Krabo ūkas

Romano ištraukos

ÉRIC CHEVILLARD

Kritikų palankiai vertinamas, tačiau sunkiai į kokius nors rėmus įspraudžiamas prancūzų autorius Éricas Chevillard’as (g. 1964) sakosi savo knygas vadinąs romanais tik tam, kad užsimaskavęs patektų į „senų gerų romanistų“ gretas ir galėtų šį žanrą griauti iš vidaus. „Sabotuoti romaną“ – taip jau dvidešimt knygų išleidęs rašytojas įvardija vieną pagrindinių savo tikslų. Itin produktyvus autorius debiutavo 1987 metais romanu „Mourir m’enrhume“ („Mirdamas persišaldau“), o nuo 2007-ųjų rašo „Autofikciniu“ pavadintą interneto dienoraštį, kurio trys tomai išleisti ir tradiciniu, popieriniu, formatu. Šis dienoraštis, pasak rašytojo, – tai būdas ir save paversti vienu personažų, stovinčių šalia tokių asmenybių kaip Krabas, su kuriuo ir siūlome susipažinti. „Krabo ūkas“ – penktoji É. Chevillard’o knyga, išleista 1993 metais ir pelniusi Fénéono prizą, skiriamą jauniems prancūzų rašytojams ir dailininkams.

11

Galite tai vadinti aiškiaregyste ar intuicija, tačiau Krabas labai anksti įsitikino, kad, nepaisant miglotos jo gimimo istorijos, menkų protinių gebėjimų, fizinio glebumo ir bjauraus veido, kurio bjaurumą kiekviena diena tik patvirtina, Istorijoje jam buvo lemta suvaidinti svarbų vaidmenį. Taigi nuo pat vaikystės jis stengėsi atrodyti vertas savo šlovingos ateities.

Pirmasis jo rūpestis buvo pasigaminti lengvai išardomą ir perkeliamą medinį pjedestalą, ant kurio užsikardavo visose, jo nuomone, to nusipelniusiose vietose ir, baigęs savo skambiąją inauguracinę kalbą, stovėdavo apimtas susijaudinimo. Jis nesijudindavo ištisas valandas, sustingęs didinga poza.

Taip jo būsimos šlovės spinduliai nutvieskė daugybę tuščių, apleistų skverų, nulytų kryžkelių, iškyšulių, aikščių. Kadangi Krabas kol kas nenumanė, kokie žygiai ar nuopelnai jam pelnys (tai, kad pelnys, buvo visiškai aišku) visų pripažinimą ir susižavėjimą, savo laikyseną jis keisdavo. Užtikdavai jį kaip imperatorių, šuoliuojantį ant kėdės tarsi ant žirgo, metantį iššūkį horizontui, kuris, iš anksto nugalėtas ir pavergtas, visai susiplodavo. Paskui Krabas apsisiausdavo toga (kokia nors medžiagos atraiža), lapais apjuosdavo galvą ir dėdavosi susimąstęs. Iš savo laurų (iš tiesų tai vijoklių) vainiko nuskindavo vynuogės lapą ir, apsinuoginęs, įtemptais raumenimis, pasiruošdavo sviesti diską (bet kitą dieną karščiuodavo ir jausdavosi per daug išsekęs, kad bandytų savo jėgas olimpiniame stadione). Gana dažnai Krabas atsistodavo šalikelėje, rankas išskėsdavo į šalis, spygliuotą (mat vijoklis augo prastai prižiūrimame jo tėvo sode ir prikrisdavo spyglių) galvą kiek palenkdavo, o veide atsispindėdavo begalinis gailestingumas.

Vėliau, nors ir neatsisakęs savo statulų, Krabas sumanė palengvinti istorikų bei kitų ateities piligrimų užduotį ir visur, kur tik lankydavosi, palikti savo pėdsakų. Pirmiausia savo gimtųjų namų duris jis padabino atminimo lenta, paskui tokias pačias ėmė kabinti ir ant viešbučių fasadų, kad įamžintų juose praleistą naktį. Viešbučio savininkas likdavo dvigubai nustebęs, kai Krabui išvykus nueidavo tvarkyti kambario ir rasdavo raudonos medžiagos juostą, nuo šiol draudžiančią į jį įžengti, ir skelbimą, prašantį lankytojų nieko neliesti. Krabo aplankytos mokyklos ir ligoninės gaudavo jo biustą ir nurodymą jį pastatyti priimamojoje salėje, matomoje vietoje.

