Monoeuforija II

Vidinės Mongolijos dienoraščiai

VAIVA GRAINYTĖ

Barmenas Ryžtas ant padėklo atneša vėją,
arklius ir žvaigždynus

Rytas už vakarą protingesnis, sakė Gražioji Vasilisa, Koščejaus nuotaka – ta, kur iš rankovių mėtė kaulus ir jie virto paukščiais. Antroji diena buvo ne ką prastesnė už Vasilisos fokusus.

Į stotį vežantis taksistas – saulėje įdegęs mongolas – išlaipino iš automobilio tarsi giminaitę: su geriausiais linkėjimais ir šypsenomis. Autobuso į Hohhotą laukti ilgai nereikėjo. Tris valandas kračiausi ant sulūžusios sėdynės, prakaituodama dilbis į dilbį su susisukusiu, vos kelis kilogramus sveriančiu seneliu (mudu Krylovui būtume geras įkvėpimo šaltinis – kaipmat parašytų eiliuotą pasakėčią, pvz., „Žvirblis ir meška“).

Hohhote prie stoties išsirikiavę milžiniškus riešutų pyragus ant ratų pardavinėjo kinų musulmonai – man jų rasė turbūt pati gražiausia. Kaukazietiški bruožai sumaišyti su Jangdzės DNR. O gal man visgi gražiausi mongolai – jų skruostikauliai pūpso išsišovę kaip avietynai, o akys būna ne tik rudos, bet ir baltai žalios, lyg žolė, vandeniu atskiesta. Tokios akių spalvos seniai, apsiželdinę baltomis barzdomis, vidury gatvės sudarinėjo diagramas, skaitė ateitį iš delno arba laukė kliento, pritūpsiančio išmesti mažutes, vos kelių centimetrų didumo, taro kortas. Tibetietės moterys prekiavo papuošalais ir niršiųjų dievybių paveikslėliais. Nulindau į mongolų užeigą ir suraičiau ant popieriaus stepių pavadinimą – nusirašiau hieroglifus iš „Lonely Planet“ gido, kuriame miglotai buvo užsiminta, kad maždaug 150 km į šiaurę nuo Hohhoto yra stepės. Pakišau lapelį su užrašu autobusų bilietų pardavėjai. Mano nuostabai (maniau, kad nieko nebus), moteris man išspausdino bilietą į Džaohe.

Stoty mane kaipmat apipuolė diedai, klausinėjantys, kur važiuoju. Pamatę užrašą ant bilieto suplojo rankomis: „Oi, turiu jurtą, arklių, tik 500 tau viskas atsieis.“ Supratau, kad važiuoju į turistines stepes. Bet košė jau buvo užvirta.

Prieš įlipdama į autobusą savo bilietą parodžiau kažkokiai merginai: norėjau pasitikslinti, ar tikrai į tą transportą lipu. Mergina važiavo tuo pačiu autobusu – taip susiradau sėdėjimo draugę. Tokia juodukė, apsilaupiusiais nagais, blizgančius džinsus mūvinti panelė, kalbanti gražiu, ramiu balsu (iš balso galima spėti, kad tai mongolė – kinių balso stygos būna čaižios kaip vielos, nepakeliamai spigios, lyg musės prieš mirtį zvimbtų). Iš plaukuotų rankų ir mažų ūselių po nosimi supratau, kad ji ne kinė – kinų oda lygi ir skaidri kaip stiklas. Mergina susidomėjusi klausinėjo, kodėl keliauju viena, juokėsi ir kraipė galvą – čia tai bent! Viena kitai parodėme savo ID korteles – jai 24 metai, gimusi liepos 13-ąją. Sakė neseniai ištekėjusi, gyvenanti stepėse. Telefonu su kažkuo kalbėjo mongoliškai – turkų ir gruzinų kalbas man primenančiais garsais. Mergaitė pasiūlė išlipti kartu su ja – pasisiūlė parūpinti apsistojimo vietą. Jeigu ne ji, turbūt būčiau išlipusi po dviejų valandų kelio horizonte atsiradusiame jurtų kaimelyje, kurio centre būtų stovėjusi didžiulė „jurta“ – vietinė diskotekų ir dainų salė (įsivaizduoju: kala techno, mongoliškais rūbais vilkinčios merginos bliauna atseit mongoliškas dainas, turistai filmuoja ir fotografuoja), aplinkui kabo reklamos. Išlipome vidury plyno lauko, tolumoje bolavo jurtų kepurės. Nespėjus nė mirktelti, prie mūsų prilėkė du motociklai. Mergina su visais savo nešuliais užšoko gražuoliui – savo žaliaakiam jaunikiui – ant kupros, o aš apsivijau akiniuotos būtybės – moters-vyro – liemenį.

