Paršat Emor

Šiaurės Jeruzalė

Sinagogose šią savaitę bus skaitomas skyrius (paršat) Emor, kuris apima Kunigų knygos 23–24 skyrius:

Tarp izraelitų buvo vyras, kurio motina – izraelitė, o tėvas – egiptietis. Kartą stovykloje kilo muštynės tarp izraelitės sūnaus ir vieno izraelito. Kadangi izraelitės sūnus viešai piktžodžiavo [Dievo] Vardui ir keikėsi, žmonės atvedė jį pas Mozę. […] VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: „Išvesk už stovyklos piktžodžiautoją, teuždeda rankas jam ant galvos visi girdėjusieji ir teužmuša jį visa bendrija akmenimis. O izraelitams kalbėk ir pasakyk: „Kas keiktų Dievą, turės atsakyti už savo nuodėmę. Kas piktžodžiautų VIEŠPATIES vardui, bus nubaustas mirtimi. Visa bendrija užmuš piktžodžiautoją akmenimis. Ateivis ar krašto gyventojas, piktžodžiaujantis [Dievo] Vardui, turi būti užmuštas.“ Kas užmuštų žmogų, bus nubaustas mirtimi… Kas sužalotų artimą, tam bus padaryta, kaip jis padarė: galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį…“

Prieš akis, atrodo, visa „klaikioji“ žydų Biblijos kvintesencija… Vien šio teksto daugeliui pakanka, kad su pasidygėjimu mestų šią knygą šalin ir kibtų – kas į evangelijas, kas į Voltaire’ą.

Bet tai nieko nekeičia, nes šiose eilutėse – ne religijos, bet žmonių bendrabūvio principų kvintesencija, ir tiek evangelijų gerbėjai, tiek antisemitai, tiek laisvamaniai bei ateistai neišvengia elementarios žmogiškos realybės – priklausymo vienai ar kitai bendruomenei (juk privalu šiandien, pavyzdžiui, priklausyti kuriai nors politinei bendruomenei pilietybės teisėmis, ir tos teisės laikomos tokiomis neginčijamomis ir šventomis, kad jų atžvilgiu nevalia nei juokauti, nei joms prieštarauti, net jei prieštaraujantys bandytų siūlyti kitokį priklausymą kitokiai bendruomenei, ne pilietinei, o, tarkim, vienuoliškai atsiskyrėlių bendruomenei, susirinkusiai ne nacionaliniu, o tikėjimo pagrindu).

Komentatorius Raši (rabis iš Prancūzijos, gyvenęs XI a.) aiškino, kad žodis Elohim (verčiama kaip „Dievas“) visada implikuoja valdymą. Terminą Elohim tada galime versti kaip „valdovai, teisėjai“, kaip nemažai žymių rabių siūlo suprasti Pradžios knygos 6 skyriaus 1–2 eilutes: „Kai žemėje žmonių pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterų, valdovų sūnūs (bnei ha-elohim) žiūrėjo į jas, matė, kokios jos gražios, ir ėmė sau žmonomis tas, kurios patiko.“ Tačiau toks aiškinimas lyg ir nevisiškai tiktų šiam tekstui, nes kalbama apie piktžodžiavimą ne tik Elohim, bet ir VIEŠPATIES vardo atžvilgiu. Ir mūsų biblijose tam, kad būtų išvengta to Vardo profanacijos, jis pakeičiamas žodžiu VIEŠPATS. Tokiu atveju, atrodo, tekstas tiksliai nurodo, kad kalbama ne apie žemiškuosius mirtingus valdovus, o apie vieną Amžinąjį Nemirtingąjį.

Šią dilemą galima lengvai išspręsti, suvokus, kad valdžia būna vykdomoji (valdantieji, teisėjai) ir įstatymų leidžiamoji. Įstatymas yra tai, kas minią pavienių žmonių sujungia į bendruomenę, ir Įstatymas visada yra tam tikra prievarta, verčianti individus apriboti save ir savivalę, kad padarytų vietos ir kitam šalia egzistuoti. Ir kiekviena bendruomenė (tiek politinė, tiek religinė) taiko tam tikras sankcijas tiems, kurie tą Įstatymą nori paneigti (tą ir reiškia žodis „piktžodžiauja“). Čia galima kelti ir filosofinį klausimą apie Įstatymo šaltinį (ar jis dieviškas, biblinis, ar kokio nors monarcho primestas, ar žmonių bendruomenės, tautos išrinktų atstovų suformuluotas kaip Konstitucija, bet kuriuo atveju visi bendruomenės nariai jam privalo paklusti kaip amžinam ir nekvestionuojamam).

Šiandien gal ir žiauriai skamba reikalavimas užmušti akmenimis, prie ko turėtų prisidėti visa bendruomenė, bet tai tik metafora to, kas nuolat vyksta kiekvienoje bendruomenėje, kurioje atsiranda išsišokėlis: jo išsišokimai įžeidžia daugelio įsitikinimus arba tiesiog pažeidžia bendrabūvio principus ir jis užmušamas – arba simboliškai (sunaikinamas prestižas), arba socialiai (marginalizuojamas, uždaromas į kalėjimą, nutildomas (tai šiandien su netinkančiais teologais daro Vatikanas), išmetamas iš bendruomenės – ekskomunikuojamas), arba fiziškai. Tikrai nežinia, kuris sunaikinimas „humaniškesnis“ ar mažiau skausmingas. Lietuvoje šiandien egzistuojanti anoniminio internetinio komentavimo „kultūra“ – geriausias simbolinio minios užmėtymo akmenimis pavyzdys. Tik šiuo atveju kiekvienam, kuris tik drįsta kažką viešoje erdvėje pasakyti, surengiamas savotiškas „linčo teismas“. Lyg lietuviškumas par excellence būtų buvimas anoniminiu miniažmogiu, nedrįstančiu nieko pasakyti savo vardu.

Taigi šie nurodymai Toroje – tik gūdi ir ideologiškai nepridengta, religiniais užliūliuojančiais sielų virpesiais lemenant apie meilę nenusaldinta žmonių bendrabūvio realybės abėcėlė. Atšiauri tiesa, kurioje yra ir žymiausias biblinis „teisingumo principas“ – „akis už akį“, kurį rabiai aiškina kaip socialinio teisingumo principą: kitam padarytą žalą privalu atlyginti adekvačia pinigų suma ar kitais prieinamais būdais kompensuoti praradimą (pvz., darbingumo). Šis principas turėtų galioti kiekvienoje civilizuotoje visuomenėje. Ir jis turėtų apimti ne tik fizinius sužalojimus, bet ir kiekvieną padarytą skriaudą ir žalą – taip pat ir moralinę, orumo ir garbės sunaikinimo.

Tik lieka klausimas – ką daryti su visa ta tiesa? Su visa ta neišvengiama bendrabūvių realybe, ypač jei skiriasi įstatymai, kuriais tikima kaip amžinais ir nekvestionuojamais: tautiniais, žmogaus teisių, Konstitucijos, evangeliniais, Romos Katalikų Bažnyčios, islamo, Toros? Ir kaip su žmogaus laisve pasirinkti bendruomenę? Ar galima jam ar jai taikyti sankcijas vardu bendruomenės, kurios nepasirinko, kurioje tiesiog atsirado ne savo valia?

-akp-