje spektaklį) ji buvo. Na, o toliau „žaidė“ jausmai ir saikas.

– Kaip nustatėte teksto ir muzikos proporcijas? Ar jos buvo atiduotos į režisieriaus rankas?

– Oskaras nusipelno didelės pagarbos už pasitikėjimą žmonėmis, su kuriais dirba. Režisierius leidžia išreikšti, įkūnyti scenoje savo mintis, jausmus, pojūčius. Aišku, tai yra kolektyvinis darbas, ir visa muzika, kuri buvo panaudota spektaklyje, į jį atėjo tik rūpestingai aptarus ir motyvuotai.

– Ar esate patenkintas aktorių darbu? Ar aktorius privalo būti muzikalus?

– Aktorių muzikalumas stebino ir stebina. Nors geriau pagalvojęs suprantu, kad aktorinis menas ir muzika neatsiejami. Taip pat supratau, kad pati pjesė mums, kuriantiems spektaklį, pasiūlė gana įdomias žaidimo taisykles, kurios šiuolaikiniame teatre nedažnos, todėl ir patrauklios. Turiu omenyje scenas, kurios tapo tarsi miuziklais spektaklyje.

– Su jumis kolegiškai dirbo judesio meistrė Vesta Grabštaitė. Porą žodžių apie muzikos ir judesio sintezę…

– Mūsų „sintezė“ gražiai atsiskleidė daugely spektaklio vietų, bet manau, kad labiausiai pavykusios mizanscenos – „Autobusiukas“ ir „Babaj United“. Aš jas vadinu mažais stebuklais. Manau, kad muzika be judesio yra negyva muzika.

– Ar lengvai susitarėte, susikalbėjote su pjesės autoriumi Mariumi Ivaškevičiumi ir režisieriumi Oskaru Koršunovu? Kas Jums šiame darbe buvo netikėta?

– Būtų tiesiog keista nerasti bendros kalbos su tokiais išprususiais žmonėmis ir savo srities profesionalais. Visa kita – tik detalės. Žinoma, dirbant buvo ir pastabų, ir korekcijų – juk tai didelis kolektyvinis darbas ir to neišvengsi. Netikėtumai persekiojo nuolat – kad ir nauji režisieriaus sprendimai, aktorių improvizacijos arba Vestos nauja choreografija, vaizdo projekcijos, scenografija. Žodžiu, man pasirodė, kad pats teatras ir yra vienas didelis netikėtumas.

Su Gintaru Makarevičiumi, spektaklio scenografu ir vaizdo projekcijų autoriumi:

– Kaip scenografas Lietuvoje esate dirbęs su daugeliu režisierių. Kaip nusakytumėte Oskaro Koršunovo spektaklio kūrybinius principus (turiu galvoje scenografiją)?

– Pirmą kartą su Koršunovu savarankiškai kūriau scenografiją jo režisuotai kompozitoriaus Vykinto Baltako operai „Cantio“. Kadangi libretas buvo panašesnis į šiuolaikinę poeziją ir buvo ne itin daug nuorodų, koks galėtų būti scenovaizdis, o ir muzika buvo tik kuriama, tai turėjau visišką laisvę ir mano pasiūlyta idėja patiko Oskarui. „Išvaryme“ situacija buvo kiek kitokia, bet po to, kai sutarėme dėl scenovaizdžio koncepcijos (pačia bendriausia prasme), Oskaras atsitraukė, kol parodžiau jau ganėtinai konkretų variantą. Kita vertus, jau repeticijų metu kartais atsiranda naujų elementų, kaip kad buvo su sofa „Išvaryme“. Pasikeitimai, kurie buvo ir kuriuos numačiau, buvo sutikti teigiamai.

– Kokiai stilistikai priskirtumėte „Išvarymo“ scenografiją? Sąlyginiai ženklai: baras, kaip išviešinta visų čia atvykusių gyvenimo vieta; suolelis, tampantis ir meilės guoliu, ir mikroautobuso sėdyne, ir tiesiog – parko suoleliu; milžiniškas ventiliatorius, primenantis ir mėsmalę, ir skalbyklės centrifugą; ir – gan konkreti dušo kabina, visiškai realistinė, su tikru vandeniu; buitinės kartono dėžės, kuriomis dangstosi benamiai…

– Iš tikrųjų baro sąmoningai nekūriau, nes tai senas fabrikas, kurio konvejerį artistai pavertė baru ir t. t. Tai XIX a. pabaigos fabrikas ar kažkokios prieplaukos angaras. Pavyzdžiui, kolonos nukopijuotos iš Venecijoje esančio istorinio arsenalo, kuriame dabar vyksta Venecijos bienalės parodos. Man atrodė, jog istoriškumas tokiai temai labai svarbus, jau vien tam, kad mūsų didžiai gerbiama LNDT didžioji scena įgautų atmosferinę aurą nieko negražinant ir nemaskuojant. Kartu juk teatras yra tas pats fabrikas, kuriame žmonės dirba nuo sutemų iki aušros, o kartais ir dar daugiau, tik, žinoma, tai kūrybinis darbas, nors darbų dydis ir pastatymo apimtis kartais sukuria būtent fabriko atmosferą. Man ši scenografija svarbi tuo, kad pavyko susilieti su teatro erdve, jos neprievartaujant ir nekeičiant iki visiško neatpažįstamumo, bet kartu ir nepaverčiant tik anonimiška juoda dėžute.