Sustojome prie molinio namo. Viduje – švarus mažas kambarys, krosnis, kuri vasarą yra lova, širma atskirta nuo mažutės virtuvėlės. Jaunavedžiai krykštaudami ėmė vienas kitą žnaibyti ir kumščiuoti, o akiniuotoji būtybė buvo pristatyta kaip jiejie – vyresnioji merginos sesuo. Visi nuėjome prie kito namo. Į kiemą subėgo saulėje nugairinti vyrai laukiniais veidais, išlindo rasos lašais aplipusi (nusišneku: tai buvo ne rasa, o nuo budėjimo prie verdančio puodo ant kaktos nusėdę karšti garai) moteris. Mano geradarės sesuo atvedė arklius: laikas jodinėti. Jodinėjimo tikėjausi išvengti, nes, mano galva, tai turistinė pramoga, be to, arkliai man visada atrodė melancholiškų filologių pezalai. Man labiau norėtųsi joti ant, pvz., drakono arba skrieti įsitaisius ant kondoro nugaros. Moteris-vyras pasakė jodinėjimo kainą, atsisakyti nebuvo kaip. Galiu dėl pinigų akis kabinti sukčiams, tačiau man negaila būti pajamų šaltiniu mongolų šeimai: padaviau šimtinę ir paklusniai sėdau į balną.

Na, gerai, prisidėsiu prie melancholiškų filologių – jodinėti yra nuostabu. Ypač stepėse, kur akys neturi kur atsitrenkti, o žolių kupstai banguoja kaip jūra ir ta jūra persiduoda per tobulai rudo gyvulio nugarą.

Stepėse, kur buvęs, kur nebuvęs, snaudė… kupranugaris. Mūsų šeimos kupranugaris, nusijuokė mano stalkerė. Visos keturios – vyresnioji sesuo, autobuse sutiktoji mergina, aš ir mano kuprinė – sėdome ant motociklo ir nuskriejome pas jų kaimynus. Mane pasitiko malonus maždaug šešiasdešimties metų mongolas. Nežinau, koks mėnulis tą dieną buvo mano ženkle, tačiau kinų kalba sruvo iš burnos laisvai, kaip Druskininkuose srūva mineraliniai. Viską supratau, ką man sako, mane visi suprato. Man buvo aprodytos dvi jurtos – galėjau išsirinkit labiausiai patinkančią. Nuo tos, siūlančios televizorių, dušą, dvigulę lovą ir lakuotą spintą, bėgau kaip nuo ugnies. Pasirinkau pačią kukliausią ir asketiškiausią – prieangis, pakyla, ant tos pakylos stalas, spintelė, miegi ant žemės. Centre kabo išaustas Čingischano portretas. Įeinama pro mažas raudonas dureles su langeliu. Vyrauja šiltos, tamsios ir sodrios mano numylėtinės – geltona, purpurinė, mėlyna ir žalia – spalvos. Vos su šeimininku sukirtus rankomis, mano stalkerės seserys dingo iš akių. Mongolai, kaip ir kinai, nepraktikuoja ilgo atsisveikinimo: apsisuka ir nueina, lyg niekur nieko. Taip ir likau stovėti su gerklėje paruošta padėkos ir atsisveikinimo kalba.

Ją gilyn nugrūdo vėjas – vėjas čia braukė žoles ir tolumoje lakstančių žirgų karčius. Į mane angliškai prabilo jaunutė mergaitė, smalsiai stebėjusi mane nuo pat atvykimo minutės. Dvidešimtmetė mongoliukė, primenanti mielą šikšnosparnį, guodėsi čia nuobodžiaujanti. Apie tai bylojo visa jos laikysena: akys vis lakstė, o pirštai nervingai maigė mobilųjį telefoną. Jaunai panelei norisi į miestą: vaikščioja vilkėdama „Vero moda“ rūbais po stepes, vis nervingai persiriša plaukus. Sakė baigusi (kaip supratau) dainavimo mokyklą. Iš to mergaitė ir pragyvena – eina į tą baisią, pusvalandžio atstumu nuo jos kaimo nutolusią jurtą dainuoti turistams.

