JAYŚANKAR PRASĀD
Dangaus žibintas
Žvaigždėmis nusėtame mėlyname danguje ir jūros platybėse ėmė siausti vėjas. Pasitikęs tamsą vėjas suįžūlėjo. Jūra sujudo. Laivą mėtė tarp bangų. Moteris pradėjo atsargiai ridentis. Atsitrenkusi į pasliką girtą jūreivį, neatkreipdama dėmesio ištraukė jo durklą ir ridendamasi vėl sugrįžo šalia antrojo belaisvio. Staiga laivo sargybinis sušuko:
– Audra!
Nuskambėjo pavojų skelbiančio rago garsas. Visi sukluso. Jaunasis belaisvis, laukdamas tinkamos akimirkos, pasiliko gulėti. Kažkas pagriebė virvę, kažkas stengėsi suskleisti bures. Staiga pakilęs jaunasis belaisvis svyruodamas pasiekė prie laivo pririštą virvę.
Ar gali kas laimėti?
Vasara jau įpusėjo. Dainų šventė, Klaipėdos burlaivių regata ir aistros dėl Europos futbolo čempionato bei Lietuvos krepšininkų atrankos į Paryžiaus olimpines žaidynes liko praeityje. Taikios ir kaip niekada klestinčios, kaip sako mūsų bankų ekonomistai ir analitikai, šalies gyventojų dar laukia nerūpestingas poilsis pajūryje ir atostogas užbaigiantys koncertai bei festivaliai.
Ak, tas parkas…
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) pakvietė į paskutinę šio sezono premjerą – žymaus prancūzų choreografo Angelino Preljocajo 3 veiksmų baletą „Parkas“ (pagal Wolfgango Amadeaus Mozarto muziką). Šis Vilniuje atgimęs baletas gyvuoja jau trisdešimt metų ir vis dar yra populiarus, nors meilės, erotiškumo samprata, išgyvenusi tam tikrą krizę, per dešimtmečius gerokai pakito.
Jaunystės psichologija
…be troškimų įvairovės, neapykantos, meilės ir baimės veiksnių, jaunuoliai kitą patiria kaip aukščiausių reikalavimų siaubą. Nesvarbu, ar tai būtų tėvai, mokytojai, bendraamžiai ar net meilės objektas, kitas visada patiriamas kaip reiklus ir priekabus, keliantis stiprų nerimą.
Langams reikia stiklų
Izio Bidermano (1911–1980) fotografijų albumą vartau pasidėjusi ant lovos, rodau vaikui. Jam patinka nuotraukos su Paryžiaus pokario karuselėm, su ugnies rijiku, su mergaite, pasiklydusia tarp senų lėlių. Mane labiausiai patraukia nuotrauka su vyru, ant nugaros nešančiu stiklo lakštus. Pati nesuprantu kodėl – vis atsiverčiu tą lapą, pasistatau albumą tolėliau, atsitraukiu, žiūriu.
Ką aš mąstau, kai mąstau apie rašymą
Ką veikiau institute? Aš daugelį metų godžiai skaičiau. Perskaičiau krūvas knygų. Senus laikraščius, žurnalus. Tremties literatūros kalnus, kurie plūste plūdo į Latviją. Man atrodo, šių dienų ekskliuzyvinė galimybė sėdėti ir skaityti būtų kiekvieno autoriaus motyvas.
Kas padės suprasti, ar knyga tau patiks
Pala, čia MANO?..
Senienos ir naujienos (5)
Esu slapta Freudo gerbėja, nes juk visi žino – jis toks „pasenęs“, kad viešai teįmanoma šaipytis. Pasenęs, bet tą šaukiantieji nei skaitė, nei permanė. Visuomet traukė jo teorijos paradoksalumas, pvz., mintis, kad po kiekviena „idile“ slypi nuožmūs santykiai…
Aplink pasaulį su trumpąja proza II
Visa tai formuoja asmeninę sampratą, kas yra menas ir kaip jis veikia. Meno kūrinys leidžia parodyti tai, kas egzistuoja, bet paprastai yra nematoma, menas leidžia užčiuopti, materializuoti, kas nematerialu, ir taip peržengti ar praplėsti ribas…
Iš ciklo „…“
Nuo jūros pusės vis atriedantis mėnulis – jo išpurtęs veidas pakimba paskliaučiuos lyg primindamas – mirtis yra gyva ir gyvenimas nuolatos pasibaigia.
Tu man kartojai, jog susirinkčiau to giganto akių prakaitą – juo jis laisto kapų dirvoje pasėtą apmaudą – vaikai ištroškusiom gerklėmis tiesė link tavęs
Be pavadinimo
Galvoju greitai, kaip žiurkė pranyksta
po žeme. Mano
spalis ateina į miestą nuogas,
nešinas kibiru vandens; po kelių valandų
prasideda revoliucija. Drebėkit, kambarių gyventojai,
dabar bulvarai bus grįsti čiužiniais.
Drebėkit, kambariai, jus apstatys eilėraščiais.
Plaukti upe
Kiekvieną vasarą ateina metas, kai turiu išplaukti upe. Susirandu iš seno darbų kalendoriaus išplėštą lapą. Jame – daugmaž prieš dvidešimt penkerius metus sudarytas sąrašas, ko reikia žygiui baidare. Nors viską turiu išmaniajame telefone, sąrašą popieriuje saugau. Jis man primena apie laiką, kurį matuoju plaukimu upe.
Trise
Tą vasarą buvome neišskiriami – regis, kūnas prisimena bendrystės jausmą, o protas vieną po kito kažin kur išbarstęs faktus. Hola! – mums modavo Poljensos senoliai, pavėsyje besigaivinantys saldesniu už medų morengų pienu ir nuo ūsų bebraukiantys cinamono dulkes.
Inžinierė
Ankstų šventinį rytą, beveik naktį, pažadina dronų fejerverkai. Sprogimai ir švilpesys stipresni nei kitais kartais. Lango ekrane lekianti raketos strėlė nutrenkia koridoriun. Ilga koridoriaus žarna siuva užsimiegoję civiliai, kariškiai lekia laiptais, nes liftai jau neveikia.
Vasarvidžio rytas
Atsitokėjęs supratau – sapnas nutrūko, guliu aš visai kitur. Čia ir sodžius ne tas, ir daržinė kita, ir aš jau seniai ne berniūkštis… Tik šienas kvepia lygiai taip kaip tada – vasaros pievomis, pradalgėse džiūstančiais kmynais ir kažkokiu nenusakomu džiugesiu.
Kuri dainų apie jūrą pora esi tu?
Apie žmogų niekas geriau negali papasakoti negu jis pats. O kartais jis ir pats negali, tai mes apie tave tikrai nieko nebandysim pasakyti. Paklausom muzikos.
