Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai

Apie pašaukimą

Teiginys, kuris nuolat beldžiamas mums į ausį: kiekvienas žmogus yra menininkas…
O vis dėlto! Net sovietiniais metais (1974) leistoje A. Strazdo poezijos knygoje radau kuklų poeto misijos apibrėžimą (V. Vanago):
„Pagaliau, kalbant apie A. Strazdo asmeninę ir gyvenimo odisėją, reikia nepamiršti jį buvus poetu, turėjus virš pilkos žmogaus ir kunigo kasdienybės pakylančių aspiracijų, ieškojus naujų įspūdžių bei pergyvenimų. Atrodo, jog savo pašaukimu ir gyvenimo tikslu jis laikė ne dvasininko misijas, o kūrybą, poeziją.“
Aš suprantu, kad pašaukimu gali būti spekuliuojama (o kuo ne?), betgi –
jei visi lietuvių menininkai, kurie šiandien yra klasika, nebūtų turėję aspiracijų, o tik – pilka masė?.. Yra juk tautų, kurios neturi net kuklios literatūros, dailės, muzikos… Ar neturėtume būti ambicingesni?
P. S. Parašiau šią repliką, nes ir man, ir į mane panašiems nuolat prikišamas egoizmas, puikybė, arogancija ir dar dešimtys nuodėmių.
Strazdas buvo pirmasis poetas Didžiojoje Lietuvoje ir – patyrė, kas yra jo tėvynė…

Lietuvoj pikti žmonės
Netur prie sau malonės,
Netur mielaširdystės,
O labiausiai žmonystės.

Išvertus į dabartinę kalbą, tai reikštų tam tikrą krašto prakeiktumą ir elementaraus žmoniškumo praradimą.
Užmirškime mielaširdystę!

Šekspyras

Vakar „tiesiu taikymu“ nuvažiavęs į „Vagos“ knygyną antrame aukšte iš karto sugriebiau naują „The Sonets“ leidimą (jaunutė pardavėja sako: „Yra tik „Hamlet“).
Taigi man sekasi, kas nors gal ir pasijuoks, bet labai norint knygos išlenda. Kaip grybai girioje iš samanų.
Išverčiau jau devynetą sonetų, kartais iš senų leidinių iškrenta mano jaunų dienų mėginimai versti… Draskau ir metu į šiukšliadėžę.
Yra tiesos, kad dideliems vertimams žmogus ruošiesi visą gyvenimą.
Jie irgi išlenda – glūdėję atminties dugne.
P. S. To leidinio privalumai – visų sonetų gale komentarai, kiekviena eilutė aiškinama ir komentuojama. Tai padeda nugalėti išankstinį vertėjo siaubą!

Interpretavimo laisvė

Jeigu jau taip, tai pirmuosius Šekspyro „Sonetus“ galima laikyti svarstymu apie pasirinkimą – dulkintis dėl malonumo ar dirbti vaikus?
Žmonės, nesikruškit veltui, leiskite atžalas.
Žinoma, kad tai grožio, narcisizmo, seks. orientacijos, parazitavimo problemos. Jį gelbsti, kad viską moka taip subtiliai pateikti. Tai, kas slapta – rafinuotai paslepia. Ką nori, tą ir galvok! Paprastai taip elgiasi didelės kultūros. Aukštuomenės, dvaro, rūmų sukčiai, valdovai, pajacai, kekšiai.

Atradimai

Garsus chirurgas šiandien vėl prabilo apie baltymą, kuris neva „lemia meilę“. Žmogaus organizmas jį ima gaminti, tada žmogus „myli“, po 2 metų – liaujasi gaminti. Kajuk! Visa tai vėl žadina mintį, kad mokslas yra… prietarai. Juk užtektų kokių žolių, gaminančių tą baltymą, ar vaistų ir – žmonija mylėtų, mylėtų…
Netgi branduolinės bombos idėja, mano galva, tėra realizuotas prietaras. Sunaikinti, pakenkti, atsikeršyti.
Visi mokslo atradimai, tiesa, gerai, jeigu padeda žmogui, bet blogai, kai jie suabsoliutinami, skelbiami kaip galutinė tiesa.
Mes atradome!

