Kuo virsta Sereikos laukas?

JUOZAS ŠORYS

Medgraužiai! Liemenės su pjūklais ir sunkiasvorė mašinerija įsiveržė į Sereikiškių parką. Šnioja, kas priedvario projektuotojų brėžiniuose primakliavota – liepų alėją, sveikutėlius esą ne vietoje ar per tankiai augančius medžius. O juk baltiškoji doros savimonė net norint nusilaužti šakelę, juolab būtinu reikalu nusikirsti medį reikalavo šių mums pagal pasaulėjautą brolių atsiprašyti. Siautėjimas prieš natūraliai tarpstančią mediją su brinkstančiais pumpurais! Europinių pinigų vylius, jų išvėtymo mechanika, veikiantieji asmenys ir atlikėjai greit kaip šiukšlės ir valkatų niekdarystės atsidengs tarsi nusiklojus šios žiemos sniego paltims.

Susidūrę su pasipiktinimu, ašmenų nukreipėjai suka uodegas – išpjausią tik apie 30 nuošimčių nevertingų, ligotų medžių. Bet tokių tarp nuverstųjų reta. Kai peržiūri šio cunamio medgalių strampus, matai, kokie gyvybe trykštantys, sveiki kaip pirmadieniai baravykučiai jie pūpso. Iš kur tokia totali panieka tiek panašumų su žmogaus egzistencija turinčiai augalijai, tradicinėms būtent lietuviškoms vertybėms? Ar natūralią žalumą gražiausiose sostinės vietose norima pakeisti unifikuotais Gedimino prospekto pavyzdžio vokiškais sodinukais kastratais?

Fontanas su trimis drambliukais Jaunimo sode. Apie 1960 m.

Ar to užkulisiuose ir siekė įvairių „mosčių“ merai (klausučiai negirdučiai), miesto tarybininkai su irgi užmirštais išsiimti ausų kištukais, architektai iešmininkai (beje, dar 2007 m. Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga oficialiai nepritarė tokiam drastiškam parko niokojimo variantui), esą vos įprašomi „besilaužantys“ prisidėti verslininkai, nuolat apie nepagrįstas pretenzijas suokę bernardinai su tikslingai nukreipiamomis kaimenės akcijomis. Šio suokalbio suma – stichiškais protestų tekstų lakštais apjuosti strampai, purvyne sudribę pernai vaikučių iškelti inkilai… Tebedega žvakutės ant kelmų!

Sereikiškių parko votis pratrūko! Rekonstrukcija! Kai savivaldos politiniame tire greta zuikučių ir briedžių radosi galimybė pakabinti riebų europinigų mamutą, įmonei „Vilniaus planas“ buvo duotas nurodymas rengti parko pertvarkymo projektą (gal ir dėsninga, kad projektuojant ir viešinant sumanymą, kai jau šaukštai po pietų, pirmuoju smuiku griežia prieštaringai vertinamo „veiksnio“ gamtininko Romo Pakalnio sūnus Mindaugas, o parko niokojimą „prižiūri“ jau dažnam vilniečiui būtojo laiko parkų išmanytojas su „dvariškio“ manieromis Kęstutis Labanauskas). Tyliai, be deramo visuomenės informavimo, esminių žinių pateikimo „karštuose“ tinklalapiuose, spaudoje. Duota suprasti – lemia ne liauliai visuomenininkai, jų išsklaidytos organizacijos, aplinkosaugininkai ir paveldosaugininkai (nemaža jų dalis „pakabinta“ ant suinteresuotų darbdavių košės kaušų), o pertvarkos lėšas turinčių sumaumoti specialistų uždaras ratas (dėl akių andai vykę aptarimai buvo orientuoti į „savas sultis“, į kritiką nereaguota)!

