Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

Oksfordo Justiniškių Kalėdos

Per Kalėdas termometras, kaip ir prieš mėnesį, rodė nei šį, nei tą, tačiau vis vien išėjau į Džeimso baliuką. Koks skirtumas, pamaniau, guli ar neguli – situacija ta pati – tai jau geriau ne gulėti, o pasilinksminti. Geros emocijos yra geriausias vaistas.

Džeimsas, taivaniečio ir britės sūnus, Pavlinos bendraklasis, Oksfordo jaunikaitis, gyvena vienose iš milijono Pekino Justiniškių. Gerokai užtruko, kol suradom tą butą. Jaučiausi, lyg klaidžiočiau po Partizanų arba Šiaurės prospektą.

Vos atsivėrus prašmatnaus nuomojamo buto durims, pasipylė nice to meet you tirada: teko spausti rankas visokiems Oksfordo bachūrėliams, kurių buvo pilna svetainė. Visi britai, visi su liemenytėmis, visi su marškinukais po apačia, visi ryži – visi Džeimso vaikystės draugai.

Nuoširdžiai nice to meet you sakiau mažutei japonei, vardu Tomoko, ir jos stilingam, kiek rūsčiam vyreliui. Taip pat antakius išsipešiojusiam Tokijo japonui, kuris man į senelius tiktų, ir nebyliai kinei, kuri visiems kišo ragauti kažkokių savo pagamintų mėsos suktinukų. Blanša kvatojosi savo prarūkytu balsu, o olandas Haris man vis vardijo naujai išmoktus hieroglifus ir dirsčiojo į laikrodį, kad nepražiopsotų savo miegojimo valandos.

Džeimsas buvo užsiėmęs savo sesers gimdymu: stebėjo kitam kambaryje per „Apple“ kompiuterį (na, gal ne gimdymą stebėjo, gal tiesiog laukė, kada išsikankinusi sesuo prikiš prie ekrano kūdikį, kad galėtų kartu sušukti: ohhhhhhh, isn’t he cute?). Galiausiai visi susėdome prie didžiulio pailgo stalo ir pjaustėme Oksfordo šaunuolių iškeptą kalakutą.

Už valandėlės gretas papildė dvi indonezietės ir nepaprastai įdomios kaukolės mergina. Už savo neįprastą veido formą turėtų būti dėkinga gimtajam Irkutskui. Evenkų ir buriatų vaikaitė į kalbas per daug nesileido: ji vis taisėsi gilią iškirptę ir apžiūrinėjo savo ilgus, tarsi rusiškas beržas laibus, išpuoselėtus nagus. Tik burbtelėjo, kad jų, stačiatikių, Kalėdos dar neatėjo.

Dar prie stalo sėdėjo nutukusių kinų trijulė. Tas, pro kurio rožinius marškinius lauk veržėsi pilvas, pasirodo, buvo kažkoks verslininkas, savo įmonės padalinių turintis Vidinėje Mongolijoje. Skundėsi padidėjusiu cholesterolio kiekiu ir pervargimu nuo alkoholio. Atseit tenka nuolat gerti, nes kitaip biznio nepadarysi, tik taip pelnomas verslo partnerių pasitikėjimas. Tas verslininkas ketveriais metais jaunesnis už mane.

Prie manęs prisišliejusi Tomoko davė paragauti kažkokio mongoliškos kumelės pieno alkoholio ir ant servetėlės užrašė savo telefoną – jeigu telefono numeris nesutrūnys rankinės dugne, eisim kartu gegužę į kažkokį festivalį. Ji vis kraipė savo miniatiūrinę galvytę, kad aš jai keista: nesupranta, kodėl viską metusi ir visus palikusi atvažiavau į Kiniją.

Galiausiai Haris ėmė zirzti, kad važiuotume namo, t. y. į bendrabutį, kad susimestume taksi. Sutriko jo dienotvarkė, matai. Ką gi, atsisveikinę su vaišinguoju Džeimsu ir jo tarptautine kompanija, užtrenkę prašmatnaus nuomojamo buto duris, su Pavlina ir Hariu atsidūrėme, iš kur atėjome – šaltose vidurnakčio Justiniškėse.

