Tarp Rytų ir nelabai Rytų
RŪTA JAKUTYTĖ
Eidama į Kauno fotografijos galeriją žiūrėti Anzenberger galerijos (Viena) kuratorinės parodos „East / Rytai“, kažkodėl pagalvojau, kad kontekstų socialinei fotografijai nereikia toli ieškoti – prieš rungtynes lenkų sirgaliai vaikšto grėsmingais būriais, aidi policijos automobilių sirenos, Laisvės alėjoje ir senamiestyje mirga nuo muštynių saugančių policininkų, o nesikeičiančio miesto veido, trupančių sienų ir būrio čigonų stoties rajone tikriausiai priminti nė nereikia. Apskritai žvelgdami į užsienio šalių socialines fotografijas turbūt dažniau ne stebimės ir žegnojamės, o sutrikę svarstome, lyginame, ar pas mus negalima atrasti ko panašaus. Todėl ši tarptautinė paroda, atskleidžianti Slovakijos, Makedonijos, Lenkijos, Turkijos, Rumunijos, Albanijos, Rusijos, Baltarusijos, Kinijos, Gruzijos ir Moldovos skurdaus gyvenimo realijas, nestebina. Tai gal ir Lietuvą reikėjo prie Rytų „prigriebti“?
Žinoma, galbūt Vakarų šalių fotografams ir kuratoriams ši paroda pasirodė sukrečianti ir atvėrė daug nematytų buities pasaulio keistenybių, tačiau apžiūrint ekspoziciją lyginimo su gimtosios šalies vaizdais kartėlis taip ir neišnyko. Iš naujo tenka permąstyti, kas yra Rytai. Ar nesame matę Rafalo Milacho „Studentų bendrabučio“ (2004), prie laiptinių rūkančių vaikų („Mergina rūko sėdėdama ant laiptų“, 2004) ar Andrejaus Balko bedarbių ilgaūsių dėdžių („Pato, 52, yra jau ilgą laiką bedarbis, kartais uždarbiauja atsitiktinai, gyvena nuomojamame bute su žmona ir keturiais vaikais“, 2004)? Reikia pripažinti, sudėtinga būtų mus, turinčius tokį visuomenės veidrodį kaip Romualdas Vikšraitis, labai jau kuo nors priblokšti. Bet atrodo, kad šios parodos tikslas nėra stebinti ar bent toks įspūdis susidaro žvelgiant iš kitos, ne vakariečių, pozicijos.
Rafal Milach. Studentų bendrabutis. 2004
Tūlam lietuviui, užklydusiam į šią parodą, pasipiktinimą ar bent jau nuostabą greičiausiai sukeltų R. Michalo fotografijos, atrodo, darytos kokiame Kauno mikrorajone. „Blokiniai sovietų namai atokiame Maskvos rajone“ (2006) nakties glūdumoje paprasčiausiai vaizduoja daugiaaukštį namą, tokį kaip tūkstančiai kitų visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje. Vėl nejučiom žmogelis savęs klausi – kodėl manęs čia nėra? Negana to: parodos apraše perskaičius retorinį klausimą „O gal išdrįstumėme tai pavadinti pasaulio istorijos dugnu?“, tenka suglumti ir apsvarstyti dugno sąvoką, tada vėl iš naujo Rytų ir Lietuvos sąvokas, galiausiai prieiti prie išvados, kad ši paroda – Rytų ir Vakarų kultūrų bendradarbiavimo rezultatas, lemiantis skirtingą parodos poveikį ir vertinimą (šią maldelę pasakius bent jau ramiau).
Fotografijoms daug svorio suteikia pavadinimai. Tai dažniausiai dviejų trijų sakinių paaiškinimai, o gal net mažyčiai pasakojimai, apibūdinantys kadre pavaizduotą asmenį. Prierašai tarsi motyvuoja, kodėl pasirinktas būtent tas žmogus, taip atskleidžiant jo asmenybę, išryškinant individualumą. Žiūrovo santykis su fotografija tampa kur kas asmeniškesnis, intymesnis. Pavyzdžiui, pažvelgęs į Igorio Starkovo „Valery M. Novichkov su šeima. Patyrė 15 operacijų nuo 1986 metų“ (2006), matai jau ne vien statišką paprastos, skurdokos šeimos fotografiją, bet atkreipi dėmesį į ligoms nepasiduodančio, ryžtingo vyro veidą, būrį visai mažų vaikų ir suvoki, kad, nepaisant visų ligų ir išgyvenimų, šis žmogus sukūrė šeimą, vis dar tikėdamas laiminga ateitimi.
Praėjus suglumimui ir pagundai lyginti kiekvieną nuotrauką su Lietuva, galima įsitikinti, kad Vakarų fotografai šiais vaizdais norėjo savotiškai prisijaukinti Rytus ir ypač jų gyventojus – fotografijose esama ir linksmų, besišypsančių veidų, nuotaikingų gyventojų susibūrimų, o Maxo Shero fotoistorija apie „komunalkes“ parodo, kad jų gyventojams tokia padėtis netgi visai patinka. Susipažinęs su bendruomeninio apgyvendinimo ypatumais, perskaitai pavadinimus-istorijas: „Yra žmonių, tokių kaip Karina, architektūros studentė, gimusi „komunalkėje“, kuriai patinka kolektyvinis gyvenimas. Būtent dėl to mergina ir nenori keltis gyventi kitur“ (2007). Fotografijose pavaizduoti gyventojai savo natūralioje aplinkoje jaučiasi patogiai, atsipalaidavę – tokio gyvenimo natūralumą fotografas ir norėjo parodyti, atsikratydamas populiaraus stebinimo motyvo.
Parodos autoriai sutelkė dėmesį į žmogų, o ne tik į jo aplinką, formuodami paprasto, nuoširdaus Rytų gyventojo portretą, taip pat akcentuodami, kad rytiečių buities pažinimas neatsiejamas nuo mentaliteto išmanymo. Ir tokiomis sąlygomis gyvenantys žmonės moka šypsotis, paprastai priima jiems skirtus vargus ir kasdienius darbus, ko galima palinkėti ir persisotinusiems Vakarams, kaip dažnai mėgsta sakyti pamokslautojai.