Retas kuris nesako, kad Sereikiškių parką jau seniai reikėjo tvarkyti. Tik esminis klausimas – kaip, kokiu viešosios erdvės įvaldymo (ir vėlesnio realaus užvaldymo) būdu remiantis, į kokias „socialinio pyrago“ dalybas orientuojantis. Norėtųsi, kad išliktų kuo daugiau medžių ir kitų augalų, kad parkas visada būtų senamiesčio plaučiai, žalioji oazė technokratiniame smogo ir kitokio smarso dusinamame mieste. Kad žaliuotų laisvai kaip natūrali, gerąja prasme sulaukėjusi gamta, niekieno neprievartaujama ir neverčiama vartytis su urbanizacijos kojūkais. Juk ne veltui būriai saulės, žemės, upės pojūčio pasigendančių tarnautojų, studentų, mamyčių su bunkšliais pasileisdavo parko alėjomis, riestine Vilnios krantine, sėdinėjo ant suoliukų, ant žolės, merkė kojas net į ne itin skaisčią upės vagą. Buvo nušniota tegu ir sovietmečiu diegta, bet itin pavėsinga, jauki liepų alėja prie pagrindinio tako. Ar ėsti prašė, kad „planuotojams“ užkliuvo šis Vilniaus mastu reto savaimingumo, vasarą medum tvoskiantis guotas? Tai kas, kad medžiai esą per arti susodinti, kad būta paliegusių, užgožtų. Negi vilniečių net sapnuojamą, dargi toli nuo namų atsidūrus simboliškai išskiriamą liepų alėją (kaip, beje, ir pokarinukų neužmirštamą fontaną su trimis drambliukais, slėptuves visžaliuose rododendruose) nebuvo įmanoma apsaugoti nuo pjūklų ir įkomponuoti į „didingąją“ parko ateities viziją? Dengimasis A. Straussu, esą jo vos ne etaloninėmis europinėmis XIX a. parkų formavimo ir tvarkymo idėjomis yra fikcinis, nes realiai jos jau nebeįvykdomos. Manau, pagrįstai viena iš daugelio pasipiktinusių rašėjų klausė: kokia parko prievartavimo kaina? Miestiečiams netenkant paskutinės prieinamos gamtinės užuoglaudos miesto centre (!), mojantis būsimą darinį aptverti, rakinti (saugant pinigų maišų labą), išblizginti, iškvarkliuoti daugybe postmoderno atributų, užsižaidžiant esą reikšmingais, bet kone vaikiškais „sekretais“, kaip tai reiktų apibūdinti – atgimsta ar nyksta kultūriškai „įkrauta“ kraštovaizdžio atmintis?

Bajorų vasaros klubas dešiniajame Vilnios krante. XIX a. pab.

Kokį vaizdą galime susidaryti iš viešos informacijos, stendų prie Lukiškių aikštės, iš epizodinių striukų pristatymų (kodėl ne kur kas platesniame ne tik „jurgelių meistrelių“, bet ir visuomeninių organizacijų, bendruomenių, tikrųjų paveldosaugininkų būryje)? Jau dabar akivaizdu, kad į trapią gamtinę erdvę mojamasi ateiti su visa ydinga suglobalėjusio miesto receptūra, lobistų ir sferų dalintojų nagais. Tai matyti iš labai į variokų žvangesį linkusio mero išsitarimų per pusryčius su Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos verslininkais ir kitur. Tie prašinėjimai investuoti į atskirų objektų statymus – tik kalbelės dėl fasono, nes yla jau ne kartą lindo iš maišo, tiesą sakant, nepaliaujamai dygsniavo lyg nenudylanti siuvamosios „Singer“ adata. Pavyzdžiui, atskiros alėjos ir objektai už gana kuklučius įdėjimus, už reklamą (!) bus atiduoti verslininkų konklavoms, o kai kurios alėjos net bus pavadintos tų firmų vardais (gėda!). „Kol kas negalime atskleisti, kas jie tokie, bet esame susitarę su rėmėjais, tikrai yra norinčių prisidėti. Pavyzdžiui, pavadinsime vieną alėją parke kokios nors įmonės vardu, o ji prisidės finansiškai, prižiūrės teritoriją.“ Kąsniai su „glamūrišku“ pavilgu. A. Zuokui, išsikirtusiam vaizdą per šlaito medžius į Vilnios slėnį ir parką, gal vėl pripuolus prie valdžiukės bus pavydu. Juk į tylią gamtos oazę, kai atsisėdus ant Vilnios šlaito girdisi upės gurgenimas, įsibraus kelios kavinės, restoranai, ledainės. Tarsi ir dabar aplink parką maža gėryklų?! Kelios čia pat, gretimose Maironio, J. Biliūno, A. Volano gatvėse, Užupyje, ką ir kalbėti apie Pilies gatvę ir visą sukomercintą senamiesčio gatvelių raizgalynę.