Paskutinės Tigro metų dienos: kalbėjimo egzaminas. Nuo Končitos iki elektros laidų

Kalbėjimo egzaminą sudarė kelios dalys: pasakojimas apie paveikslėlį, teksto skaitymas ir pokalbiuko „Ką studijuoji?“, „Vakar per pietus kur ėjai, ką veikei?“ palaikymas su mokytoja. Reikėjo pasakoti apie moterį, kuri saulėtą sekmadienį džiauna kojines, nosinę, kelnes, marškinius (rūbų vardijimas)… Būtina buvo paminėti, jog moteris yra žemo ūgio (būdvardžių „aukštas“, „žemas“, „storas“, „plonas“ vartojimas), todėl, norėdama pasiekti virvę, stovi ant taburetės. Čia ir lietuviškai gana sunku papasakoti, o jie liepia kiniškai… Papasakojau.

Bendraklasė Rubi du mėnesius nėjo į pamokas, nes visą laiką miegojo, dažėsi, rūkė ir vėmė tualetuose. Bet ji afrikietė, saulės palaimintoji, gerų emocijų karalienė: let’s party jos kraujyje, no problem būsena visada, todėl gavusi egzaminų lapą per 20 min., skirtų pasiruošti, apėjo visų draugių kambarius, išsiklausinėjo, kas parašyta, ir, išsilaikiusi egzaminą, toliau nuėjo dažytis akių.

Aš kartais noriu būti Vicky, Rubi, Ania arba kokia nors linksma panelė iš Afrikos arba Lotynų Amerikos, kuri tik šukuojasi, dainuoja ir krykštauja. Kažkada diskutavome su Pavlina, kad jų genuose saulė, mūsiškiuose – kažkokios egzistencialistinės molekulės. Vis kažkas ne taip, vis galva ūžia, kontempliuojant viso pasaulio neteisybę ir skausmą, vis kančia, vis nerimas, vis temperatūra… Tfu!

Priešpaskutinę metų dieną į kambarį su gitara įsiveržė Tinas. Atsistojo tarp mano išdžiaustytų kojinių bei liemenėlių ir atliko dainą apie žiemą Pekine ir tą, socialinę, kurios tekstą mums per Kūčias vertė (daina pasakoja apie varganą ir skurdų darbininkų gyvenimą; kaip jie pavydžiai nužiūri turtuolius, rūkančius brangias cigaretes). Paskui, visas išmuštas prakaito, ėmė reikalauti komplimentų – jam buvo svarbu išgirsti pagyras vokalui (girti buvo ką). Paskui dramatiškai trenkė durimis ir išėjo.

Va Rubi – paprasta ir perprantama tarsi palmė, Tinas – tai kažkokie elektros laidai ir guzai. Žavu ir tas, ir anas. O aš vis mąstau: laumės anksčiau vaikus atseit vogdavo – sukeisdavo. Įdomu, ar kur nors egzistuoja galvų arba genų sukeitimas? Norėčiau gauti Džiulkos ar kokios Končitos.

Finaliniai Tigro akordai

Paskutinę metų dieną teko laikyti baigiamąjį egzaminą: pirmiausia klausymo (paleidžia įrašą, klausai dialogų, tada pažymi: A, B, C ar D), o paskui per porą valandų reikėjo atlikti visokias gramatikos užduotis, perskaityti tekstą, atsakyti į klausimus, iš pabirų žodžių sukonstruoti sakinius ir parašyti hieroglifų rašinėlį „Mano gyvenimas Kinijoje“. Tą rašinėlį persikreipusi rašiau visą savaitę: zulinau sakinių konstrukcijas, derinau žodžių eiliškumą ir t. t. Kad nepamirščiau kokios nors azijietiškos „raidės“, pasidariau špargalę: sugebėjau ant sąsiuvinio išraityti pusės uodo straublelio didumo hieroglifus. Šiaip jau labai nemėgstu egzaminų, nes reikia save versti daryti tai, ko galbūt tą dieną visai nenori. Na, kažkaip kažką parašiau. Iš karto po egzamino visų mūsų laukė universiteto ištaisyta puota.

