GIEDRĖ MASEDONSKAITĖ. Eilės

vilkai

kai nuleidžiu rankas
atrodo pribėgs vilkiukai
ir pradės žįsti pirštus
o tada nusitemps į olą
ir užaugins vilke savo motina

• 
  

užsimerkus tik kailis –
iltimis prie kaklo pagaunu
tavo gyvybės gyslą
kad kraujo nepaliktum –
naktį snigo

• 
  

išsišukuoti
laižyti pėdas
ir inkšti
kol šaltis adatėles
į sąnarius smaigsto

dar negalima grįžti –
žemė kieta

sniegas giltinei
raineles baltai
degina

sniege

baltą vatą godžiai
ryja miestas

mergaitė pelenų plaukais
Šv. Ignoto gatvelėj
basa ir šoka

nemoku taip gražiai
baltu ant balto kitiems matant
iki mirties

paskutinė

lėkštės ant veidrodžių –
lyg dorianai grėjai
gėrėjomės vaizdu
ir kvietėm į vakarienę
išalkusius

ne springt tik ryt
kartais lūpas vynuogėm
apnuodijant

žiūrėjote į pilnas burnas –
siūlėm – ne alkani
taip sakėt besiveriančiais
šonkauliais

1942

prieš auštant
išeidavo į koridorių
sustodavo į eilę ir mirdavo –
tvarkingai
pagal alfabetą

taip norėjosi suvilgyti
sukepusias lūpas –
turėjom daug šulinių
bet nebuvo vandens –

lovų galuose augo vynuogynai
jie taip garsiai ošdavo –
atidarydavom langus
ir suprasdavom kad už jų nieko nėra