Aprodė savo kambarį, kuris kartu buvo dar kelių žmonių miegamasis (tai išdavė lovų skaičius). Mongoliukė liepė man pozuoti – fotoaparato mygtuko spaudymas, atrodė, jai yra tikra šventė. Po kiemą zujo seniai, vaikai, skirtingo amžiaus moterys ir vyrai – turbūt vieni kitų vyrai ir žmonos, dukros, seserys, pusbroliai, seneliai ir močiutės.

Kai eidavau į tualetą, esantį kitame lauko gale, man į nugarą susmigdavo visų kartų akys: visi palydėdavo mane pas nykštukus, ar kaip ten sakoma. Tualetas toks kaimiškas, lietuviškas, tik vietoj vienos skylės yra ir antra. Vos susiruošus ką nors veikti, tuoj pat atsiranda likimo draugė – jau pripratau, kad tai visiškai normalu. Tupi, pasišneki.

Pavakare nuėjau į virtuvę – paprašiau cukinijų ir avienos. Tuščia patalpa prisipildė žmonių: visi garsiai aptarinėjo mano pasirinkimą. Žmonių minioje buvo atsiradęs naujas veikėjas – jaunuolis, išdidžiai be perstojo čiunkiantis nikotiną. Savo elgesiu, tarsi koks gaidys vidury kiemo, demonstravo smarkumą: nurodinėjo moterimis, garsiausiai už visus juokėsi ir kalbėjo. Jis atsirado mano jurtoje drauge su daržovėmis ir avienos gabalu.

Kol peiliu darinėjau kaulą, šnekėjomės apie jam svarbius dalykus: kiek man metų, ar esu ištekėjusi, ką veikiu, kodėl keliauju viena. Vaikinas išreiškė susižavėjimą mano drąsa ir klausinėjo apie Lietuvoje paliktą draugą – jam šis mano gyvenimo faktas pasirodė bene aktualiausias. Kol peiliu rakinėjau avieną, vyrutis sulaikęs kvėpavimą savo įkypomis akimis – šakutėmis – rakinėjo mane. Lyg būčiau iš dangaus nusileidęs švytintis kepsnys. Mano bendraamžis ir to paties mėnesio gimtadienio kolega vis kartojo, kaip džiaugiasi, kad čia atvykau, ir koks jis laimingas, kad galime pasišnekėti. Savo laukiniais nagais man padėjo suplėšyti kremzles ir atkišo cigaretę. Lauke buvo sutemę, spingsinti jurtos lemputė pro dureles viliojo vabzdžius. Išjungiau šviesą ir pasivadinau mongolą rūkyti į lauką. Dangaus nesimatė per žvaigždes – šitokios žvaigždynų koncentracijos niekur nepamatysite. Bernas man savo gimtąja kalba vardino sietynų pavadinimus ir tiesiai paklausė, ar negalėtų drauge nakvoti mano jurtoje. Kelis kartus pakartojusi „ne“ sumaniau pasinaudoti jo simpatija: paprašiau leisti į tą prašmatniąją jurtą apsiprausti. Kol valiausi dantis, jaunuolis mandagiai laukė už durų. Grįžus į mano „butą“, vaikinas šypsodamasis parodė, kad mano durelių spyna išlūžusi: nebėra geležinės svirtelės, ant kurios kabinama spyna. Galiu prisiekti, kad kai atvykau, užraktas funkcionavo kuo puikiausiai. Paprašytas spyną grąžinti į vietą, stepių sūnus tik gudriai nusišypsojo, gūžtelėjo pečiais ir pašaukė savo dėdę – esą galį man pakeisti jurtas, jei jau taip noriu. Vyrai aprodė kitus „butus“ – vienas man šiaip nepatiko, kitas buvo padarytas iš stiklo, trečias gal būtų buvęs nieko, bet užraktas neveikė. Galiausiai supratau, kad visų jurtų veikiantys, neišlaužti skląsčiai sumontuoti taip, kad užsidaro iš vidaus, bet iš išorės lengvai atsidaro. Tad jurtų keitimo ceremonija buvo sudedamoji flirto dalis. Vaikinas, jaučiau, nepiktybinis. Puiku, kad prieš braudamasis atsiklausia dėl nakvynės, tačiau man nerimą kėlė jo jaunatvinis nekantrumas, galintis būti neprognozuojamas. Sugrįžus į mano jurtą, vyrutis nenuleisdamas akių toliau rūkė. Parodžiau duris. Jam jau stovint lauke, užsistūmiau kampe stovinčią spintelę. Aš išeinu ir tau netrukdysiu, bet žinok, kad išeiti visai nenoriu, – tarė stepių augintinis, lyg būtų koks muiluoto televizijos serialo Chosė. Apskaičiavusi „jeigu ką“ galimybę, pasvėrusi „o maža ką“ tikimybę, prie pagalvės visgi pasidėjau peilį.

