Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai

Glindos

Tik šiandien perskaičiau, kad glinda yra utėlės kiaušinėlis. Jų būdavo mūsų vaikiškose galvelėse. Po karo. Ne veltui motina sakydavo:
– Duok galvą, pažiūrėsiu, ar nėr glindų…
Prispaudžia galvą sau prie pilvo ir žarsto plaukus… Tos glindos būdavo nelyginant maži gelsvi grūdeliai, kruopelytės, odos nuoplaišos.
Neseniai perskaičiau ir La Fontaine’o pasakėčią apie Glindos (Utėlės) pokalbį su Drambliu… Gaila, nemačiau liet. vertimo. O reikėtų. Pamokanti istorija Drambliui, o ir žmonėms su dramblialige (didumo manija).
Pagalvojimui: ar su ja nebuvo susidūręs K. Donelaitis, nes „Metuose“ mini „negimusią utėlių veislę“? Prancūzų, atbėgusių į Prūsiją, tada ten užteko. Nemanau, kad kas iš šviesesnių (o gal ir Karaliaučiuje studijuojant) nebūtų priminęs šio pasakėtininko.
P. S. Variantų galėtų būti daugybė. Aš pats pabandžiau improvizuoti.
Dramblys:
– Ei tu, glinda, pasitrauk iš kelio!
Glinda (nuolankiai):
– Gerai jau, gerai! Bet tu pasigailėsi…
(Strykt Drambliui į kiaušius.)
Dramblys (narsiai žergdamas):
– Matai! Būta ko gailėtis! Prabilo malolietka!
(Tuo metu baisus niežulys apačioj.)
– Oi, oi, oi.
Ir griūva besikasydamas į pakelę, o sykiu, nelyginant iš paskos važiavusios fūros, vienas ant kito suvirsta ir visa dramblių kaimenė. Drambliai ir dramblienės.
Utėlė (išlindusi iš tos glindos):
– Mano kiaušė sakė tau nelįst prie mūsų… Matai, kas išėjo!

Skambutis iš mobiliojo

Kacą buvau priprašęs, kad nueitų pažiūrėt ir pasakyt savo nuomonę apie mūsų draugo tapybą.
– Nėra ką žiūrėt! Rusai turi posakį: „Nėr blogesnio žmogaus nei buvęs alkoholikas…“
– Bet jis dar ir dabar pageria…
– Kuinia, spekuliuoja Rimčio idėjom. Apš…t ir padegt!
– Ar tu matei? Ten Valentinas buvo. Sakė: „Ir mes ne stebuklus darom!“
– Tas suvalkietis gavo išgert ir tyli.
– Palauk, tu pusiau suvalkietis…
– Ne, aš gal pamestinukas, gal kokio vokiečio padarytas.
(Jo motina buvo Lietuvos šaulė, kapitonė.)
– Hm, eiles skaitau, kur man įdavė. Vemt norisi.
– Taip ir jo paveikslai. Džiovint, kramtyt ir vemt po gabaliuką.

Komunistuojantis jaunimas

Dabar jų ištisos grupės, grupelės. Žinia, kad jie nėr labai prorusiški, bent jau kitokie. Betgi ir trečiafrontininkai buvo kitokie, kol juos pakabino Pozdniakovas. Ne vieną jų ambasados šunys atpažindavo – nekąsdavo, kai lįsdavo ir išlįsdavo. Naktiniai baliai apsivainikavo 1940-aisiais.

Gruodžio 11, antradienis

Aldous Huxley

Tai jis pasirinko epigrafą iš Aristotelio savo romanui „Sala“, kurį rašė bene 20 metų: „Kurdami idealą galime vaizduotis ką tinkami, tačiau reikėtų vengti to, kas neįmanoma.“
Tokius „apynasrius“ turėtų užsidėti visi kasdienybėje, bent jau kasdienybėje. Kitaip tariant, mažiau kliedesių!