Iš gyvenimo

Vienas mano senelis sušalo Baltarusijos snieguos, kitas – du kartus bėgo į Ameriką, grįžo ir mirė poteriaudamas.
Mano motina buvo beraštė, mano tėvą užaugino jo dėdė.
Kai žmonės buvo suvaryti į kolchozus, tėvas dirbo brigadininku, nes mokėjo rašyti ir skaičiuoti geriau nei kiti.
Ką blogo jis galėjo padaryti dviejų ar trijų sodžių žmonėms? Nieko.
O gero galėjo padaryti ir padarė. Pavyzdžiui, vis pridėdavo darbadienių (reikėjo apskaičiuoti, kas, kiek ir ko padarė). Aš padėdavau jam užpildyti tas darbadienių knygeles ir matydavau, kiek kam pridedama.
Kai atėjo pensijų metas, brigadininkas turėdavo išrašyti pažymą apie darbo stažą. Tėvas išrašydavo didesnį. Be jokių kyšių.
Motina išaugino aštuonis vaikus. Taip mes užaugome ir išgyvenome. Į Sibirą neišvežė todėl, kad „daugiavaikė šeima“. Mokslus baigėme todėl, kad už mokslą nereikėjo mokėti.
Išgyventi… Dėl to tėvo „filosofija“ buvo: „Nekišk rankų tarp durų!“
Jis pats bandė kišti, bet ne sykį prispaudė. Aš irgi bandžiau – atsiėmiau savo dalį.
Numirti? Daug mūsiškių jau mirę. Aš irgi pusiau mirėsis. Mireliojantis.
Tai ko? Padaryti tai, ką esu sumanęs. Daugiau nieko.
Garbė? Miglos.
Pinigai? Migla.
Mano tikėjimas, ko gero, ekleziastiškas.

Prisiminimai –

iš teismo posėdžių. Graudžiausia, kad visi mano tyrėjai, kaltintojai ir teisėjai yra iš sovietinių… Kaip sakė ilgametis ambasadorius A. Dambrava, sugrįžęs iš Ispanijos:
– Sovietų valdžia į teisės mokslus priimdavo tik tuos, kurie stodami pasirašydavo bendradarbiavimo su KGB aktą…
Be to – nemokšos ir chamai, įsitikinę, kad visi rašytojai yra girtuokliai, pasileidėliai etc.
Antai vienas sukriošėlis, vograujantis dzūkų tarme – mano sūnui:
– O tėvas alimentus mokėjo?
– Mokėjo, – atsakė sūnus, – ir dar pridėdavo.
Bylos tyrėja, padariusi karjerą dievai žino kaip, netiktų net į Kalvarijų turgų. Tai šit kas mėsinėja mane po kaulelį. Apie sugyvulėjusius policajus nėr net kalbos. Gerai, kad kaulų nesulaužė.
Gerai, kad į Uteną neišvežė, gerai, kad N. Vilnioj ne patiems kvailiausiems pakliuvau į nagą.

Tai, ko nesuprantu

Kodėl senuosiuose Šventraščio vertimuose vyriški vardai (Jona, Elija etc.) buvo, o paskui visur imta kabinti „s“ – Jonas, Elijas, Jeremijas…
Tarsi lietuviškų vardų, kurie baigiasi „a“, nebūtų? O ir kitose Šiaurės šalių kalbose.
Mūsų tarme netgi mano vardas be „s“ – Sigita, kirtis ant pirmo „i“. Tai, kad neturėjome vertimo į lietuvių senkalbę – jokia laimė (Bretkūno, o ir kiti vertimai dūlėjo rankraščiuose…). Antra vertus, Dievas ir pranašai, šventieji ir jų skelbiamos tiesos nuolat keičiasi – su žmonėmis ir pasauliu.
Šiuolaikiniai vertimai į anglų, vokiečių, prancūzų, randami viešbučiuos, tokie pat striuki, perėję per visų kalbovų galvas, kaip ir mūsiškis.
Vėlyvą vakarą –
aš neturiu ką prarasti.
Treji metai pragaro, neviltingo darbo, apleisties, ligų ir grėsmės. Vienišumo. Kodėl turėčiau dar ko nors laukti, ko nors bijoti?
Migla.

