Vilniuje nėra metro
GERDA VENČKAUSKAITĖ
Marė ir Magda į Europos metro įlipa Madride. Paskutinis šios dienos reisas, paskutinis reisas, visas platformas apgniaužia operinis pranešėjos balsas. Žmonių srautus nukrečia šis įprastą šurmulį užgožiantis pranešimas, tačiau nė vienas keleivis nesitraukia iš požeminės metro stoties, galbūt kažkas vėl įmagnetino garsiakalbius, todėl balsas toks drebinantis, paskutinis šios dienos reisas, negalima nesuspėti. Visos skardinės kėdės nutūptos tamsių užsieniečių.
– Nėra sėdimų vietų. Penkias valandas važiuoti stačiomis… – lyg sau, lyg draugei taria Magda.
– Kas per vagonas? Babajai, – apsidairiusi garsiai sako Marė.
– Eime į kitą, – ištaria Magda ir pirmoji pasuka įsisiūbuojančiu, drebančiu plienu.
– Dasvidanija! – atsklinda pavymui.
– We are not Russians, – atsigręžusi mesteli Marė, tačiau jos žodžiai nepasiekia juodų keleivių ausų, frazę įsiurbia įsibėgėjančio metro traukinio gausmas.
Sėdintys europiečiai stebi iš vagono į vagoną svirdinėjančias merginas. Jųdviejų kalba negirdėta, drabužiai šilti. Rusės?
kartais ateina čia žmonės, prašo arba dėkoja, girdžiu juos nuo pirmo žingsnio, judant šiomis grindimis apavas girgžda tarsi guminis, tas triukšmas aidi visoje erdvėje, niekada nežinau, iš kurios pusės iš tiesų sklinda, dažniausiai čia lankosi senos moterys, nė viena neįtaria, kad jos istorija tokia pat kaip kitų, nes visos istorijos panašios, o kai klausau jų metai iš metų – jos rodosi netgi vienodos arba vis ta pati, dabar dažnai lankosi tokia moteris, tol tyli, žiūrėdama į mane, kol paskausta laikyti užverstą galvą, iš viršaus aš tik taip ir matau, atlošta galva, kyšo pėdos ir baltas kartoninio „McDonald’s“ puodelio dugnas, į kurį, jai grįžus ant laiptų, krinta monetos, tie, kas jas įmeta, galėtų pasilikti lauke, nes visi tikisi užmegzti ryšį ne su manimi, o su tuo, kieno pavidalu esu laikomas, mane patį lanko retai, kartais nuvalo dulkes nuo kojų, pamerkia puokštę lelijų, labai negražios gėlės, dažniausiai užmirštu tuos žmones, užverstas galvas su kyšančiomis pėdomis, pamenu tik pasakotas istorijas, kitaip sakant, vis tą pačią, todėl maždaug įsivaizduoju, koks pasaulis yra
„Mano kūnas nėra ištvermingas, kelionė stačiomis sekina. Jeigu būčiau mano brolis Jokūbas, mažiau pavargtų kojos, pečiai. Jo kūnas stipresnis, tačiau mes vis tiek panašūs. Daug kas taip sako – lyg du vandens lašai. Kai stoviu duše ir ant sprando lieju vandenį, tarsi išplaunantį kūno linijas, o plaukai karo šlapi, susiploję, veidas be grimo, ir pati pastebiu – esame panašūs. Tie patys kampuoti žandikauliai, šviesios akys, ties smilkiniais įdubusi aukšta kakta, vyšnios lapo formos lūpos, ilgos rankos ir kojos. Duše jaučiuosi gerai, man patinka vanduo. Jis toks laukinis, nuolat keičia kryptį, gali tekėti ir senti. Be vandens aš neišgyvenčiau, o panėrusi ištveriu lygiai aštuoniasdešimt sekundžių.“
– Tai jau viskas? – patylėjusi tiek laiko, kiek reikia įsitikinti, kad nieko daugiau nebus pasakyta, šiek tiek apstulbsta Marė.
– Taip, tai viskas.
– Siaubas, Magda. Negaliu pakęsti, kai baigi pasakoti taip miglotai, nesuprasi, apie ką. Atrodo, darai tai tyčia.