Sereikiškių parke siūloma statyti arbatinę prie Bernardinų sodelio, oranžeriją-restoraną prie botanikos sodo, muzikos paviljoną prie pagrindinės aikštės, belvederio kioską, vietą komerciniams renginiams, trejus rakinamus parko vartus, ledainę, tiltelį prie tvenkinio, kuriame vasarą veiktų fontanai, o žiemą – čiuožykla, paauglių žaidimo aikštelę. (Tiesa, o kur nusprūdo daug kam atmintina rotonda ir jos aplinka? O ponų teniso kortams greta draustinio išties ne vieta.) Esą bus restauruojami tvenkiniai, belvederio kalnelis, alpinariumas, rožynas, „įrengti simboliniai, edukaciniai bernardinų vienuolyno daržas, botanikos sodas“. Pagal pateiktą sumanymo planą, būdingas jo detales ir kvėšai lengvatikiui turėtų būti aišku, kad dauguma būsimųjų parko statinių ir pertvarkymų „turėtų atitikti planuojamo parko charakterį (!)“. O kitas teiginys tiesiog išviešina istorinio parko su buvusia takų sistema atkūrimo pretenzijų bergždumą. Sakoma, kad būsimieji parko statiniai bus ne istorinio stiliaus imitacija, o šiuolaikiška interpretacija, nenustelbianti gamtos. Būtent, jei suvoksim, kad būsimoji gamta bus minimali, „pagal liniuotę“ ir pajungta laisvei valgyti, gerti ir kitaip leisti pinigus. Ar parke bus bandoma atkurti ar gal net sukurti ką nors istoriškai nacionaliniu, valstybiniu požiūriu prasminga? Pagal planus numatomi tik itin gausūs buvusios bernardinų invazijos į šią buvusią neeilinę, regis, itin senos baltiškosios religijos ir kultūros palaikytojų gerbtą šventvietę pagarbinimai bei daugybė dailiai sukurtų „banaliukų“. Regis, kaip panašus pavyzdys minėtina būsima Rolando Paleko ir Gitenio Umbraso suprojektuota pavėsinė ant belvederio kalnelio, priminsianti moterišką skrybėlaitę, puošiamą tikromis gėlėmis.