Gruodžio 6, ketvirtadienis

Veidrodis Šekspyro sonetuose

Žmogui jis parodo jį patį. Gelmė, kurioje švyti nepakartojamas atšvaitas. Vienintelė galimybė suvokti, kad su tavimi jis gali ir dingti. Jeigu kada nors tavo vaikai nematys savęs tavyje – kaip veidrodžio stikle. Iš čia – senatvės šviesa.

Gudruoliai

Vienas iš jų suskirstė tautas į tris grupes:
1) tos, kur nepalieka žmogaus nelaimėj,
2) tos, kur abejingos arba šalinasi žmogaus, ištikto nelaimės,
3) tos, kur puola žmogų, ištiktą nelaimės.
Mano galva, vietoj „tauta“ čia geriau tiktų „žmonės“, nors žmonės (tikrieji) yra tik pirmi.

Marguerite Duras

Yra parašiusi pjesę „Meilės negali prisiminti“. Norėtume, bet negalima.
Pasakymas „Aš jį (ją) mylėjau“ tėra konstatavimas. Beveik banalybė.

Šiaip sau

Dabar jau nugrimsiu į gilų letargą.
Gavau paskutinę gyvenimo algą.
Gavau paskutinį atsakymą moters,
Dabar sukalbėsiu aš Viešpaties poterius.
Už motiną, tėvą, taip pat už save,
Už upę, kur plaukia drumzlėta srove,
Už savo vaikus, o už moteris – ne,
Nes tą, kur mylėjo, matysiu sapne.
Sesuo man nupirko raminančių vaistų,
Kad eutanazijai kipšas suleistų.

Gruodžio 7, penktadienis

Vardo magija

Žmogus gali rašyti neblogus kūrinius, tačiau jeigu tai bus „garsaus“ žmogaus darbai, tai iškart nuskambės. Šiaip jau jų vertė perpus mažesnė.

Apie Edith Piaf

Likimo smūgių jos gyvenime buvo daugiau negu meilės ir laimės. Mirė nuo alkoholio, nesulaukusi 47-erių.
Kai jos dainuojančios klausaisi, atrodo labai laiminga.
Kaip ir paukšteliai už langų.

Statistika

Regis, tik šiemet miesto gyventojų skaičius dviem procentais nusvėrė sodiečius… Ilgą laiką po karo kaimuose gyveno 80 procentų lietuvių, iki karo – bene 15 procentų. Be to, dabartiniai miestiečiai yra 1–2 kartos palikuonys. Tiek čia to tikrumo.
Kaunas apie 1924 metus – Laisvės alėja dar būdavo pargenamos karvės, Vilnius – nemenkas Lenkijos užkampis.

Vieno įvaizdžio skalė

Visi žinom, kad pirmoji lietuviško (V. Kudirkos) himno eilutė yra „Lietuva, Tėvynė mūsų…“ Taip pat aukštai pakylėta Tėvynė ir Maironio. J. Kossu-Aleksandravičius (J. Aistis) jau turėjo omeny: „Laukas, kelias, pieva, kryžius, / Šilo juosta mėlyna…“
Sovietų laikais paplito samplaika „plačioji Tėvynė“ (net Putino „Didžiojo Spalio vaizduos“ – nuo okeano iki okeano…). Atgimimo laikais pasijuokta iš abiejų (S. P. „šventa kova, tačiau šventesnė lova…“ ir A. J. romane „Tėvynė“ – „tėvynė lova“). Ar čia daug laimėta? Dievai žino. J. Brodskis yra rašęs, kad lovoje vaizduojama meilė būna labai jau vienaplanė.
Lova gali būti ir motynė, ir mergynė. Laimėtas konkretumas, tačiau pralošta daugybė parametrų.
Kaip ir A. M. eilėraštis, parodijuojantis kitus:

Buvau tik nusišlapinti išėjęs…

Koks nors Henry Milleris prieš gerą šimtmetį savo romanuose „Vėžio atogrąža“, „Ožiaragio atogrąža“ buvo vos ne pornografija. Dabar leidžiamas ir niekas jam priekaištų neturi.