– Aš ir darau tai tyčia.
– Siaubas, Magda, negaliu to pakęsti. Ir dar tas metro… Ar ilgai važiuosime?
– Taip. Dar tik pusantros valandos čia stovime.
Marė meta žvilgsnį į prisiplojusią prie kėdės seną korėjietę pleiskanotu veidu.
– Galėjau užimti jos vietą. Girdėjai, kaip sakė: „Sėdėsime pakaitomis“, kai iš gailesčio užleidau tą kėdę?
– Girdėjau, Mare.
– Tai va. Mes tikrai ten neatsisėsime, nei pakaitomis, nei kitaip.
– Keista…
– Kas?
– Jau anksčiau norėjau tau pasakyti tą patį.
beveik gailiu tų vaikų, kuriuos čia atitempia, jie nori į lauką, kur saulė ir dviračiai, jie lieka čia, klauso iš sakyklos aidinčių pasakojimų, kuriuos aš visus atmintinai moku, juk kelis amžius girdžiu juos lotyniškai, lenkiškai, rusiškai ir lietuviškai, vaikai nemėgsta būti bauginami, vienam berniukui vakar kapsėjo iš nosies skaisčiai raudonas kraujas, kas per tėvai, tai ne pirmas toks atvejis, nukraujuojančiųjų neskaičiuoju, anksčiau skaičiavau alpstančiuosius, kai pasiekiau tūkstantį, lioviausi, dabar gailiuosi, nes kitokių pramogų niekaip nesugalvoju
„Nežinau, į ką esu panašesnė: į Jokūbą, nes jis mano brolis, ar į Marę, nes ji jauna moteris. Nors panašiomis mudviejų niekas nelaiko: ji labai trumpais šviesiais plaukais, lyg šlapias audeklas prigludusiais prie pakaušio; skruostus, tarsi du rausvus lazdyno lapus, dengia švelnūs pūkai, ir blakstienos bei antakiai – bespalviai, nematomi. Marės poza kai kam neįprasta – visada šiek tiek atlošta galva. Bet ji negali nuolat to slėpti, aš pastebiu: juokiantis po trapecijos formos smakru vis tiek virpčioja plokščias pagurklis. Ji graži, tiek čia, tiek namuose. Marė daug smulkesnė už mane – jos pėdos didumo kaip mano delnai; pečiai kaulėti, tačiau kartu nuolaidūs, ir krūtinė mažesnė, kaip du judrūs į delnus telpantys paukštukai.“
– O gal mane kas nors mėgins nurengti? – leptelėjo Marė paskutinį vakarą prieš kelionę, kai, užsimetusi ant nuogų pečių gelsvą kaip gulbės pilvas skarą, laukė, kol į jos liemenėlę Magda įsiūs dvi nailonines kojinaites.
– Bet kurgi daugiau juos laikyti? Pas mane netilps, – nuo siuvinio pakėlusi šviesias akis pasakė Magda, gal kiek per rimtai sureagavusi į draugės žodžius. Paskui, nesulaukusi atsakymo, dar kelias minutes adata narstė minkštus audeklus.
– Baigiau, – padavė siuvinį Marei, – į dešinę kojinę sugrūsk mano eurus, į kairę – savo. Nesupainiosi?
– Į dešinę tavo, į kairę – mano, – pakartojo Marė.
patinka, kai čia užsuka liaunos moterys šviesiais drabužiais, gelsvos kaip gulbės, šnarančiais pasijoniais, apnuogintais pečiais ir krūtinėmis, iš viršaus aš taip ir matau – kaip upelis pakaušiu vingiuojantis sklastymas, kietas kuodas, prikaišytas vyšnių ir lazdynų lapų, iš po galvos kyšo krūtys ir šnarantis sijonas; anksčiau jų vyrai atrodydavo kaip juodos sagos, dabar, kai be cilindrų, primena mėšlo kupstus arba apipešiotus ežius
Marė ir Magda važiuoja jau tris valandas. „Turbūt jau pralėkėme Berną“, – galvoja Marė.
