RŪTA JAKUTYTĖ
Nebeturiu ką pasakyti. Apskritai nebeturiu balso, nes per ilgą tylėjimą jis dabar pasiekia tik tas mano dalis, kurių jau nejaučiu. Nusivyniojau nuo savęs kaip gyvatė, išsigandusi svetimumo, ir liko kažkoks atbukęs padaras, taip ilgai neglostytas, kad pajutęs žmogaus ranką tučtuojau jį papjautų. Iš baimės, iš baimės, kad kažkas galėtų atimti tą svetimumą. Kas už jo, už tos rankos? Vis tiek visi tik bandys apgauti ir ką nors iš tavęs išpešti. Glosto savimeilę, bet tai per daug kvaila, juk žinai, kad tikrai neturi ką duoti. »










