Skelbiami tekstai iš Nr. 22 (1373) 2021-11-19
Utagawa Kuniyoshi. Keisti ir nuostabūs laimės vėžliai. 1847–1852

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS
Apie (mano) skaitymą

Kai imuosi ką nors skaityti, pirmučiausia, savaime suprantama, išvystu raides. Todėl protarpiais prisimenu kadaise Gintaro B. parašytus maždaug tokius žodžius: kai senovės lietuviai pirmą sykį pamatė raštą, jie jokiu būdu neįstengė suvokti, kaip kvaili ženkleliai gali perteikti protingą mintį… Pasirodo, gali. Kadangi pajėgiu skaityti trimis kalbomis, tai, atsivertęs, pavyzdžiui, atsitiktinai pasičiuptos knygos puslapį ir metęs žvilgsnį į tuos kvailus ženklelius, sugebu, net neskaitydamas iš jų sudarytų žodžių, daugmaž sumoti, kokia kalba parašytas tekstas.

RŪTA PAITIAN

Tarp meno kūrimo ir jo reprezentavimo

Su dviem talentingomis seserimis – dailininke INGA MRAZAUSKAITE ir buvusia verslo žurnaliste, GODÒ galerijos įkūrėja ir vadove LINA MRAZAUSKAITE – kalbasi Rūta Paitian     – Kokia buvo jūsų vaikystė?…

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

„Gaida“, „Vaikų knygų sala“, „Scanorama“, „Vilniaus lapai“

  Jau beveik pamiršau, ką reiškia vaikščioti į koncertų sales, bet po pandemijos jos itin traukia – lyg derėtų prieš mirtį būtinai apsilankyti visur, kas nėra naudinga; kur dėl rutinos…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Ir Jis išėjo

  Su įžymiu teatro ir kino režisieriumi, kino scenaristu, marionečių teatro įkūrėju, dailininku, skulptoriumi Rezo Gabriadze Sakartvelas atsisveikino jau prieš gerą pusmetį – birželį. Tą mėnesį, per patį gamtos klestėjimą,…

LINARTAS TUOMAS

Politinė entropija

  Gyvename laikmečiu, kai viskas vyksta ne pagal planą, o atsarginio plano nėra. Numatyti ir puoselėti naratyvai, kaip „tvarkos“ garantai, trūkinėja ir skyla. „Progresas“, „globalizacija“, „demokratija“, „inovacijos“ – šie žodžiai…

PAULIUS KUKIS

Niekam nereikalinga Jonathano Sackso moralė

Prastėjanti psichinė sveikata, kompulsyvi orientacija į individualizmą, besaikis vartojimas, uždaros tapatybės politikos atmainos, žalojantis socialinių medijų pobūdis ir kitos mūsų amžiaus blogybės yra atsekamos iki individualizmu atmieštos liberaliosios „išsilaisvinimo“ kultūros sprogimo praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje.

VIDA GIRININKIENĖ

Skambanti Vilniaus Rasų tyla Vytauto Balčyčio nuotraukose

  Fotomenininko Vytauto Balčyčio 1995–1996 m. Vilniaus istorinių kapinių (Rasų, Bernardinų, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, Antakalnio, Karaimų, Stačiatikių) fotografijos nėra sudėtos į vieną knygą, todėl visuomenei jos mažai žinomos. Nemaža…

MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ

Kas skaitys jūsų mokslinį darbą?

 

Kokia gėda… Tikiuosi, NIEKAS jo neskaitys.

RAMUTĖ DRAGENYTĖ

Nuo jo viskas prasidėjo

Gintaro Grajausko naujo poezijos rinkinio pasirodymas po ilgokos pertraukos (neskaitant 2020 m. LLTI „Gyvosios poezijos“ serijoje išleistos rinktinės „Kaip viskas buvo“) – rimtas įvykis lietuvių poezijos padangėje. To paties Grajausko, nuo kurio viskas prasidėjo, t. y. Grajausko, kurio pirmosios eilėraščių knygos tapo buitinės siužetinės poezijos klasika…

OSIP MANDELŠTAM

Akmeizmo rytas

Viduramžiai mums brangūs tuo, kad pasižymėjo ypatingu ribų ir pertvarų pojūčiu. Jie niekada nemaišė skirtingų planų ir į anapusybę žvelgė itin santūriai. Taurus racionalumo ir mistikos mišinys bei pasaulio, kaip gyvos pusiausvyros, pojūtis daro mus giminingus su šita epocha ir skatina semtis jėgų iš kūrinių, iškilusių romanų žemėje apie 1200 metus.

