Mirusieji irgi šoka
VALDAS GEDGAUDAS
Keistas jausmas apninka apsilankius Jaunimo teatro premjeroje – Dale’o Wassermano „Skrydyje virš gegutės lizdo“, sukurtame Keno Kesey to paties pavadinimo romano motyvais – tarsi sapnuotum praeitį, pakibtum tarp saldaus sugrįžimo džiaugsmo ir kastracijos baimės. Tartum sustingusia atminties lava užlietos vakarykštės boschiškos graviūros trumpam atgytų, o tu dar kartą įsitikintum – mirusieji irgi šoka.
Turbūt kiekvienam bent kiek praprususiam rytų europiečiui, kuriam per keturiasdešimt, „Skrydis virš gegutės lizdo“ su Jacko Nicholsono Makmerfiu priešaky – sovietinio beprotnamio metafora – binarinė po užmaršties lozungais besiilsinčių anos sistemos didvyrių Aleksandro Matrosovo ar Marytės Melnikaitės opozicija.
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Tai kas gi drįsta drumsti mirusiųjų ramybę?.. Žmogus iš Samaros – režisierius Valerijus Griško, prieš dvidešimt septynerius metus pastatęs šią pjesę Lietuvos rusų dramos teatre. Lyg ir statęs ją Krasnodare ar dar kur kitur. Dabar jam šešiasdešimt. Prisipažįsta mėgstantis kartotis.
Nežinia, kaip viskas atrodė daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus Vilniuje ar Eurazijos plėšinių platybėse, tačiau Jaunimo teatro „Skrydis virš gegutės lizdo“ pavojingai panėši į pirminį šaltinį – legendinį Milošo Formano to paties pavadinimo filmą, sukurtą 1975-aisiais. Tapusį sovietinių disidentų ar jiems prijaučiančiųjų, tiesiog nepritapusiųjų ar kiek nuodugniau, ne savo valia, su reabilitacinėmis saugumo kineziterapijos programomis supažindintųjų ikona.
Atrodytų, lyg režisierius mizanscenuotų per kalkę – tiek vidinis, tiek išorinis spektaklio piešinys su M. Formano punktyrais sutampa daugiau, nei norėtųsi. Toks jausmas, lyg matytum gal ir neblogai padarytą, bet vis dėlto kopiją, kuri originalo, suprantama, niekada nepranoks. Taip sakant, klastotę be „vandens ženklų“.
Tų „vandens ženklų“ niekam ir nereikėtų, jeigu bent apytiksliai būtų ieškoma atsakymo į klausimą, kodėl „Skrydis virš gegutės lizdo“ statomas būtent dabar ir kaip jis komunikuoja su šiandienine psichosomatine žmogaus teisių ir lobotomizuotos demokratijos realybe.
Vien tik abstraktaus-filosofinio-namudinio smalsumo („įdomu, kaip ši pjesė skambės šiandien?..“) čia vargiai pakanka. Reikia naujo požiūrio, nes „Skrydyje virš gegutės lizdo“ socialinis-politinis užtaisas – itin svarbus. Ir būtent čia galėtų vertis nauja erdvė galimoms interpretacijoms.
Trumpai tariant, D. Wassermanas – ne Šekspyras, o V. Griško – ne M. Formanas. Todėl būtų protinga kurti savą ir vienintelę „Skrydžio“ versiją, o ne štampuoti praėjusio šimtmečio makmerfiškos-nikolsoniškos grafikos atspaudus.
Kita vertus, kuo senesnė kalkė, tuo mažiau tepa. „Neteplus“ ir jaunimiečių spektaklis – švarus, netgi kažkiek sterilus, tvarkingas.
Tie „psichai“ (Jurgis Damaševičius, Gediminas Storpirštis, Simonas Storpirštis, Saulius Sipaitis, Vytautas Taukinaitis, Nerijus Gadliauskas, Ignas Ciplijauskas) – tokie beveik kalėdiniai: stilingomis, patogiomis, švelniai prie kūno priglundančio audinio pižamomis; žvitrūs, atsiganę, nusiskutę, saugiai kontempliuojantys kontroliuojamą savo beprotystę modernioje pilkšvų tonų palatoje su virtualiomis grotomis, schemomis ir mikroschemomis (scenografas ir kostiumų dailininkas Artūras Šimonis).
Kiekvienas iš jų turi ką vaidinti, turi kur pasireikšti. Ir daro tai gerai. Su ugnele. Nors ir priblėsusia. Gal kiek sunkiau tik I. Ciplijausko Rakliui, kuris pustrečios valandos privalo prakaboti apsimyžusio, gana apkūnaus Nukryžiuotojo poza pro tvorą dantų vis neva piktai prakošdamas: „Dėjau ant visų!..“ (Žiauri ta aktoriaus profesija kartais vis dėlto…)
O kaip atrodo „ant visų dėjęs“ Andriaus Bialobžeskio Makmerfis?.. Prisipažinsiu, jog, vaizduotėje viešpataujant turbūt amžinai įsitvirtinusiam kanonizuotam sveikiausiajam iš visų sveikųjų pamišėliškam J. Nicholsono anuomet suvaidintam personažui, iš pradžių buvo baisoka, kad neįvyktų atmetimo reakcija.
Tačiau A. Bialobžeskio Makmerfis prigyja, pritampa, neerzina, nenuvilia. Kaip ir visa personalo svita su Aldonos Bendoriūtės sesele Retčed priešakyje. Visi savo vietose – tikslūs, techniški, preciziški. Paradoksali situacija: daug gerų vaidmenų labai jau vidutiniškame spektaklyje.
Ateityje V. Griško ketina Jaunimo teatre galbūt pastatyti Peterio Shafferio „Amadėjų“. Simptomiška, kad ir šią pjesę jis prisipažįsta jau statęs mažiausiai tris kartus. Ir vėl tas pats M. Formano šešėlis…
Gal ir įdomus toks keliaujančio pameistrio, savo kūryba apsėklinančio pakeleivingus teatrus, gyvenimas. Bet, pameistriui išvykus, po spektaklio jautiesi tarsi nubučiuotas per stiklą.
Netgi kopijai reikia intrigos. Na, pavyzdžiui, jei Vadą-Šluotą arba Vadą Bromdeną, M. Formano versijoje įkūnytą impozantiškojo-monumentalaus-epiško nepakartojamai fantastiško indėno Willo Sampsono, pažodiniame V. Griško perdirbinyje imtų ir suvaidintų buvusi Jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėja Ingrida Daunoravičiūtė-Ragelskienė?!. Tai būtų jau šis tas.