– Ar įsivaizduojate, kad ši scenografija bus mobili galimų gastrolių metu?

– Taip, nors iki centimetro viską sudėliojau būtent šiai scenai.

– Kaip vertinate šią Mariaus Ivaškevičiaus dramą?

– Kadangi pats esu režisavęs spektaklį „Katinas Temzėje“ (pjesės autorė Aneta Anra, Jaunimo teatras) ta pačia – Londono tema, šią Ivaškevičiaus dramą vertinau lygindamas. „Katine“ – švelni autobiografinė devyniolikmetės istorija, supinta su mintimis, svaičiojimais, neurozėmis, sapnais. O „Išvaryme“ – viskas realu. Pavyzdžiui, „Katine“ „vaidina“ katino galva, „Išvaryme“ – šuns. Ir ši metafora daug pasako apie pačias dramas. (Beje, abi šias kaukes kūrė menininkas Donatas Jankauskas.) Murkia ir švelniai glaustosi ir – kandžiojasi ir intensyviai šokinėja. „Mergaitiška“ ir „vyriška“ tos pačios temos versijos. Anetos istorija apie tai, ką ji išgyveno pati, Mariaus – tai, ką jis pamatė ir sužinojo.

– Jūsų darbas šiam spektakliui suteikė tam tikro rūstumo, baugaus liūdesio, grėsmės spalvų. Ar to ir buvo tikėtasi?

– Prisimindavau savo mirusį senelį, kuris dvidešimto amžiaus pradžioje ketino plaukti į Ameriką ir tik per atsitiktinumą pasiliko Lietuvoje, kur nugyveno vienoje vietoje daugiau nei šimtą metų. Kai jis tai pasakodavo, galvodavau apie tai, kad ir manęs tikriausiai nebūtų, jei jam būtų pavykę iškeliauti. Galvojau apie pirmąsias emigracijos bangas ir koks šaltas paprastiems kaimiečiams turėjo atrodyti tas didžiulis svetimas pasaulis. Todėl sąmoningai siekiau to rūstumo, nuolat kartodamas, kad viskas turi būti iš tikro metalo ir pagaminta taip, kaip tai būna realiame gyvenime. Jeigu koks elementas turi atlikti tam tikrą funkciją, tai tą funkciją tas elementas turi atlikti realiai. Manau, kad aktoriams tokiu atveju nereikia galvoti, kaip čia dabar neužmiršus, jog pakėlė sunkų daiktą, kai jis sveria vos kelis šimtus gramų.

Su Agne Jagelavičiūte, kostiumų dailininke:

– Kaip gimė „Išvarymo“ kostiumų sprendimas? Kiek Jums teko gilintis į pačią dramą, į joje aprašomus tipažus?

– Apie spektaklio idėją sužinojau dar labai anksti, kai Marius Ivaškevičius tik pradėjo rašyti, ir, matyt, jau tada pradėjau stebėti dalykus, susijusius su šia tema. Su režisieriumi nemažai diskutavome, o kai pjesė atsirado, žinoma, analizavome kiekvieną personažą atskirai, bandydami rasti pavyzdžių ir tarp pažįstamų, ir tarp gatvės praeivių, ir tarp praeities prisiminimų, ir internete, iš autentiškų nuotraukų.

– Kiek turėjote laisvės spręsti ir siūlyti savo modelius pati? Ar daug tartasi su scenografu, pjesės autoriumi ir režisieriumi? Kaip vyko pats kostiumų kūrimo procesas?

– Šis spektaklis labai smarkiai pakeitė savo veidą nuo pradinio sumanymo. Jis labai išsiplėtė, atsirado daug daugiau personažų, nei buvo iš pradžių. Su režisieriumi jau buvome aptarę, kad personažai turi būti realistiniai, o visa kita jau buvo mano reikalas. Iš esmės daugiausia tariausi su aktoriais, man buvo labai svarbu, kad kostiumai ne trukdytų, o padėtų atskleisti personažą. Režisieriui dažniausiai rodėme jau beveik pabaigtus kostiumus. Rasti bendrą kalbą nebuvo sunku, nes nuomonės apie personažus nuo pradžių sutapo.

Oficialiai teatrui kostiumus kūriau pirmą kartą, ir nors jau yra tekę asistuoti teatro dailininkams, šis kartas, žinoma, ypatingas. Pamatyti, kaip gimsta toks grandiozinis projektas, kaip vienas menininkas papildo kitą, kaip sąveikauja, galų gale kaip sprendžia iškilusias dilemas ir priima bendrą sprendimą, – nepaprasta. Gal kai kuriuos dalykus įsivaizdavau kiek kitaip, kiekviena patirtis buvo vertinga.