Istorijos šaltiniai nurodo, kad maždaug iki XIV a. dabartinio Sereikiškių parko teritorijoje buvo Sereiklaukis – šventoji prigimtinio baltų tikėjimo išpažinėjų giraitė, matyt, su neeiliniu kulto centru. Žinoma, kad tai buvo gana drėgna, žema vietovė, kurioje būta gydomųjų savybių turinčių šaltinių ir versmių. Šiaurinėje pusėje žemuma rėmėsi į istorinį Kreivąjį ir dabartinį Bekešo kalnus (valdant carams ten buvo nutiesta kastinė Vilnios atšaka į Nerį). Yra užtektinai dokumentų liudijimų, kad žemės šioje vietoje nuo seno priklausė Sereikoms ar Šereikoms, tad ilgainiui apibendrintai imtos vadinti Sereikiškėmis. Apkrikštijus Lietuvą ir, tikėtina, iškirtus šventąją giraitę bei išvarčius senosios religijos kultvietės aukurus 1469 m. Kazimieras Jogailaitis susidariusioje plynėje įkurdino vienuolius bernardinus. Įprasta tų laikų vyskupų logika – jei nori išguiti iš atminties anksčiau vyravusius tikėjimus ir vertybines nuostatas, nei įtikinėk, nei diskutuok, tiesiog ant senosios šventvietės aukurų statyk bažnyčią ar katedrą (Vilniaus katedros pavyzdys). Kai prisireikė į užmarštį gramzdinti bet kokius prisiminimus apie Sereikiškių šventąją giraitę, teko kviestis, tiesa, ne pačius aršiausius bernardinus. Net dabar suinteresuotieji el. dienraščiai, organizuodami rašinius apie parko istoriją, duomenų apie Sereikiškių priešistorę niekaip nesugeba rasti. Tikslinė atminties amnezija.

Vasaros teatras (buvęs amatų paviljonas) Botanikos sode. XIX a.

Taip pat nutiko ir pranciškonams organizuojant akciją konfesiniu pagrindu rinkti parašus už neva istorinio Bernardinų sodo pavadinimo sugrąžinimą. Pirma, Bernardinų sodas egzistavo tik tam tikru istoriniu laikotarpiu ir ribotoje dabartinio Sereikiškių parko dalyje, antra, ideologiniai ir konfesiniai motyvai įtvirtinant vietovardžius nėra patys tinkamiausi ir etiškiausi užkulisiniai veikimai, ypač dabar, kai Vilniaus savivaldybės taryba pradėjo svarstyti seniai brolių pranciškonų užsuktą prašymą „sugrąžinti parkui istorinį jo pavadinimą“. Išties tai jiems šiaip nebūdingas kuklumo praradimas – juk visas parkas taip niekada nėra vadinęsis, tai tik uzurpaciniai šventuoliukų užmojai pajutus konjunktūrą. Pančiais susijuosusieji gal tuo tarpu pasikakintų nemotyvuotai į istorinę vietovę įbrukta Šv. Brunono Bonifaco gatve? Esą į žemiškuosius reikalus nesikišančiųjų kuklumas turėtų įtikinti nesigviešti perdėm fundamentalaus nekonstitucinės „valstybinės religijos“ kąsnio iš įvairių vertybinių nuostatų pilionių paveldėtojo istorijos dubens. Šiuo atveju motyvuotą principingumą turėtų parodyti ne tik savivaldybės taryba, bet ir jos Pavadinimų suteikimo komisija bei miesto raidos žinovas A. R. Čaplinskas.

Bernardinai buvo įkurdinti į pietryčius nuo Pilies kalno, Vilnios kilpoje, netoli karališkojo malūno ir kelio į Polocką. Manoma, kad XVI a. bernardinų vienuolyno ansamblis tapo vienu iš miesto gynybos elementų. Ilgainiui ne iš kelmo spirti bernardinai, gaudami aukų iš didikų ir lojalių miestiečių, įgytąją žemėvaldą vis plėtė. Pasak D. Žemaitytės, „ji apėmė teritoriją nuo Vilnelės upės posūkio beveik iki dabartinės Šiltadaržio gatvės vakaruose, o pietuose – iki Šv. Mykolo bažnyčios [...]. Fundacinė Kazimiero Jogailaičio privilegija bernardinams ir vėliau jiems suteikti pastatai su 4 sodais, 2 daržai su apynynu, giraite ir šventoriumi sudarė 12 margų (1 margas – 56 arai).“ Kiek šimtmečių gyvas giraitės atminimas! Dabar jos simbolinis priminimas – ąžuolas suveržtu liemeniu.