Ir vėl – paukščių gripas

Skaitydamas savo dienoraščius iš 2005 metų (dabar jie skelbiami), pamaniau: gal per daug prirašiau apie paukščių gripą? Deja, deja, po dvejų metų jis vėl priartėjo prie Lietuvos – siaubia pačius pasienius, kitaip sakant – istorinę Lietuvą Lenkijoje.
Šimtai milijonų nuostolių.

Nereikės jokio karo – didieji sukrėtimai gali ištikti ir be jo. Be Putino ir be Schröderio, be Lukašenkos ir be kinų ar pakistaniečių. Netgi be Irano, kuriuo mums grūmoja tėveliai iš Briuselio.

Streikai

Vėl streikuoja 160 mokyklų mokytojai, daugiausia Žemaitijoje. Atskaičius mokesčius, jų atlyginimas – 600 Lt per mėnesį. Žada prisidėti ir kultūros darbuotojai. 2/3 iš 14 000 skursta. Jų algos 700–800 Lt.
Pamažu gali atsitikti taip: mokytojai streikuos, mokyklose neliks mokinių, kultūros darbuotojai streikuos – kultūros nebus jokios, policija streikuos – tvarkos nebus. Tokiais atvejais kriminalinis pasaulis triumfuoja.
J., kuris dalyvavo akcijoje „prieš Meką“, sako, kad jausmas labai geras.
– Jaučiuosi pakylėtai!
– Kaip jaunas Biliūnas „Pirmutiniame streike“?
Regis, taip dėjosi apie 1905-uosius.

Apie Šekspyro vertimus

Žinau, kad niekam neįtiksiu, bet „Sonetų“ vertimai taip išklaipę originalą, kad jais pasitikėti nė iš tolo negalima. Sueiliuoti? Taip, bet antrarūšė poetika. Stilistika, kuri siekia ano amžiaus trečiąjį dešimtmetį. Užkonservuota vyresniosios kartos poetų, ji laikėsi Lietuvoje ir sovietmečiu. Sonetas buvo toks! Ir nė per žingsnį – gerą pusšimtį metų.
Jį pajudino nebent 1933–1936 metais gimusi karta.

E. H. Gombrichas

Nėra pasaulyje tautos, kuri neturi meno (tik pats žodis „menas“ neseniai pradėtas vartoti).
Svarbiausia, kad menas veiktų, darytų poveikį, būtų tam tikrų „apeigų“ dalis. Pirmiausia tas poveikis turi būti maginis. Primityvus menas nėra prastas, mes skiriamės ne meistriškumu, o idėjomis.
Šiaurės Amerikos indėnai geriau negu mes stebi ir pažįsta gamtą, bet nesiekia mūsiškai suvokiamo tikroviškumo.
Daugelio senovės genčių meistriškumas, ornamentuotės rafinuotumas yra neįtikėtino lygio, ir visai netinka kalbėti apie kokią nors „aukštą technologiją“ kūryboje.

Gruodžio 12, trečiadienis

Patarlės

Rusų: „Nėra blogesnio žmogaus nei buvęs alkoholikas.“
(Nereikia užmiršti, kad Rusijoje geriantis žmogus yra norma, tai iškritęs iš konteksto – nenormalus.)
Lietuvių: „Aš savo bačką išgėriau.“
Mačiau daug metusių gerti arba savo bačką išgėrusių. Jie visi buvo skirtingi. Visos patarlės siekia formulės, apibendrinimo, standarto. Vidurkio.

Atšilimo pasekmės

Šįryt išgirdau, kad tai gresia sausromis, badu ir potvyniais.

Bejėgiškumo kultūra

Ta kultūra, kuri vyravo ir vyrauja mūsų pakraščiuos, dažnai būdavo įvardinama kaip mirties kultūra. Tai tiesa, bet šiuolaikinis pasaulis gimdo jos tąsą – bėjėgis sociumas, bejėgės masės, bejėgis individas… Jam lieka mirti arba maištauti.
Iš esmės tai beveik tas pats.

