Visi laiškai – žirafos

Labas, Ritz.

Šiąnakt sapnavau, jog gyvenome dideliame viešbutyje prie jūros. Tokiame kaip Scotto Fitzgeraldo deimantas, savo ruožtu buvęs as big as „Ritz“. Didelių daiktų kaimynystėje maži pranyksta, sutrupa į trupmenas, tad ten nieko daugiau ir nebuvo, tik viešbutis ir jūra. Dangaus, žinoma, nesidairiau, dangus per toli. Pažvelgęs pro langą pamačiau, jog po balkonais pakrantėje stovi meška alkanomis rubino akimis, žybsinčiomis nuo išbėgusių į balkonus viešbučio gyventojų fotoblyksčių. Meška irgi buvo as big as „Ritz“, tačiau šalia jos smėlyje įžiūrėjau dar kai ką.

Šveicarišką peiliuką užlankstytomis geležtėmis, gulėjo veik nejudėdamas. Bandžiau suskaičiuoti geležtes, o prisitraukęs jį visa tinklainės optika supratau, jog tai visai ne peiliukas, tai keistas vabalas, lėtai ropojantis smėliu valgydamas, šaukdamas, barstydamas maistą iš straublio.

Mažų daiktų kaimynystėje dideli pranyksta, kaip kalnų papėdėje pranyksta patys kalnai, tad nebebuvo nei meškos, nei viešbučio, nei jūros, tik vabalas su byrančiomis iš straublio kriaukšlėmis kažko. Ir nubudau lyg tomis kriaukšlėmis paspringęs, ir pakalbėti noriu apie mažus daiktus. Tik gal ne tuos, kuriais žongliravo Arundhati Roy savo romane.

Štai atsidariau tuščią puslapį kompiuteryje, tačiau jį mačiau tik tol, kol klavišas įžiebė pirmąją raidę. Taip smulkus objektas sunaikina stambų, taip kartais žiedas sunaikina ranką ar spuogas veidą. Jei norime pasislėpti, mums nebūtina lįsti į spintą arba po lova, pakanka pasidažyti lūpas. Taip, kad jos kristų iš veido ir dužtų. Ir niekas nematys mūsų, vien lūpų duženas.

Kadras iš Jeano-Luco Godard'o filmo "Ištekėjusi moteris" (1964)

Jei turi sieną, tik pakabink ant jos paveikslą ir siena išnyks, jei turi grindis, tik pamesk auksinį dubloną ir išnyks grindys. Net ir to nereikia. Į sieną pakanka įkalti vinį būsimam paveikslui, o kažkur nuriedėjusį pinigą pakanka įsivaizduoti.

Įsivaizduok, kad pas tave į gimtadienį atėjo šešiasdešimt vyrų. Jie tau ir bus kaip koks vyrų choras „Varpas“, egzistuos tik kaip proginė levée en masse. Tačiau jei išgersi tris taures baltojo ir staiga vieną įsimylėsi, visi kiti dings akimirksniu. Bus sunaikinti, susilies su apmušalais. Vienas įveiks penkiasdešimt devynis, paversdamas juos dulkių sauja. Tik atkreipk dėmesį į šveicarišką peiliuką ir šis išsyk virsta keistu vabalu, gebančiu eliminuoti meškas, viešbučius ir jūrmares.

Niekam dabar neįdomi Mona Liza, visi spėlioja, koksai tiltas jos fone ir koks ten metų laikas. Paveikslų fonas apskritai labai pavojingas jų pirmajam planui, reikėtų jį uždažyti, kad neblaškytų. Net senoje nuotraukoje visų dėmesį traukia ne ten nupleškinta Krokuvos žydų šeima, o prie jos kojų gulintis apsivėmęs šuniukas. Uždažykim ir tą šuniuką, lauk šuniuką.

Žinoma, kad „Damoje su šermuonėliu“ parazitinis šermuonėlis irgi uždažytinas, kaip ir „Damoje su kamelijomis“ – kamelijos. „Trijuose muškietininkuose“ uždažytina lelija ant Miledi peties, o Šerloko Holmso istorijose netgi daktaras Votsonas. Jei jau norime ramybės, tuščių sienų, švarių grindų, rimties ir susikaupimo.

Būdamas vaikas ėjau sykį iš kolūkinių sodų. Pakeliui sutikau klasikinį litografišką pavargėlį su maišu ant peties. Berniuk, duok man obuoliuką, tarė pavargėlis. Pavargėli tu pavargėli, kodėl tada taip pasakei? Būtum sau ėjęs ir praėjęs, o dabar likai visam gyvenimui, grauži man sielą, nebeprisimenu tavęs, tik tą vieną sakinį graudžia intonacija, mažmožį, adatą, įsegusią mane į iš pirmo žvilgsnio bereikšmių atsitikimų atlapą. Skauda man tave. Ne dėl tavęs, dėl to sakinio.

Sakiniai uždažytini visų pirma. Kai kas išsyk ir uždažo, priimdami tik jais perduodamą esmę. Nežinau, kas ta esmė. Kokia šuniuko nuotraukoje esmė? Kad apsivėmė? Man didžiausia esmė – patys sakiniai, žodžių sandūros, tarpai tarp eilučių, kuriuos kai kas teisingai siūlo irgi skaityti.

Man nesvarbu, kad meilė trunka trejus metus, kaip rašė vienas prancūzas, ir netgi kad žmogus miršta ir yra nelaimingas, kaip rašė kitas. Įsivaizduok, man netgi nesvarbu, kad tu kritai nuo laiptų aname laiške. Man svarbu kaip jūs visi tai parašėte. O ką jūs parašėte ar parašysite – jūsų pačių reikalas, ne mano, to ko aš ir pats kasdien prisigalvoju ir prisigyvenu. O kaip jūs visa tai parašėte – jau mano, nes rašėte man. Taigi – stenkitės toliau.

Jei jau nenorit mano žvilgsnyje virsti šveicariškais vabalais, meškomis, šermuonėliais, monalizomis ar iš kišenių bebyrančiais įsivaizduotais auksiniais dublonais, lekiančiais uždažyti įsivaizduotų grindų. Tokiu atveju būtų labai lengva nuleist ant jūsų vokus irgi blakstienas – viską uždažančius mažmožius.

Gyvenkite, mirkite, trukite trejus metus, kriskite nuo laiptų, rašykite, dažykite, duokite man obuoliuką. As big as „Ritz“.