Peiliu galėjau sužaloti nebent stepių vėją – tai jis visą naktį kibino mano namą ir švilpė pro tento skyles. Bet jūs man pasakykite, kaipgi galima žaloti – ir dar peiliu – tokį nuostabų dalyką kaip vėjas? Zaogao (baisu, siaubas)!

Stepės–Hohhotas

Rytas brovėsi pro jurtos plyšelius, kėliausi kas valandą (pradedant nuo keturių) stebėti saulės trajektorijos, kol galiausiai 7 valandą išlindau visa – Čingischano sraigė – iš kiauto. Vėjas davėsi po mano plaukus, lindo į termosą, pilną mongoliškos (tai reiškia – pieniškos) arbatos. Nuėjus pas šeimą paklausti, ar nenuvežtų manęs iki autobuso, vienas iš vyrų tuoj pat pasibalnojo motociklą ir liepė sėstis. Ir vėl: jokių atsisveikinimo ceremonijų, tik trumpas kolektyvinis šeimos galvos linktelėjimas (mano pasiruošta atsisveikinimo kalba vėl buvo nuryta). Tik mažoji dainininkė bėgdama paskui mojavo.

Vienas iš šeimos vyrų, vežęs mane iki kelio, paliko prie asfaltuoto takelio – jame turėjo kažkada pasirodyti autobusas. Stoviu viena, vėjas drasko savo nagais, tolumoje – gelsvi laukai ir baltos jurtų galvos. Pro šalį prajoja išdidus raitelis ilgaauliais batais ir virsta juodu tašku tolumoje. Tą tašką praryja paukštis, paukštį susiurbia pūkiniai debesys, debesys nusileidžia man į išdžiūvusią akį, susigeria, o kiek nesusigeria, išrieda sūraus lašo pavidalu. Magistras, kiniškas studento pažymėjimas, feisbukai, kažkokie rašinėliai, kažkokie projektėliai, senamiestis, suknelės, kinas, šaltibarščiai, „Lietuvos rytas“, Vilnius–Kaunas… Ir aš ėmiau ieškoti to taško horizonte, bandyti įvykius atsukti: kišti ašarą atgal į akį, atversti ją debesiu, kad šis atrytų paukštį, paukštis išspjautų tašką, o taškas virstų raiteliu ilgaauliais batais… Žmonės nešioja amuletus, kad jų neapvogtų ir nepagrobtų, – kišenėje aukštyn apverčiau budos paveikslėlį, nes tą akimirką norėjau būti kieno nors pagrobta – avies, debesies, raitelio, praryta žemės, nuskandinta pieno, uždusinta vėjo, shenmede (ir taip toliau, kaip sako kinai). Likti čia. Mano egzaltuotą būseną pertraukė iš horizonto išniręs autobusas: susiurbė mane į savo karštus vidurius ir laikė tris valandas. Paleido Hohhote.

Hohhoto pranašai, milžiniškų riešutinių pyragų prekeiviai, tibetietės, būrėjai, luošiai ir dušmanai – visi buvo savo vietose, dirbo savo kasdienius darbus. Kareiviai, persirišę rankas raudonais skudurais, žygiavo aplinkui, ritmiškai mojuodami guminėmis lazdomis. Stebėjo, ar niekas necypteli ko nereikia, ar nepažeidžia drausmės.