– Mačiau, kaip iki pat peržiūros bėgiojote po įvairias parduotuves, ieškodama drabužių, batelių, detalių… Kokią atsakomybę prisiima spektaklio kostiumų kūrėjas?

– Tiesą sakant, atsakomybės dydis iš pradžių kiek išgąsdino, nes viena yra tiesiog įsivaizduoti kostiumus, visai kas kita – juos lipdyti ant personažo ir matyti, kad kartais būtina net mažiausia detalė, kad personažas atsiskleistų. Žinoma, kostiumų svarba priklauso ir nuo spektaklio sumanymo, o konkrečiai šiame jie buvo svarbūs. Jie turėjo atskleisti tikrąją personažo esmę, tai, ką jis slepia, ir parodyti tikrąjį veidą. Negalėjau net įsivaizduoti, kiek visko reikia spektakliui, kuriame vaidina trisdešimt žmonių.

Su Monika Vaičiulyte, Eglės vaidmens atlikėja:

– Sukūrėte įspūdingą, žaižaruojantį spalvomis Eglės vaidmenį. Kuo Jums pačiai Mariaus Ivaškevičiaus personažas artimas, atpažįstamas?

– Kai perskaičiau pjesę, ji man labai patiko – turinys, personažai, likimai, pjesės stilius. Eglės gyvenimas – šiuolaikinės moters drama. Moters paveikslas vyriškame pasaulyje, moters teisės, pasirinkimai arba jų nebuvimas. Kova dėl kiekvienos dienos. Arba priešingai – pasidavimas, jokios kovos. Konkreti siužetinė pjesės linija nebūtinai turi atitikti tavo pasaulio matymą. Bet suvokti, perprasti kitokią asmenybę, kitokią, nei pati esi, moterį – užduotis. Ko žmogus, individualybė, siekia, kokie jo tikslai ir kaip jį vertina kiti. Buvo laikai, kai moteris degino ant laužų. Ar dabar ne tas pats? Tik kitokie tie laužai… Pjesėje rytų europietė, vakariečio akimis, yra tinkama tik „degti“ ant pramogų ir malonumų laužo.

– Kiek prireikė profesinės distancijos vertinant savo personažą? Kaip nusakytumėte Eglės, emigravusios su realiomis svajonėmis ir „atvykusios“ į dramatišką finalą, vaidmens liniją?

– Profesiniu požiūriu vaidinti tokį personažą kaip Eglė labai įdomu, nes jos labai ryškūs likimo pokyčiai. Eglė scenoje pasirodo kaskart skirtingais gyvenimo etapais. Švytinti jaunatviškomis svajonėmis, dūstanti auksiniame narvelyje, pažeminta, sutrypta. Bet – gyva. Ji žavi atvirumu, tiesumu.

Teisi? Ir taip, ir ne. Klystanti? Ir taip, ir ne. Ji nuoširdi, viską daro iki galo, atsiduodama, iš visų jėgų, ji neneigia savęs ir nesiteisina. Eglė sako: „Aš tokia. Aš gyvenu taip.“ Eglė yra vienintelis pjesės personažas, prisipažįstantis garsiai: „Aš noriu namo.“ Ji nenori tapti kitkuo, bet būtent ji bene labiausiai ir pasikeičia.

– Spektaklio ir vaidmens stilistika paremta sąlygiškumais. Ir vis dėlto Jūsų vaidmuo – toks atvirai degantis, regis, visiškai savęs nesigailite. Kokia ateinate į sceną?

– Nesigailiu, nemoku to ir apie tai negalvoju. Kaip aktorė visada siekiu maksimumo ir nelabai įsivaizduoju, kad galima kitaip. Scenoje savęs tausoti negalima. Kalbant apie šį spektaklį – ar Eglė savęs gailėtųsi? Ne. Kai einu vaidinti Eglės, man už nugaros stovi tūkstančiai tokių merginų – eglių, liepų, drebulių – visas miškas ošia tose laukinėse emigracijos džiunglėse.

Liko pusvalandis iki pirmosios „Išvarymo“ premjeros. Kas – ant kėdės, kas – ant grindų… Oskaras Koršunovas tyliai kalba aktoriams, muzikantams, visai trupei, susirinkusiai nedideliame grimo kambaryje prie scenos:

– Pamatykite lauką, kuriame nėra akmenų. Taip ir šio spektaklio prasmės. Jums tuos prasmių akmenis reikia užauginti. Taigi: nostalgijos akmuo; praradimų akmuo; nepamatuotų ambicijų akmuo; vienatvės akmuo; jautrumo akmuo…

Pradžia turi būti šokiruojanti: riksmas, muštynės, anarchistai ir pan. Iš esmės prasminius akmenis įridena, užaugina Eglė ir Benas. Iki spektaklio pabaigos turite taip apauginti viską prasmėmis, kad žiūrovams neliktų jokio įtarimo, jog keturias valandas čia galėjo vykti koks nors „dubasinimas“. Auginkite savo prasmių akmenis!