Visi laiškai – žirafos

KĘSTUTIS NAVAKAS

Labas, akvilibriste,

Kaune lyja. Ištisi ežerai krinta į žemę. O dar vakar buvo daug saulės. Per daug. Ugnis ir vanduo, atsidūrę per arti, pasiruošę sudeginti ir paskandinti. Kai tiek stiprios gamtos, kas įrodytų, jog esi gyvas? Bent tiek gyvas, kad ką nors reikštum. Tokiais atvejais imu ką nors deklamuoti, dažniausiai Edgarą Poe. Ne dėl to, kad jo pavardė sutampa su žodžiu „poezija“, dėl to, kad labiausiai padeda. Ugnis ir vanduo atsitraukia, priartėja varinės triūbos.

Nenuvažiavau į Taujėnus, kur vyko šventė, o kadais ten augau. Tada buvo keistas laikas, dvaro tvenkiniuos plūduriavo ryškiai žali maurai, o dangumi skraidė kažkokie keisti aparatai, panašūs į dideles kavamales. Ir seno parko medžiai buvo tarsi ne gamtos, o poezijos dalis. Lyg parašyti. Dabar jau taip nebūtų, baisu net važiuot, tapti šventės dalimi ir dairytis, lengvai apstulbus. Lyg nusikaltėliui, grįžusiam į nusikaltimo vietą.

Atrodo, kad ir esam nusikaltėliai, išdavę kadaise mumyse buvusį vaiką, užvėrę visas jame buvusias duris ir pasirinkę vienas, neva geriausias. Dabar žvelgiam į vienaprasmį dangų, kuriame tiek daug ugnies ir vandens, tačiau didelės kavamalės juo jau nebeskraido.

Dovanojau tau filmą „Lost in Translation“, filmą apie vienatvę. Gyvenau kadaise Šindžiuku rajone Tokijuj, kur jis buvo filmuojamas. Ten ta vienatvė iš tiesų suintensyvėja, tampa beveik kinogeniška. Namuose niekad tokios nepatirsi, namai apskritai trukdo ir migdo. O juk reikia žmogui gilių jausmų: vienatvės, lietaus, saulės, vaikystės. Reikia ir Edgaro Poe, kad jo eilutėmis gintumeis nuo vis apsėdančių demonų.

Man dažnai norisi išjungti gamtą, ištraukti iš rozetės. Nes gamta yra nuolatinė prievarta, nuolatinis šantažas. Ir dabar jaučiu, kad nė viena mano eilutė nebus tokia tobula kaip šitas lietus. Kaip sunku gyventi ne savo paties sukurtame pasaulyje, matyti, kad viskas aplinkui tobula, o tu – kiaurai ydingas. Dabar pirmame aukšte nuostabiausias pasaulio vaikas Gabrielius dainuoja, kad „vaivorykštė kelią nušvies“. O aš visas vaivorykštes uždažyčiau. Kad taptų panašios į ligoninių sienas.

Gera buvo tada, Šindžiuku, kur visos vaivorykštės uždažytos. Pas mane į viešbutį buvo atėjusi japonų poetė Yuka ir aiškiai mačiau, kad jos vienatvė dar didesnė nei mano. Ji kažkaip tyliai buvo, net keistai kvepėjo, gal japoniškai, gal vienatviškai, bet kitaip. Gera sutikti žmonių, kurių po to niekada nebematysi.

Gera būti miestuose, kuriuose niekada nebebūsi. Patirti jausmus, kurių niekada nebepatirsi. Tik kartais būna taip: norėjai paglostyti medžius, o paglostei tik sienas. Sienos yra mūsų gyvenimo dalis, o medžiai – pagrindinis gamtos šantažo elementas. Kaip gerai, kad jie atsitraukė.

Taip, dar yra žmonės. Niekur jie nedings. Žmonės kažkokie atsparūs. Pilnos kišenės jų liudijimų. Ir žmonės gal mažiau sugadinti už stichijas ar kitokią botaniką. Nuostabu, kai jie pykstasi, kai rauna vienas kitam plaukus. Tokiu atveju mirtis trumpam atsitraukia, nes mirtis nemėgsta kraujo. Tik nukraujuok, ir ji prisislinks, naudodamasi klasikų pastraipom. Tad ir su tavim noriu pyktis, kad tik jau čia nebūtų taip gerai, kad tik nepamirštume, jog gyvenam.

Ha, kaip lyja. Kaip ežerai krinta ant mano slyvos. Atrodo, kad net su žuvimis ir dumbliais. Ir ką aš tam lietui? Užsidėti „Nazareth“ vinilą? Pasakyti: mokėsiu kortele? Parašyti tau dar keturias eilutes? Parašysiu. Man padeda mūsų žirafos. Jos yra tokios, jog, nors jaučiu savo gyvenimą esant ne vertingesnį už vieną šio nesibaigiančio lietaus lašų, manęs tai nebejaudina. Tiek jau to.

Pirmame aukšte Gabrielius žiūri filmuką apie žmogų-vorą. Auga nuostabus vaikas. Kada nors nusivešiu jį į Taujėnus ir parodysiu parko medžių suraižytą dangų, kuriuo kadais skraidė didžiulės kavamalės. Ir jis dar sykį supras, kad jo tėtė – geriausias pasauly.

Ir vien dėl to verta gyventi.