Viskas vyko prašmatniame restorane. Kiniškos raudonos rožės, apvestos auksu, koketavo su paserviruotais kruvinais jautienos gabaliukais, kuriuos reikėjo virti savo puoduose (vėl hot pot). Japonai sėdėjo prie vieno stalo, Rubi su kompanija – prie kito, pavaduotojos ir mokytojai – prie trečio, o prie ketvirto mes – arabai, flamandai, germanai, slavai ir baltai. Pavaduotojos įteikinėjo diplomus, čekė pilstė „Becherovką“, visi plojo ir susiglaudę fotografavosi. Trise – Pavlina, Haris ir aš – prunkštėm kalbėdami rusiškai (atseit mano ir čekės gimtąja kalba), badėmės mėsų iešmais, vienas kitam laidėm politiškai nekorektiškus juokelius ir apkalbinėjome pavaduotojas. Baliuko būta trumpo, bet labai smagaus.

Vakare panos buvo prilipusios prie veidrodžio, ruošėsi Tigro metų palydėtuvėms. Pavlina su atvažiavusiais pas ją tėvais išėjo puotauti. Buvau susigalvojusi gerą naujametinę programėlę, bet 22 val. supratau, kad „Traviatą“ žiūrėsiu astralinėje ložėje – tvarkingai išsivaliau dantis ir nuėjau miegoti. To norėjo kūnas. Tik prieš vidurnaktį pabudau nuo suaktyvėjusio aukštakulnių caksėjimo – skubėjo panelės į lauką iššauti šampo. Vis vien laikas neegzistuoja, tad visas šventimas tėra fikcija. Žinoma, visai smagi ir simboliška, tačiau likau patenkinta savąja – tokia truputį anarchistine mononaujako versija. Dar nebuvau to patyrusi.

Naujus sutikau koridoriuose ir vandenyje su gražiomis olomis, po kurias laipiojo visokie nutukėliai. Jeigu naujametiniai sapnai pildosi, reikštų, kad manęs laukia Amerika. Nes kur daugiau, jeigu ne JAV, yra gražus vandenynas ir storulių?

Kinai tą naktį irgi miegojo. Jie turi savo mėnulio kalendorių, kitą sistemą: Kiškis ateis tik vasario 3 d. Kinų naujieji, vadinamasis Pavasario festivalis, pati svarbiausia metų šventė. Dabar išsimiegojau, o vasarį prisidėsiu prie azijiečių.

Neatėjusio Kiškio metų debiutas: V. Landsbergio furšetas, nežinia

Pirmąją naujų metų dieną ėjau pietauti su Pavlinos šeima. Politologiją studijuojantis čekės brolis tuoj pat ėmė demonstruoti savo žinias. Kramtydamas visokias bambukų šaknis vardino: Sąjūdis, Baltijos kelias, sovietų tankai, Klaipėda. Pavlinos tėvas irgi stengėsi prisiminti, ką gero apie Lietuvą žino: Is Landsbergis still active? Labai malonūs žmonės: juokus supranta, daug pasaulio matę, viską žino. Sūrių man įteikė visą maišą – dukra informavo apie sūrio kančias Kinijoje (tokio produkto Liaudies Respublikoje nėra).

Iš visų egzamino dalykų gavau B! Vadinasi, surinkau 84 %. Klasėje esu antra po Hario. Dabar laukia ilgos žiemos atostogos. Pačiai įdomu, kaip jas praleisiu. Kol kas galvoje šimtas kiškių posėdžiauja ir tarpusavy nesutaria – negaliu apsispręsti. Korėjietės po truputį pakuojasi į Seulą, Rubi makiažas ir vėmimas dar labiau suaktyvėjo.

