Monthly Archives: Rugpjūčio 2010
VITALIJA BOGUTAITĖ. Eilės
II Nusinešiu su savim, ko negalėjau kitam atiduoti.
TOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Eilės
Kitas laikas Aš nežinau, kas tai yra tėvynė, Aš nežinau, ką dovanoti tau – Ar saulę kruvinai auksinę, O gal mėnulio durklą sidabrinį, Kai katės teroristės šaukia „miau“?!
JURGIS VININGAS. Eilės
Iriasi varnos prieš vėją viršum plevėsuojančios upės – užuolaidos, už kurios mes slepiamės – gražūs, tarytum fotografuojami. O gražiausi tada, kai kažkas atpažįsta mus, jau seniai nebegyvus, nupūtęs dulkes nuo fotoalbumo.
Kodėl Lietuvoje nebesinori gyventi
DAINIUS RAZAUSKAS Liežuvis sunkiai verčiasi taip sakyti – „Lietuvoje nebesinori gyventi“, nes čia mano namai, mano tėviškė ir mano Tėvynė. Ir vis dėlto šitoks jausmas tolydžio stiprėja, todėl stačiai būtina į jį atgręžti akis. Nenusigręžti nuo šito jausmo, nebėgti nuo jo mintimis – kad netektų bėgti kūnu.
Ar visi gyvūnėliai lygūs?
ZENONAS BUTKEVIČIUS Žinoma, ne. Tą kasdien matome. Vienokia varlės gyvybės kaina, kitokia – gandro. Ne tik mūsų galvose, bet ir įstatymuose taip užrašyta. Žmogaus įkainiai, natūralu, aukščiausi. 2006 m. Rusijoje degančių miškų plotas buvo šešis kartus didesnis nei šiais metais. Bet degė taiga – ten, už Uralo, kur maža žmonių.
Visi laiškai – žirafos
KĘSTUTIS NAVAKAS labas ryto kava. o diena vis neateina. jau net žmonės peronuose laukia ne traukinių bet jos. jos laukia skautai ir skinai kinai ir tofalarai hamletas ir ofelija miltinis ir fellinis smilgos ir skroblai skrabalai ir daudytės o diena vis neateina.
Ties „Kontrolės ribomis“
Su amerikiečių kino režisieriumi JIMU JARMUSCHU apie naujausią jo filmą „Kontrolės ribos“ (The Limits of Control) kalbasi rašytojas ir žurnalistas Erikas Morse’as
Dainos, kurių išmokė motina
SIGITAS GEDA 2007 metai Apie pašaukimą Teiginys, kuris nuolat beldžiamas mums į ausį: kiekvienas žmogus yra menininkas… O vis dėlto!
Artėjant
DAVID MALOUF Visai neseniai buvo toks laikas, kai dėdę Čarlį matydavome dukart per metus – per Velykas ir per Kalėdas. Atvykęs iš Sidnėjaus, drauge su mumis po mišių jis sėsdavo valgyti prie močiutės didžiojo stalo. Mes – sekmininkai. Tikime, kad visa, kas parašyta Knygoje, yra gryniausia tiesa be klaidelės. Kaip parašyta, taip ir yra. Vieni iš mūsiškių turi kalbų dovaną,…
Sūri penkiadienė: dosnūs aukojimai
RIČARDAS ŠILEIKA Reportažas iš meno bienalės „Druskos metamorfozės 2010“ Druskininkų darbadienio septintą ryto valandą prie miesto muziejaus jau rūko oranžinėm snapelinėm galvas pasipuošusi statybininkų trijulė. Už dvidešimt septynių metrų Vilniaus pėsčiųjų alėjoje gėlynus kedena moterys.