„Esame netoli Krokuvos, – galvoja Magda. – Aš alkana, reiklus šis kūnas. Man patinka ritualai, valgymo kultūra, bet viskas, ko iš tiesų dabar reikia mano kevalui – tai ėdalas.“ Ji prisimena, kaip Vilniuje, bute Žvėryne, visada vakarieniauja svetainės rytiniame kampe, kur, atsisėdusi tam tikra poza, gali regėti keturis savo atvaizdus: du atsispindi veidrodinėse spintos duryse, du – languose į slėnį Vingio parke. „Aš pašeriu penkias savo galvas, viena nemėgsta ryžių, kita žiopčioja iš pasitenkinimo rydama žuvį, trečiąją nuolatos kankina troškulys ir migrena, ketvirta apsivemia kaskart atsikandusi picos be kečupo, penktoji ir vėl susilaiko. Pasisuku į kairę – ryjančių atvaizdų padaugėja, sukuosi į dešinę – matau tik du savo veidus. Kūnas tik vienas, ir vis tiek niekada nežinai, iš ko ir kiek esi padarytas.“
– Noriu: valgyti, miegoti, atsisėsti, į tualetą. Ir man – at-si-bo-do, – raiškiai taria Marė.
– Galvok apie galerijas, kurias aplankėme, apie… apie… – žiopčioja Magda.
– Magda, aš noriu į tualetą jau nuo Miuncheno. Dar penkios minutės ir apmyžu akis šitiems babajams neandertaliečiams. Ko jie iš viso sėdi, o mes turime stovėti? Bilietai buvo vienodi!
– Mare, nusiramink, pagalvok apie Koliziejų, koks jis buvo gražus, kai tik išvydome, išlindusios iš požeminio traukinio… Galvok apie tviskančias katedras arba Vienos galeriją, kurioje…
– Su Duchamp’o pisuaru? Aš noriu į tu-a-le-tą! – rikteli Marė.
– Sorry, if you want to piss in the toilet, go to the end, it’s on the left, – staiga prabyla korėjietė pleiskanotu veidu.
Europos metro artėja prie Vilniaus, penkias valandas trukusi kelionė baigiasi.
– Aš esu paliegusi, – taria Marė, stebėdama savo susikūprinusio kūno atspindį vagono lange.
„Mažyčiai mūsų kūnai, – galvoja Magda, – jei ne jie, siurbtume visą žmonijos patirtį nežagsėdami iš alkio ar nuovargio. Nuolat tampytis save, save, kuriam privalu suteikti priežiūrą. O galėčiau būti tik gyvybė. Juk būna tik kūnų, pavyzdžiui, tie žmogučiai, kurie domisi tik savimi, nelyginant tušti kevalai. Aš, atvirkščiai, galėčiau būti tik branduolys, kaip visas pasaulis – jis ridenasi tik vieną istoriją, visada tais pačiais ciklais, tad kas tie mažyčiai kūnai – vienadieniai kevalėliai. Tarpininkai tai istorijai nešti. Kad kas mane išlaisvintų, leistų būti tik mintimis, tik idėjomis, kaip grynu parko oru, kaip Vilniaus metro, apie kurį visi kalba, bet jokio traukinio iš tikro nėra, kaip vandeniu, kuris toks laukinis, beformis.“
– Ar gali išsivystyti koks nors grybelis nuo stovėjimo? Ar gali, Magda? Man niežti pėdas.
– Nežinau.
– Aš esu paliegusi.
– Tu juokauji?
– Gal… Ir man pasirodė, kad jau esu tai sakiusi.
– Nesi, Mare. Iš tavęs tai girdžiu pirmą kartą.