Štai ir atskleista kilmė statulų, kurios nesuskaičiuojamos tebestovi daugybėje gatvių ir alėjų kampelių, plynuose laukuose ir net atokiuose kaimuose, iš kurių niekas niekada nėra iškeliavęs. Niekas neatpažįsta, kad šios statulos yra Krabo, prieš daugelį metų mirusio visiškoje nežinioje. Štai toks buvo tasai tobulas nepažįstamasis, kurio vardas neištrinamomis aukso raidėmis įrašytas senų daugiaaukščių fasaduose – dabar praeiviai įsivaizduoja, kad jis buvęs karalius, ir ilgisi laimingų jo karaliavimo laikų, arba muzikas – o muzika, sako jie, tuomet dar kažkuo buvusi, – arba poetas – na kas būtų ta mūsų literatūra be jo nuostabių eilių? – arba tapytojas – paskutinis didis, – arba mokslininkas – koks protas! – arba revoliucionierius – o jei tik jo būtų paklausę, – arba valdininkas – kuris savo karjera rūpinosi kur kas mažiau nei paprastų žmonių kasdienybe, – arba tautos herojus – o tokio raugo žmonių, juk žinote, taip reiktų ir šiandien.

Krabas įrašė savo vardą į Istoriją, tai faktas. Bet kada tiksliai – paslaptis.

12

Krabo biografas įsikinkė į sunkų darbą. Tiesa, jis tai žinojo, žinojo, kam įsipareigoja. Parašyti šią knygą truks mažiausiai penkerius metus, gal ir daugiau. Bet iki šiol nebuvo jokios Krabo biografijos – jokio portreto, jokios studijos, net mažiausio leidinio, – ši spraga turėjo nedelsiant būti užpildyta. Biografija būtų pilna, išsami, ji nieko nepaliktų šešėlyje ar atsitiktinumui ir siektų būti objektyvi.

Pradžioje tiktų surinkti dokumentus, liudijimus, visas dėlionės detales. Reikėtų aplankyti daugybę vietų – gimtuosius Krabo namus, jo vaikystės teatrą – šį nebylių marionečių ir didelių plaštakų teatrą – bei kaimo apylinkes, paskui ir tariamą žindyvę ar gal greičiau tariamą pieno brolį, tariamus mokytojus, kurie dar gyvi, senus mokyklos ir armijos draugus, išsibarsčiusius gimines, šeimos draugus, kaimynus, pirmąją jo gyvenimo moterį – aštuoniasdešimtmetę mergaitę – o paskui ir kitas, iki šiandieninės. Biografas taip pat tikėjosi atkurti tėvo biblioteką ar bent jau uždraustąjį skyrių. Jis įvairių įstaigų – ligoninių, mokyklų, armijos, įkalinimo ir kitų – pareikalautų visų su Krabu susijusių dokumentų. Paskui surinktų išsisklaidžiusią korespondenciją. Galiausiai pasektų jo pėdsakais, keliautų jo maršrutu per pasaulį, kad įsijaustų į tuos peizažus ir nuotaikas, sekdamas juo kirstų dykumas, vandenynus, tolimus miestus, Alpių keliukus, statytų kojas ten, kur žengė jis, pėda pėdon. Ši numatoma paieška truktų, tiesa, mažiausiai penkerius metus, bet tokiu būdu jo parašyta Krabo biografija, solidžiai pagrįsta, ištikima tiesai naktų tikslumu, neužginčijama, taptų tuo pagrindiniu leidiniu, kurio mums šiandieną taip trūksta.

Vis dėlto jam teko to atsisakyti, mat pirmąją tyrimų dieną sužinojo, kad Krabas mirė gimdymo metu.

13

Nesiklausęs orų pranešimo, nurodančio, kad šalyje karaliauja stingdantis šaltis ir nepaliauja liūtys, Krabas iš namų išeina apsivilkęs trumparankovius marškinius ir visą popietę džiaugiasi šilta vasaros saule ir tai būtent tik dėl nežinojimo. Vis dėlto jis galėtų kiek atidžiau sekti naujienas.

20

Nenustebkite, jei vieną dieną pamatysite Krabą besiartinantį prie jūsų ryžtingu žingsniu, tačiau nei bėgantį, nei kaukšintį kulnais, greičiau einantį lėtai, net atsargiai, tarsi žengtų užšalusiu tvenkiniu, ir visgi nežiūrintį sau į kojas ir nebaksnojantį žemės bato galu, priešingai, atsispiriantį ritmingai ir labai tvirtai, tartum eitų žole ar minkštu kilimu, nors ir negrimzdamas jame, priešingai, lyg šiek tiek skubėtų, tačiau lėtintų žingsnį didelėmis valios pastangomis, puikiai matomomis, tarsi fakyro, kuris lūkuriuoja prie degančių anglių ir girdi, kaip aplink cinksi monetos, kol galiausiai žiūrint į spindinčias žarijas jam pavyksta įsivaizduoti, kad išties eina per auksą, – nenustebkite, jei Krabas, pasiekęs jus, susimąstęs nuo jūsų nusigręš, tačiau nesistengdamas to pademonstruoti nei jūsų provokuoti, atvirkščiai, greičiau taktiškai, paslapčiomis, tarsi lauktų iš jūsų kokio ženklo, reakcijos, kad tiksliai žinotų, ko iš jūsų galima tikėtis, tačiau vis dėlto jūsų neklausinėdamas ir nesistengdamas prikaustyti jūsų dėmesio, priešingai, sprukdamas, jei netyčia į jį kreipsitės ar jei savąjį žvilgsnį nukreipsite į jo, bet likdamas ten tol, kol nieko nesakysite, kol nepajudinsite net mažojo pirštelio ar nepadarysite kokio judesio, kuris galėtų jį išgąsdinti, tol, kol atrodysite abejingas, išsiblaškęs, tolimas, net pasipūtęs ir lyg jo nepastebintis ar tartum į viską nusispjovęs – nenustebkite, jei galiausiai Krabas atsargiai užmerks jums akis, jis turi svarių priežasčių manyti, kad esate miręs.