1787 m. J. E. Gilibert’o pradėtą Vilniaus universiteto botanikos sodo kūrimo darbą tęsė G. Forsteris, tam tikslui nupirkęs žemės sklypą tuometinėse Sereikiškėse. 1799 m. botanikos sodas iš Pilies gatvės imtas kelti į Sereikiškes; darbams vadovavo prof. S. B. Jundzilas. Nuo 1802 m. pradėti leisti auginamų augalų ir mainams surinktų sėklų katalogai. 1806–1807 m. pagal architekto M. Kado projektą pastatytos didžiosios oranžerijos. Sumaniai tvarkomas, šis botanikos sodas tapo vienu iš turtingiausių Rytų Europoje. Po 1831 m. sukilimo uždarius Vilniaus universitetą jis perduotas Medicinos ir chirurgijos akademijai ir, vadovaujant S. B. Gorskiui, veikė iki 1840 m., bet 1841 m. perėjo generalgubernatoriui valdyti, o tai reiškė jo likvidavimą. Augalija po kurio laiko sunyko, botanikos sodas virto parku. 1869–1870 m. per vienuolyno šventoriaus ir sodų bei buvusių senųjų bernardinų kapinių teritoriją buvo nutiesta nauja – dabartinė Maironio – gatvė. Pasak A. Kasperavičienės, vienuolyno daržai, oranžerijos, vaško liejimo dirbtuvės, šiltnamiai atiteko pirmajam Vilniuje viešajam miesto sodui. Esą iš pradžių jo sklypai buvo nuomojami privatiems asmenims daržovėms auginti. Vėliau abiejų sodų teritoriją pavesta sutvarkyti generalgubernatoriui A. Potapovui. 1870–1872 m. gubernijos architektas N. Čiaginas sudarė trijų miesto sodų – Botanikos, Bernardinų ir sodo prie Katedros, vadinto Veršynu, – sujungimo į vieną parką projektą. Kaip minėta, 1886–1888 m. pagal dailininko A. Strausso ir inžinieriaus F. Jasinskio projektą įrengtas apie 4,2 ha Vilniaus miesto viešasis sodas veikė iki 1939 m. Jis apibūdinamas kaip istorizmo stiliaus su neobaroko elementais. Buvo įrengti mediniai vartai, gėlynai ir fontanai, nutiestos pagrindinės alėjos ir apsodintos medžių eilėmis, pastatyti suoleliai ir pavėsinės, sodininko namelis. 1902 m. pagal architekto K. Korojedovo projektą miesto sode buvo pastatytas moderno stiliaus amatų paviljonas, 1907 m. pagal A. Kleino projektą jis buvo rekonstruotas į Vasaros teatrą.

Akivaizdu, kad leidžiantis sutemoms į būsimąjį parką pelėdos nebesumanys atplasnoti. Trūks ne tik uoksų ir paūksmių. Kur nuo šiol tvyros Sereiklaukio dvasia?

2010.IV.7

Komentarai / 3

  1. Regina.

    Mielas Juozai,daug tiesos ir labai suprantamas Jūsų rūpestis dėl Sereikos lauko. Ir dar tas neaiškumas dėl Jūsų įstaigos… Tik tame rašinyje tiek daug pykčio visiems tiesiog kiekviename sakinyje, kad,atleiskit, tiesiog sunku skaityti. Skaitydamas taip ir lauki, kokių dar piktesnių žodžių galima sugalvoti kiek kitaip mąstantiems…

  2. Praeivis.

    Ponia Regina, gal nepainiokite pasipiktinimo su piktumu. Jokio piktumo straipsnyje nėra tam, kuris jo neieško. Straipsnis reikalingas. Problema aktuali. Deja, straipsnis iškirstų medžių pavėsio nesugrąžins. Į Sereikiškių parką nejauku užeiti.

  3. Genta.

    Taigi, elitas jau verkia dėl teniso kortų ir dūsaudami prašo paguodos dėl tokios neteisybės :)
    Bet ne rusų valdžios sumestiems sukilėlių kaulams po aikštynu………..

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.