jeigu tapčiau žmogaus sūnumi, pamiršęs visas istorijas, gyslose šviną išplautų kraujas, nuo veido lėtai kristų dažų atplaišos, aš palikčiau šią šaltą erdvę, pėdos liestų paviršių, girgždėtų tarsi guminės, nes grindinys ne vanduo, būtinai aplankyčiau kalnus, miškus ir senamiesčius, uždėčiau delną merginai ant juosmens, priversčiau suktis lėtai, kad ji net išraustų, gal pasipiktintų, ragaučiau duonos ir vyno, jį pilsto čia nuolat, jeigu ne vyno, tai bent vandens; jei tapčiau bent motinos statula, raudočiau krauju, girdėjau, kitose vietose taip nutinka, jei tapčiau laiminguoju princu, prašyčiau, kad kregždė nedelsiant išluptų akis, nedelsiant ausyse imtų krauti lizdus, tada visa pranyktų, visa, kas priklauso kūnui ir kraujui, ne man
ir visgi kiekvieną pavasarį, kai vitražų spalvas ima ryškinti saulės šviesa, jie pastato čia aukštas kopėčias, aš atsiimu savo žodžius, atsiimu savo žodžius, prie manęs artėja beribė vyšninė siena, geriau būsiu bet kas, tik ne niekas, beribė vyšninė siena
– Baigiau, – padavė siuvinį Marei, – į dešinę kojinę sugrūsk mano eurus, į kairę – savo. Nesupainiosi?
– Į dešinę tavo, į kairę – mano.
„Mes tikrai atskyrėme eurus, sukišome į skirtingas kojines, o vėliau niekaip negalėjome suprasti, kas čia ne taip. Susipainiojome, per tris kelionės savaites užsienyje taip susipainiojome, išsigimėme, kad, grįžusios į Vilnių, net nebandysime to suprasti.“
– Ma, pažiūrėk, priešais mus stovinčiojo ausys kaip du angliukai.
– Tą patį norėjau sakyti.
– Tik nesijuok, Ma, kitaip supras.
– Aš rami. Man tik gaila, Ma, kad daugiau taip nebegalėsime…
– …kalbėti?
– Taip.
– Negrai negrai negrai…
– Ma, liaukis!
– Niekas neatsisuka, matai? Tai mitas, kad negalima tarti šio žodžio.
– Viena moteris žiūri.
– Gal šiaip atsigręžė.
– Europos metro jaučiuosi kaip filme. Viskas taip greitai keičiasi, jie tokie netipiniai, o aš galiu garsiai kalbėti ką tik noriu, niekas nesiklauso.
– Bet, Ma, tu nuolat sakai, kad jautiesi lyg filme.
– Tai kas.
– Jau Vilnius. Beveik atvažiavome.
– Lipsime čia ar važiuojame iki pat stoties?
– Man tikrai tas pats. O kaip tu labiau nori, Ma?
– Neapsisprendžiu… O kaip tu labiau nori, Ma?
– Meskime burtus.
Jos išsitraukia sunkią nelietuvišką monetą.
– Jeigu skaičius – lipame čia, jeigu herbas – stotyje.
– Sutarta.
Iškrinta herbas – plokščios metalinės galvos profilis.
– Tik ne tai! Aš taip nenoriu važiuoti iki stoties!
– Aš irgi!
– Ma…
Jos išlipa.
Jos išlipa iš metro, sniegas nutirpęs visai neseniai, iš žemės braunasi ūgliai, keturios savaitės iki Velykų, smulkaus lietaus migla lėtai siūbuoja virš Vilniaus. Bet tas svoris kažkodėl nedusina, anaiptol – jis gaivus, tarsi šio drėgmės persunkto oro visą kelionės laiką ir būtų joms trūkę. Keturios ryto, mieste tylu. Vyšninė žibintų šviesa vangiai srūva tuščiomis gatvėmis. Marė ir Magdalena pavargusios.
– Reikės ilgai laukti pirmo troleibuso. Užsukime į bažnyčią, ji čia pat.
Neužrakinta! Jos praveria sunkias girgždančias duris ir pasuka prie medinių suolų, kur galėtų prisėsti. Einant batai girgžda tarsi guminiai. Marija pastebi ant kai kurių paveikslų ir statulų karančius tamsiai violetinius audeklus. Ji prieina prie didžiausios – Kristaus – statulos, beveik visai uždengtos vyšnių spalvos skraiste – kūnas paslėptas, tik šalti kojų pirštai kyšo. Po jais – metalinis indas su švęstu vandeniu. Marė palinksta.
– Magda, žiūrėk – koks keistas vanduo. Pasilenkiu ir regiu atspindį: tik mano veidas, o iš po jo – statulos pėdos beribiame vyšnių fone.