38

Pirmasis darbas buvo varginantis, Krabas to neslepia, pakankamai su juo prisikankino, o tai dar ir truko labai ilgai. Įsidėmėkite, tai nei pavojinga, nei labai sunku, priešingai, vaikų žaidimas, tačiau Krabas visą laiką praleido prie savo stalo, vien jo kantrybė buvo bandoma. Jis dirbo greitai, pagal puikiai parengtą, paprastą ir efektyvų metodą, kuris vis dėlto iš jo reikalavo nuolatinio susikaupimo ir kruopštumo. Nors Krabas nieko nevilkino, darbas buvo milžiniškas. Pirmiausia reikėjo visais įmanomais būdais sugrupuoti žodžius, kurie žodyno pateikti visi kartu. Narsiai jis įsikinkė į šią sudėtingą užduotį. Nenustebsime sužinoję, kad tam, viską apleidęs, jis paaukojo daugybę metų.

Krabas imdavo žodžius vieną po kito, taip, kaip jie pateikti abėcėlės tvarka – kiekvienas žodis būdavo sujungiamas su artimiausiu visais įmanomais būdais, nepamirštant visų galimų linksnių, tada taip pat sujungiamas su dar kitu; sujungiamas su šiuo ir prieš tai buvusiu; tuomet su trečiuoju; su pastaruoju ir pirmais dviem; tik su paskutiniu ir pirmu; su paskutiniu ir antru; sujungiamas su ketvirtuoju ir taip toliau. Visus variantus Krabas užrašydavo ant didelių popieriaus lapų – kiekvienas prirašytas ir sunumeruotas puslapis papildydavo bibliją, besikaupiančią ant kilimo. Greitai jis buvo priverstas prakirsti lubas, paskui ir padaryti didelę skylę stoge.

Bet vieną vakarą viskas buvo baigta. Rankraštis stūksojo aukštas lyg kalnas. Krabas turėjo užsiropšti ant viršūnės, kad galėtų imtis antrosios darbo dalies, šį kartą subtilios, ne tiek dėl pavojaus nukristi, kiek dėl pačios būsimo kūrinio prigimties, šedevro, paskutinės knygos, po kurios beliktų nutilti ir pasaulis įžengtų į mąslios tylos erą, nes ką gi būtų galima pasakyti, ką bepridėti, likusias savo dienas žmogus leistų vis iš naujo skaitydamas šią knygą ir linksėdamas galva.

Krabas turėjo pasakišką medžiagą, mat visos praeities ir ateities knygos joje buvo susilydžiusios, ir ne tik visos knygos, bet ir visi dienraščiai, laiškai, sąrašai, kalbos, pokalbiai, kol kas dar neišrastų aparatų naudojimo instrukcijos, katalogai, policijos raportai, administraciniai raštai, ką ir kalbėti apie niekad neparašytus kūrinius, kuriuos jo metodas savaime sukūrė, nesuskaičiuojamą daugybę romanų, epopėjų, rimuotų ir nerimuotų eilėraščių, tikrų ir netikrų biografijų, skandalingų dienoraščių, prieštaringų evangelijų, enciklopedijų, begalę skirtingų traktatų – mokslinių, istorinių, ekonominių, politinių… Krabui tereikėtų iškirpti iš savo kalno pasirinktus fragmentus, kad surinktų įspūdingiausius savo veikalus, kurių autorystės jam niekas negalėtų užginčyti.

Bet ne, jo sumanymas buvo dar ambicingesnis. Krabas sugalvojo kur kas geriau. Taigi jis pradėjo braukyti rankraščio sakinius, ištisas beprasmes, vidutiniškas ar kažkur jau skaitytas pastraipas, daug ką iškirpo, į ugnį mesdavo šūsnis jo nevertų puslapių, šen bei ten palikdavo kokį žodį ar frazę, paskui vėl braukydavo, darbuodavosi žirklėmis, išplėšdavo lapų lapus, kad galiausiai išsaugotų tik geriausią rankraščio dalį, kokį šimtą reikalingų puslapių, pritrenkiančių nedidelės apimties ištraukų, glaustų, nepaaiškinamų banaliais svarstymais ar nepabaigiamais svaičiojimais, o apskritai tai štai kaip Krabas parašė savo knygą – tiesą sakant, jis nemano, kad būtų galima tai padaryti kaip nors kitaip.

Iš: Éric Chevillard. La Nébuleuse du Crabe. Paris:

Les Éditions de Minuit, 1993/2006

Vertė Milda Baronaitė