Eilės. MANTAS BALAKAUSKAS

Griežti tyla

Žiema griežia mažyčiais kvartalais
ir dažniausiai tai daro baltais dantimis,
ritas gilyn į šešėlį nebylės vėlės,
pėdsako įspaudai tvarstyje gimsta.

Šiurkštus drabužis kramto odą,
graviruoja niežulį visai nesirinkdamas,
nebebūna menkiausio prieglobsčio, kurs
kvepėtų labiau nei šviežios gatvelės.

Dalgio ašmenys brenda ir palieka ražienos,
kur subado ausis, net būgnelį – ir tą
perduria virbais, rūdimis apaugintais.
Tylos užkratas sklinda dūzgesy bitės.

Nuolaidos

Prie nukainotų prekių lentynos
aš įjunkęs į pavidalą paukščio regiu,
kaip pro kiauras grindis drumzlinas
pavasaris iš požemių kyla ir pabunda

kirminai viduriuos gyvio, iš amžino
įšalo gniaužtų išlaisvinto, kad mitalu
taptų rytmečio vyrų, apginkluotų
reklamom ir procentais, šventųjų rašytais.

Drėgnos nuorūkos dygsta laiptinėse,
taip prisilesu su balandžiais gyvenimų
tų, kur kailius atšilus nusimeta ir
neretas paskęsta bedugnėse vyno statinėse.

Taksi bliuzas

Kamuojamas atsiverčiu
Į tikėjimą taksistais,
Vežančiais šiek tiek
Arčiau išganymo,
Šiek tiek arčiau ryto.

Sako, čia niekas nestaugia melodijos
Ir nemarina laiko šunų badu.

Sako, maitina juos skerdiena,
Leidžia nusiplauti pirminį pradą.

Surūkusių paakių
Miesto šaligatviuos
Guli Deivių išnaros
Ir begėdiškai siūlos
Jas pagaliau sudėvėti.

Taurakalnio mirtys

…Skverų šlaistūnų tu,
tiesą sakant, niekada neminėjai,
nors Taurakalny vis dar registruojamos mirtys,
sniegas kaip kiekvieną pavasarį taisyklingai tirpsta

ir kiekvieno Luošio akių atspindys –
tai tik krūvos paltų, kepurių ir batų,
išmestų ant šaligatvio kranto,
nesuvirškinto horizonto likučiai, sakytum,

bet tyla tau įsmeigia matą,
dar baltesnės atrodo nukirstos figūros
ir juodesnė Ceilono naktis ant mūrinės
žaidimų lentos ištirpus šachmatams.

Paukštis gręžia pakaušyje skylę savo čiulbėjimu.
Paukštis gręžia pakaušyje skylę savo čiulbėjimu.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.