Penkių bokštų pagoda, primenanti smėlio pilį, nusagstytą budomis ir drakonais, stovėjo tyli ir rami. Atrodė, kad miega pokaičio. Buvau vienintelė jos lankytoja. Aplaipiojau bokštelius, išlandžiojau auksu tviskančius budos altorius. Pavėsinių-altorėlių freskose niršiosios būtybės rijo viena kitą, aplink jas zujantys piligrimai buvo ūsuoti – jojo sau sienose. Tibeto budizmas su visa bono šamanizmo tradicija kitados buvo perduotas Mongolijai. Mongolai visa tai atskiedė stepėmis, ūsais ir savo vietiniais ritualais. Aplink pagodą esančių kiniško stiliaus pavėsinių stoguose tupėjo po elnią ir ratą – regis, paslaptingas Vidinės Mongolijos disžokėjas sumiksavo Lhasą su Čingischanu, avieną su daoizmu ir amitabhomis.

Šalia pagodos esančioje užeigoje mongolės, užsikąsdamos arbūzais, graužė avieną ir siurbė makaronus. Vos įžengus stojo tyla. Man sulemenus kiniškai pasigirdo nuostabos šūksniai.

Da Džao Lamų vienuolyne gyvenantys vienuoliai buvo baigę savo giedojimo ritualus. Slampinėjo aplinkui surūgę, iškankinti kaitros ir ritualų, persimetę per petį purpurinį audeklą. Užmečiau akį į jų miegamąjį – viena prie kitos, tarsi kareivinėse, sustatytos lovos. Iki juosmens nuogi vyrai snaudė arba maigė mobiliuosius.

Vienuolyno kompleksą sudaro dešimtys pavėsinių – jose dunkso auksu tviskantys milžiniški budos. Po stiklu prakaituoja dantukus šiepiančios dakinės – regis, visada pasiruošusios pasmaugti lankytojus savo tūkstantinėmis rankomis – meilutės. Sienų piešiniai ir dievybių veido bruožai – tibetietiški. Lauke smilksta šašlykines primenantys smilkalų „puodai“. Lankytojų daug – kas fotografuojasi, kas meldžiasi.

Hohhoto senamiestis, regis, niekuo per daug nesiskiria nuo įprasto kiniško senamiesčio – viskas lyg Tiandzine ar Chunagšane. Tik kičinių krautuvėlių pasiūla kitokia: mongoliškos gertuvės, Čingischano portretai, žvėrių kailiai, stiprieji gėrimai, kepurės, ilgaauliai batai ir t. t. Kur kas įdomesni dalykai dedasi už krautuvėlės kampo: pvz., dunkso neapsakomas šiukšlių ir griuvėsių kalnas, kurio centre joja bronzinis mongolų herojus Č. Į kitą kiemą mane įviliojo iš kolonėlių sklindantis moters balsas. Betoninio pastato centre buvo iškelta Jėzaus antena – kryžius. Bažnyčios tarpdury pasitiko keista uniforma vilkinti mongolė ir rankos mostu liepė sėstis. Centre į mikrofoną lėtai kalbėjo moteris – kunigė? Kalbėjo lėtai, pakartodama sakinį po du kartus, lyg koks Kašpirovskis. Sėdintys mongolai klausė nunarinę galvas, lyg užhipnotizuoti. Į langą ėmė barbenti lietus – pajutau, kad liūtis man malonesnė už šioje patalpoje tvyrančią atmosferą. Kažkoks oksimoronas matyti mongolus bažnyčioje. Norėjau visus papurtyti ir grąžinti į stepes, prie arklių ir avių. Liūties pabaigos pralaukiau arkoje, į nugarą iš kolonėlių sklido kunigės kalba.