Kūdikių langeliai

Šis dalykas kitaip dar vadinamas gyvybės langeliais. Moteris, nenorinti gimdyti, gimdo anonimiškai, t. y. yra ligoninės (ar namai), kur moteris, ketinanti atsisakyti vaiko, eina į tą skyrių. Pagimdo, išeina, turi dar 8 mėnesių teisę apsigalvoti… Ypač veikli ši sistema Vokietijoj. Taip per metus išgelbstima apie 300 vaikų gyvybių.

Kvapai

Nuo Descartes’o laikų Europa gyvena protu, o uoslė ir kvapai nustumti į periferiją. Dabar jau kvapais susidomėta labai rimtai. Kūno kvapai, pavyzdžiui, pasako daugiau negu aromatizuota erdvė ir žmogus. Žmogus netgi turi smegenis, į kurias nukeliauja kvapai, žadina prisiminimus ir vaizduotę. Uoslė ir kvapas yra buvę viena.
Beje, Napoleonas, žinodamas, kada grįš į namus, rašydavo Žozefinai, kad „savaitę nesipraustų“.

Žmogaus pokalbis su šešėliais

Vyras sustojo prie upės tamsoje. Gatvės žibintai ir langų šviesos metė atspindžius. Vanduo sruvo ir šešėliavo.
Vyras aiškiai išskyrė bent penketą šešėlių, norinčių su juo pasikalbėti. O gal jis pats to norėjo?
Vyras:
– Kam jūs mane palikote?
I šešėlis (moters):
– Aš miriau, nes turėjau piktybinį auglį.
II šešėlis (vyro):
– Aš pasitraukiau, nes jinai mirė.
III šešėlis (moters):
– Aš norėjau, kad tu atsakytum už jos mirtį.
IV šešėlis (vyro):
– Mane nužudė, kad neliudyčiau tavo naudai.
V šešėlis (šuns):
– Aš pasitraukiau, mane kamavo senatvė, tu buvai mano šeimininkas, bet man buvo sunku su tavim.

Patarlės

Rusų: „Kol žaibas (Perkūnas) netrenks, mužikas nepersižegnos.“
Dabar rimti žmonės mano, kad mūsų krašte kas nors gali pasikeisti tik po didelio sukrėtimo.

Iš Ekleziasto

12, 5:
(…) kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka…

Vaistai

Juos kažkas vis išmeta su šiukšlėmis. „Carsil“. Man regis, nuo apsinuodijimų? Reik patikrinti.

Maču Pikču

Didžiulis akmeninis miestas Andų viršukalnėse. Neva „arčiausia saulės“. Civilizacija, žlugusi prieš 500 metų. Inkai – Saulės vaikai. Tobula akmeninė architektūra. Iš jų mums atėjo bulvės, pomidorai ir kukurūzai.

Posakiai (tariamai Aleksandro Makedoniečio)

– Aukštai iškyla tiktai tie, kurie niekad nesigaili, ką padarę…

Inkų instrumentas

Muzikos instrumentas, padarytas iš vėžlio kiauto. Savaime kyla noras tokį išbandyti… O gal pavyktų?

Iš senovinės Rusijos

Valstietis su žmona klampoja per purvus. Juos pasiveja totorius ant žirgo ir sako: „Valstieti, noriu išdulkint tavo bobą!“ Valstietis: „Gerai.“ Totorius: „Bet turėsi palaikyt mano kiaušius.“ Valstietis: „Gerai.“ Po visko žmona vos neverkia, o valstietis juokiasi. „Ko juokiesi?“ – klausia žmona. Valstietis: „Ot aš jo kiaušių ir nepalaikiau!“

Be reikalo pamiršta

Kas kitur gyventi išėjo – išėjūnai (LKŽ). O mes – čia emigrantai, čia išeiviai… Į išėjūnų vietas ateina atėjūnai.

Gerai pasakyta

Žmogui, nežinančiam savo tautos istorijos, istorija prasideda nuo jo bobutės.

Iš nuogirdų

Nieko žmonės taip neapkenčia, kaip meilės tų, kurių neapkenčia.
(Kiek čia tiesos.)