Nekrofilija ir gripas

2011 01 08

Vakar radau entuziazmo kolegą, radau, kas man palaikytų nekrofilinę kompaniją į Mao mauzoliejų! Pavlinos brolis – jaunasis politologas, nenuilstanti klausimų mašina. Likusi čekų šeimos dalis mus nebyliai pasmerkė, nes V. Havelo svitos atstovai yra alergiški net raudonai spalvai.

Vakar sutarėme ryte susitikti prie viešbučio, pilno rusų ir nutriušusių azijiečių gražuolių – tų rusų sugulovių.

Į aikštę leidžiama įžengti tam tikru takeliu – viskas aptverta ir saugoma rūsčių mažučių milicininkų. Prie mauzoliejaus būriavosi kiti mūsų kolegos nekrofilai – nepaisydami siaubingų vėjų, laukė eilėje, laukė sargybinio komandos, leidimo įeiti. Buvau suspenduota dėl kuprinės. Sargybinis pabaksnojo į laikrodį, esą Mao lankymo valandos eina į pabaigą, už 10 min. mauzoliejus uždaromas (po pietų lavonai netrukdomi). Palikusi kuprinę Martinui, tekinomis nubėgau į vado rūmus. Pakeliui reikėjo parodyti pasą ir pereiti apsauginius vartus. Uždususi užlipau laiptais: patalpa prasidėjo nuo rožinių ir salotinių augalų atakos – jais buvo išpaišyta visa siena. Sargė ginklu pamojo į užrašą Please take off your cap. Priverstinai nusiėmusi kepurę, buvau paraginta eiti toliau.

Stikliniame tvartelyje, apkaišytas plastikinėmis kalijomis, gulėjo Mao. Prisišliejau prie stiklo, norėdama ištyrinėti marinuotus lavono skruostus, tačiau už manęs stovintis milicininkėlis, bakstelėjęs gumine lazda, liepė eiti lauk. Pasirodo, pro vadą praeinama ristele, nesustojant, nes žvilgsniai gali pažeisti mumiją, į vyzdžius gali būti įmontuotos bombos, blakstienų klapsėjimas trikdo kraugerio miegą – ak, maža ką. Nespėjusi net pasimėgauti faktu, kad mano CV pasipildys punktu „2011-aisiais mačiau Mao“, tekina išlėkiau pas vėjyje šąlantį Martiną pakeisti pamainos.

Įvykdę savo planą, sėdome į metro. Vos pavažiavus vieną stotelę, įlipo bekojis vyras, einantis rankomis. Dantyse luošys laikė pinigams dėti skirtą krepšelį – pasileido grūstis pro keleivių kojas, draskydamas blauzdas nereaguojantiems. Paskui bekojį sekė apsigimęs jo draugas kiaušinio formos galva, apėjęs žuvies žvynais. Savo septynpirštėje (spėjau suskaičiuoti ataugas, nes susilietėme pečiais) rankoje būtybė laikė mikrofoną, sujungtą su mažute kolonėle, pro kurią sklido gailus inkštimas. Bandžiau įsivaizduoti nėščiąją, kuri vos išvydusi šį duetą tuoj pat parvirstų nuo sąrėmių (pasak Martino, Kinijos nėščiosios dar ir ne to mačiusios). Tą akimirką pasijutau viduramžių cirko žiūrovė, atrodė, lyg stovėčiau Kunstkameros fojė (pirmas objektas, kurį aplankiau paauglystėje nuvykusi į Sankt Peterburgą – mama buvo užbūrusi pasakojimais apie Petro I marinuotus dvigalvius ežius) ar būčiau Todo Browno filmo „Freaks“ dalyvė.

Grįžusi namo radau pasliką Pavliną. Tąso vargšei raumenis, termometras rodo beveik keturiasdešimtmečio jubiliejaus ženklą. Verdu bičiulei lietuviškus liepžiedžius, dedu kompresus, pusiau žiūrėdama kinišką filmą apie neištikimybę.

Slaugyti artimąjį yra maloniau nei lankytis mauzoliejuose.