Pliusas ant sielos
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ
Negaliu pakęsti žodžio „kultūrintis“. Sąmonė jį automatiškai saisto su kultūrizmu, fitnesu ir kitais neatpažintais tolimųjų galaktikų objektais. Reiškia jis tai, kad pakeli galvą nuo krosnies su kunkuliuojančiom kruopom ir nusiteiki skirti dėmesio miesto gyvenimui. Nežinau, gal galima važiuoti ir į kaimą pasisemti kultūros, bet turbūt retai, o ir reikia žinot tikslias vietas, įvykius, fenomenus, žmones. Teneskauda folkloristams širdis: Vilniaus labirintus išmanau geriausiai, jau vargu ar keisiu šliaužiojimo grafikus į kokius kitus.
Prieš Velykas žiūrėjau Gintaro Varno „Dekalogą“: kiek suprantu, statytą pagal studentų etiudus. Teatro neišmanau, bet kai kurie ne tin susijungė tarpusavyje: infantilūs melodramos elementai niekaip nedera su grotesko dominantėmis. Fragmentiška, tačiau graži jaunų žmonių vaidyba, intensyvumas, autoironija, ypač kalbant apie „efektų ir afektų“ teatrą. K. Kieślowskio įtvirtinta tema nesisvaido religine atributika; ir tai labai gerai, nes Dešimt Dievo įsakymų yra universalesnis reiškinys už, tarkim, Katalikų bažnyčią, nuo kurios viešų pareiškimų šiomis dienomis norisi atsiriboti. Įdomiausia – pirmąkart gyvenime mačiau į spektaklį atėjusių kunigų: buvo su koloratėmis. Vienas iš aktorių, gatvės muzikantas, prašinėjantis pinigų, rėkalojo: „Užsidėkit pliusą ant savo sielos.“ Tikrai geresnis darinys už tą „kultūrintis“: konkretus kaip Viešpaties buhalterija.
Velyknaktį klausiausi Ezekielio knygos nedidelėje provincijos bažnytėlėje ir galvojau, kad visa toji ištarmė turėtų ištikti vieną dieną KB. Nuskambėjo tarsi mistinė perspektyva ir linkėjimas: „Nuplausiu jus tyru vandeniu, bus nuvalyti visi jūsų nešvarumai, – visi jūsų stabai bus pašalinti. Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį.“ (Ez 36, 25–26) Bet labiausiai, kaip ir kasmet, įstrigo Izaijas. Keista, maniau, kad mano tikėjimas nebegyvas, tačiau skaitiniuose buvo bent pora eilučių, su kuriomis susitapatinau. Kitos mišių maldos – vien mechanika, nebejaudinantis ritualas, nieko nereiškiantys judesiai, kuriems tenka prisiversti primesti prasmes. Mano santykis su liturgija jau beviltiškas, tačiau brangūs tie žmonės, su kuriais kažkada turėjai tiek bendro; ateiti į pamaldas kartu su jais reiškia tą patį kaip ir sėdėti prie šventinio tėvų stalo. Kitaip sakant, irgi pliusas ant sielos, kuriai patinka nešioti nematomus kryžiukus.
Sugrįžimas į miestą buvo džiaugsmingas: visi susitikome parodos „Portretai“ atidaryme (Senamiesčio menininkų galerija: Artūras Aliukas, Elena Griščenko, Agnė Juškaitė, Paulius Juška). Lyg būtume nesimatę šimtmečius; o ant sienų kabėjo ir į mus žiūrėjo dar kiti mes, kai kurie kone tikresni už gyvus. Nors vienas iš tapytojų atidarymą pavadino ne paroda, o peržiūra, jauteisi tarsi veidrodžių karalystėje arba itin originaliame pažinčių klube: o kas šitas, o kuri iš čia atėjusiųjų šita? Tapybos etiudai yra skubrus žanras, kai per kelias valandas iš piešinio perbėgama į pozuojančiojo charakterį. Kai kurie maksimalaus rezultato: kažin ar studija išraiškingiau pagautų asmenybę. Teisingai sako Liudvikas Jakimavičius: pozavimas yra laimė ir reto vartojimo malonumas, kadangi kažkas net keturias valandas į tave įdėmiai žiūri, rodo dėmesį, atsargiai kalbina, pasakojasi. O juk mes taip retai pasikalbam: lėtai, stengdamiesi nesujudėti, kūnui glūdint ramybėje. Jau dabar mėgaujuosi būsimais užpakaliniais knygų viršeliais: nedaug kas iš mūsų atsilaikys pagundai vietoj banalios nuotraukos įsidėti tikrą portretą, ir įdomi turėtų būti toji tendencija. Lyg bent trumpam apsigyventume karališkame dvare, vaizduotėje pasivertę meninomis ir infantais.