Patraukiau gatvėmis tolyn. Transportas čia chaotiškesnis negu Pekine. Pereiti gatvę beveik neįmanoma. Kiekviename žingsnyje vyksta statybų arba griovimo darbai. Pastatai perbraukti teptuku, kuris prieš tai buvo pamirkytas į mėlynus ir žydrus dažus: Hohhotas (Huhehaote) mongoliškai reiškia „mėlynasis miestas“. Nusigavau iki statybininkais ir paišinais darbininkais aplipusios mečetės. Viena jos dalis priminė cukrinę imamo „darbovietę“, kita buvo vėl to keistojo diskžokėjo fantazijos vaisius: tarsi kiniška šventykla, bet visgi mečetė. Aplinkui vaikščiojo seniai ilgais baltais rūbais, o į skaras įsisupusios moterys siūlė savo kepinius, į bambukų lapus įsuktus saldžius ryžius (Drakono valčių šventės, kurią netradiciškai „atšvenčiau“ stepėse, tradicinis patiekalas). Aplinkui esančiose gatvelėse zujo visokių etninių mažumų atstovai – kepė, virė, rėkavo man pirmą kartą girdimomis kalbomis. Didžiausia etninė mažuma buvau aš: įsitaisiau ant purvinų, dulkėtų vienos iš gentelių kepyklos laiptų ir stebėjau šio man nepažįstamo pasaulio dūzgimą. Tarsi per kokius Šiluvos atlaidus turbūt šimtą kartų ratu apėjau mečetės rajoną. Kojos linko nuo karščio ir kuprinės svorio. Vidury judrios gatvės atradau mažutį parką: jo centre karuselėse krykštavo vaikai. Radau žolės plotelį – gerą valandą sėdėjau turkiškai sukryžiavusi kojas, stebėdama girtas prostitutes, besiderančias su dar girtesniu vyru dėl šio vakaro pramogų kainos, nužiūrinėdama vienišą baisių vaikiškų balionų pardavėją. Ji priminė pudelį ir statinę.

Iš saulės nugairinto senuko, vidury gatvės pasitiesusio pledą, nuklotą visokiais amuletais, nusipirkau Budos pakabutį. Nemėgstu tokių rytietiškų šūdukų, bet labai norėjau pralinksminti pardavėją. Jis į mane pakėlė tokias švytinčias akis ir atvėrė tokį gražų, nors ir senų, dantų komplektą (jį saugojo burnos „sekcija“), kad atšokau atatupsta, lyg būčiau plaukų džiovintuvo srovės nublokštas pūkas. Tas iš pažiūros kičinis pakabutis man yra Hohhoto ir visų jame gyvenančių gentelių herbas.

Į stotį atvykau per anksti – valandą sėdėjau laukiamajame, kuriame kiti keleiviai siurbė užpilamus makaronus, kosėjo, snaudė ant maišų, gliaudė riešutus arba maigė telefonus. Kupė dalinausi su miela kinų sutuoktinių pora, kuri intensyviai šypsojosi ir mane kalbino. Panaršę savo mobiliuosiuose telefonuose, kurie kartu yra ir GPS, ir internetas, man pranešė, kad mano gimtinės sostinė yra Vilnius, kad šiuo metu ten karšta, kad vakaruose turim Baltijos jūrą. Mūsų draugystę pertraukė į kupė įsiveržusi ketvirtoji keleivė: susijaudinusi ėmė maldauti, kad pereičiau į kitą vagoną. Mat ji ir jos sesuo gavo skirtingas kupė, o aš keliauju viena, tad man jokio skirtumo neturėtų būti, kuriam vagone bazuotis. Ką gi, susikeičiau bilietais su mergaitėmis. Naujojoje kupė mane pasitiko jos „gyventojai“: mažutis senukas ir moterėlė, kurių tautybės taip ir neidentifikavau, ir išberta, bloguojanti mergina. Tėvukas, kai eidavau pro jį, šokdavo atatupstas arba pakeldavo savo kojytes į viršų – duodavo man kelią. Moterytė visą naktį per miegus rėkavo savo egzotiška kalba ir ginčijosi su sutuoktiniu.

Ryte išlipau Pekine. Per Vakarinės geležinkelio stoties viadukus, vamzdynus ir tiltus nusigavau iki metro. Spūstys visai neerzino, aš jų net nemačiau. Jaučiausi, lyg būčiau išsinėrusi iš senos odos ir įgijusi kitą – švytintį šarvą. Toks jausmas, kad dar ir dabar esu apaugusi stepių kupstais ir pašventinta vėjo. Kol kas nesuprantu, kas įvyko. Todėl nežinau, ar eiti arbūzo atsiriekti, ar nusnausti, ar skalbtis, ar pulti pamokų ruošti.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.