POVILAS ŠARMAVIČIUS. Eilės

Diena kaip diena
Ir traukias
Į tulžingą kamuolį paukščiai,

Sustirę nuo šalčio
Grūdasi
Kažkur po smakru,

Kur Adomo obuolys,
Graužiamas
Balto kirmino,

Erdvė
Kaip komikse
Siaurėja,

Sienai
Artėjant
Į sieną,

Ir spaudžias
Mintys

Į pūškuojančius
Garlaivius

Ir ramybę
Išsunkia
Tyla,

Sprogdindama
Ausų
Būgnelius

Ir miestas
Pasidaro
Charakirį

Kartu su
Tavimi

O, Madona,
Į tave smelkias
Miestų miestai,

Prisigėrę
Tavo kelnaičių kvapo,

O jis vitražais kolekcionuoja tave
Ir tavo fetišą,

Gal sugrįši dar
Kitą žiemą,

Kai vėl
Šnekėsiuos
Su dievais

Ir vynas baigsis,
Ir tada, kai
Manęs nebebus,

Gal nužengsi,
Nusviedus aureolę
Į apsidirbusį
Dangų,

Gal iškviesi
Mane,

Prisiminus
Mėlynes
Ant kaklo,

Kurias palikau
Tau
Ir tavo
Vaikams,

Prieš
Išeinant

Trigubai garsiau
Užsikvėšusį
Valsą,

Kad išūžtų
Ir taip
Pavargusias smegenis,

Piano piano
Dar po vieną
Paukštę

Tupdyk
Ant kelio,

Kad tau
Priperėtų
Į širdį,

Ir tada bus
Lengviau
Nors akimirkai

Prisiminus

Beprotį
Rutulį
Po
Saule

Aš nepalaidojau
Nė vieno
Draugo,

Aš tik turėjau
Vieną
Draugą
Savyje,

Kuris
Palaidos
Mane

Norėtųsi išlaisvinti
Savo galvą

Iš koncentracijos
Stovyklos,

Kur murzini vaikai
Žaidžia balose,

Gal norėtųsi
Pripildyti

Tuščią šulinį
Ir aptingusį
Kibirą,

Besitrankantį
Į dugną,

Dugną gebėjimų,
Genialumo dugną,

Jam nebūnant
Norisi išsrėbti
Visą arbatą,

Litrais,

Kad nuramintų
Degančius plaučius,

Atvėsink galvą,
O visa kita
Išmušk

Lyg futbolo kamuolį
Už vartų,

Tu žaidėjas

Be numerio,
Be pavardės,

Pasitinki švilpesį,
Einant
Vyrui į vyrą,

Savo koliziejui,
Kitiems rodant

Nykštį
Žemyn
Galva

Tariu sudie ir viskas viskas,
Telieka tik beprasmis minčių tikas,
Užstrigęs ten nežinomybių liftuos,
Tada girdi kažkur vaizduotės rifuos,
Nirvanos būsenos tablečių primaitintos,
Maldauju, vaike, tik neverk dėl Krišnos,
Tariu sudie ir viskas, viskas…