Pranašo Elijo skundas?

Ten, įlindęs į olą, joje praleido naktį. Tada VIEŠPATIES žodis atėjo jam, tardamas: „Ką čia veiki, Elijau?“ „Išeik laukan, – jis pašaukė, – ir stovėk ant kalno prieš VIEŠPATĮ, nes VIEŠPATS praeis.“ Pūtė didelis vėjas, jis buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš VIEŠPATĮ, bet VIEŠPATIES nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet VIEŠPATIES nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet VIEŠPATIES nebuvo ugnyje. O po ugnies – švelnios tylos balsas. Jį išgirdęs, Elijas apsigaubė veidą skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos. Tada kreipėsi į jį balsas: „Ką čia veiki, Elijau?“

1 Kar 19, 9. 11–13

Galima, žinoma, šį Biblijos fragmentą skaityti tokį, koks jis bus skaitomas sekmadienį katalikų bažnyčiose. Galima nekreipti dėmesio kaip į nereikšmingą Elijo atsakymą Dievui, kai šis jo paklausė: „Ką čia veiki?“ (pažodžiui – „Ko tau čia, Elijau?“), ir pasilikti tik su religingą sielą maloniai kutenančiu „švelnios tylos balsu“, lyg tai būtų vienintelis dievybės apsireiškimo būdas (dėl ko religijotyrininkai tikrai nesutiktų). Lyg tai būtų atlygis ir paguoda pranašui už uolumą, su kuriuo jis ką tik varžybose įveikė Baalo pranašus, godojamus Izraelio karaliaus Ahabo, akinamo žmonos finikietės Jezabelės, už uolumą, kuriuo degdamas jis juos, visus keturis šimtus penkiasdešimt, išgalabijo. Paguoda už tai, kad buvo priverstas bėgti nuo karaliaus, jo persekiojamas, praradęs viltį. Tačiau toks iškarpytas, išcenzūruotas tekstas ima trukdyti suprasti šį Elijo ir Dievo dialogą. (Negi viskas vien tik apie mistinius virpesius, kuriuos bando patirti kiekvienas sėdintis tyloje dvasinio susikaupimo praktikuotojas?) Tuo labiau jis ir pateiktas ne visas.

O iškirptas Elijo atsakymas buvo toks: „Jis atsakė: „Aš degu uolumu VIEŠPAČIUI, Galybių Dievui, nes izraelitai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, o jie nori man gyvastį atimti.“

Lyg skundas, lyg malda. Gal tas „švelnios tylos balsas“ tikrai paguoda šiam iškankintam pranašui?! Visgi vargu, nes jis ne guodė, o tik dar kartą paklausė to paties. Ir Elijas atsakė tą patį. Tada eina eilutės, kurios „išriša“ šį keistą dialogą: „VIEŠPATS tarė jam: „Grįžk keliu, kuriuo atėjai, į Damasko dykumą. Ten nuėjęs, patepsi Hazaelį Aramo karaliumi. Patepk ir Nimšio sūnų Jehuvą Izraelio karaliumi, o Šafato sūnų Eliziejų iš Abel Meholos patepk pranašu vietoj savęs.“

Šis Elijo susitikimas su Dievu užsibaigia duodant paskutinius uždavinius jam kaip pranašui, tarp kurių – patepti kitą vietoj savęs. Ironija – tokį uolų, godų Dievo, vienintelį likusį, vadinasi, nepamainomą, pranašą Dievas tiesiog atleidžia iš pareigų, nieko nepaaiškinęs! Sakytume – „išleidžia į užtarnautą poilsį“. Nebent paaiškinimu būtų galima laikyti garsiai neištartą, bet performatyviai akivaizdų „nepakeičiamų nėra“. Gali patepti kitą. Ir karaliai ne amžini – galima patepti kitą. Viską galima pakeisti. Ir tai dieviškas atsakymas į tą du kartus pakartotą Elijo atsakymą (kaip aiškėja iš konteksto, neteisingą), kuriame kartus skundas ir kaltinimai, skirti izraelitams, lyg turėjo, pagal įprastą logiką, nukreipti Dievo pyktį į izraelitus, kad šis juos nubaustų vėtromis, žemės drebėjimais ir ugnimi. Užuomina Elijui į teisingą atsakymą, paklausus antrą kartą to paties, buvo pats „švelnios tylos balsas“, o ne griaunančios gamtos stichijos. Jis neturėjo čia būti, bent jau ne dėl tos priežasties, kuri paaiškėjo iš atsakymo: apskųsti izraelitus. Vienas midrašas šį Elijo atsakymą išskaido į atskirą dialogą: „Izraelitai atmetė tavo Sandorą.“ Aukščiausiasis jam pasakė: „Mano sandorą, ne tavo!“ – „Nuvertė tavo aukurus.“ – „Mano aukurus, ne tavo!“ – „Išžudė tavo pranašus kalaviju.“ – „Mano pranašus, ne tavo!“ Lyg būtų sakoma Elijui – „nereikalingas Man toks uolumas, kuris skundžia, laukdamas bausmės, tuos, kuriems turi padėti… Ne tavo, o Mano reikalas – jų atsimetimas, aukurų griovimas ir pranašų sunaikinimas. Tavo kaip pranašo uždavinys buvo – ginti juos, užtarti.“

Tai dažnas tų, kurie užsikrovė sau didesnę atsakomybę, kurie laiko save vadovais, dvasiniais ar kitokiais lyderiais, suklupimo akmuo, aptinkamas Biblijoje. Abraomą Dievas kažkada tokiu buvo bandęs, kreipdamasis į jį dėl savo sumanymo sunaikinti Sodomą: „VIEŠPATS mąstė: „Argi aš slėpsiu nuo Abraomo, ką žadu tuojau daryti, žinodamas, kad Abraomas taps didele bei galinga tauta ir kad visos žemės tautos ras jame palaiminimą? Juk išrinkau jį, kad galėtų pamokyti savo vaikus ir savo būsimą šeimą laikytis VIEŠPATIES kelio, darant kas teisu ir teisinga, idant VIEŠPATS galėtų įvykdyti, ką yra pažadėjęs Abraomui“ (Pr 18, 17–19). Žinome iš teksto, kad Abraomo atsakas buvo – derybos su Dievu, bandant išgelbėti miestą, įkalbinėjant pasigailėti, jei ras ten bent kiek teisiųjų.

Tik nereikia apsigauti. Skundai iš pažeidžiamų, skriaudžiamų, suspaustų, vargstančių yra priimami be jokių išeiginių ir be jokių tarpininkų, tiesiai, kaip vargo šauksmas.

-akp-

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.