NIKOLAJ GUMILIOV

Simbolizmo palikimas ir akmeizmas

Čia Dievas tampa Gyvuoju Dievu, nes žmogus pasijuto vertas tokio Dievo. Čia mirtis – uždanga, skirianti mus, aktorius, nuo žiūrovų, ir vaidinimo įkarštyje mes niekiname bailų žvilgčiojimą – kas gi toliau? Kaip adamistai, mes šiek tiek miško žvėrys ir bet kokiu atveju neatsisakysime to, kas mumyse yra žvėriška, mainais į neurasteniją.

TADAS ZARONSKIS

Eilės

norėčiau griebtis žodžių
bet nesigriebsiu nieko
ir stovėsiu nustėręs
juodoj šokių aikštelėj
tarp paauglystės ir trisdešimt
ir šiandienos nebelieka
ir nachui
OSIP MANDELŠTAM

[Man davė kūną – kas, kodėl ir kam?]

Man davė kūną – kas, kodėl ir kam?
Tokį vienintelį, tik man vienam?
Džiaugiuosi, kad kvėpuoju, kad einu.
Nuo ko gavau tą kūną dovanų?
Aš gėlę sodinu. Tai mes drauge
Šitoj būty: ir laimėj, ir varge.
SABINE SCHIFFNER

mumija

o naktimis mano rūsyje
koridoriaus gale kur gyvena vėžliai
užjūrių muziejuje netoli
stoties naktimis kai pakyla lėlys
iškrapštykit tą šlykštų garsą
iš vingių ir vėl iš smegenų
MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (19)

Dieną, naktį, sapnuose, prie vaišių stalo, tualete… visur visur rašau savo protingavimus.
Susišnekėti su manim nebeįmanoma:
– A? Kas? Kur? Kada? Ką?
Tokie dabar mano atsakymai į klausimus.
VYGANDAS RAČKAITIS

Sengirės parabolės

Rudenėja. Voratinklių šilkuose supasi pirmieji pradėję gelsti ir kristi beržų lapai. Įsaulyje, atšlaimo žolėje susirangęs it begalybės ženklas miega žaltys. Durpžemio spalvos, kone pusantro metro ilgio. Miega jis budriai. Išgirdęs mano žingsnius sunerimo, nusmelkė mane savo juodų nemirksinčių akių žvilgsniu ir nuvinguriavo slėptis po malkų rietuve daržinės pasienyje.

PAULA URBONAITĖ

Žinoma, mes laimingi, ypač

…kai tu paskambini į duris ir aš tave įleidžiu. Nelaukiau tavęs, tai akivaizdu, bet tu nieko nesakai. Mūsų santuoka sėkminga. Kad ji tokia bus – galima įtarti nuo tada, kai nusprendėme nedėvėti žiedų.
– Gal ką nors užsisakom? – paklausi.
– Aš soti.
NIKOLA ŠANTA

Panonijos pabaisa

Ravėti savo vynuogyną man ne darbas, o vienas malonumas. Traukiu platų kaplį per minkštą žemę, saugodamas, kad nepažeisčiau gležnų dvejų metų vynmedžių šaknų. Jei pasitaiko sukietėjęs žemės grumstelis, aš jį sutrupinu bukąja kapliuko dalimi, o paskui atsitiesiu ir papurtau vynmedžių šakas. Vynuogynas nėra didelis, bet gražus, nes jis yra mano. Jis liks vaikams.

LUCIJUS ANĖJUS SENEKA

Tragedijos

Ne lobiai – karalių esmė,
Ne purpuro apdaras, ne!
Ne kaktą vainikas juosiąs,
Ne spindintys auksu namai.
Žmogus, atsikratęs siaubų
Ir blogio, karalius yra.
VIDAS POŠKUS

Sibiras. Cerkvės bombardavimas

Visa tai vyko pačioje eilinio pilietinio karo pradžioje. Kaip paprastai būna – niekas net nenutuokė, jog gyventojai jau yra susipriešinę taip, kad vienos grupės prieš kitas pakėlė ginklus. Tarnavau tuo metu rusų kariuomenėje paprastu eiliniu. Būdamas lietuvis, į tą tarnybą žiūrėjau atsainiai, net skeptiškai, tačiau įsakymus ir nurodymus atlikdavau pareigingai.