Kai Dievą pakeičia Erazmas
MARIUS PLEČKAITIS
Erasmus Roterodamus. Pagiriamasis žodis kvailybei.
Iš lotynų k. vertė Merkelis Račkauskas. V.: Vaga, 2011. 224 p.
Visi žinome, kaip smarkiai Renesanso vyrukams magėjo pertvarkyti neteisingą tamsuolišką pasaulį. Humanizmo ir tikrosios minties triumfas menininkus ir valstybininkus vertė daryti stebuklus ar bent jau jais kvepiančias reformas. Atrodo, kad ir Thomo More’o bičiulis Erazmas Roterdamietis nenorėjo labai atsilikti nuo kolegos iš Albiono. Tam tikra prasme Deziderijus Erazmas jį net pralenkė. Seras Thomas More’as jau visai sušlagerintą garsiąją „Utopiją“ išleido 1516 m., o Erazmas Roterdamietis „Pagiriamąjį žodį kvailybei“ – 1511 m.
Ne visada katalikų kunigas taip plieks įvairias tuštybes, kaip tai knygoje padarė Erazmas. Ne kiekvienas išdrįstų ir naujai aiškinti Šventąjį Raštą, siūlyti kitas interpretacijas ir vertimus. Erazmą Roterdamietį įsivaizduokime kaip plūgą, ariantį nemokšišką dirvą. Kas be ko, tokių plūgų buvo ne tiek ir mažai.
„Pagiriamajame žodyje kvailybei“ filosofiniu satyriniu stiliumi analizuojamos puikybės, tariamo dvasingumo, tamsuoliškumo realijos. Knyga skaitoma lengvai, daug išnašų (daugiausiai – iš mitologijos), rasime net keturiasdešimt šešis skyrius (pvz., „Kvailybė veda prie išminties“, „Nedresiruoti gyvuliai – laimingiausi“, „Tautų filautija“…). Kvailybė veikale suvokiama dvejopai: arba per didelis tiesmukas mėgdžiojimas to, ko nesupranti ir, tiesą sakant, net nebandai ar negali suprasti, arba perdėtas nežemiškas santykis su čia ir dabar tikrove. Kaip pavyzdį galima pateikti „Persepolyje“ („Kitos knygos“, „Kitokia grafika“, 2011) pavaizduotą sceną, kurioje René Descartes’as neigia materialųjį pasaulį (akmenį greta stovinčio Marxo rankoje), o šis kvatodamas jį šveičia René į makaulę. „Ajajai! Ką tu, Karlai, darai! Praskelsi man galvą!“
Erazmas taip pat, tik kiek intelektualiau, ironiškiau grūmoja užsisvajojusiems pasaulio gyventojams, maždaug – mažiau dvasingojo miego, daugiau tikrojo darbo. Vis dėlto apie visas kvailybes Erazmas šnekėti neišdrįsta. Dievo sūnus Jėzus laikomas tam tikru gero skonio etalonu, nelazdavotina tiesa. Čia Erazmas Roterdamietis savo juodaskverniškumo neperžengia.
Turbūt gerai, kad paleista ši „Vagos“ filosofinių-eruditinių knygelių serija, suteikianti progą dar kartą prisiminti esmingesnius amžių kūrinius. Bent jau man knyga patiko ir dėl to, kad pasikartojau graikų mitus, dievybes.
