TUUVE ARO
Naktį viskas kitaip
Mano pačios košmaruose beveidžiai plėšikai nužudydavo mamą arba pagrobdavo ją į Sovietų Sąjungą. Sapnai mišo su tikrove. Buvau ir užkietėjusi somnambulė: paryčiais kartais prabusdavau balkone ar laiptinės aikštelėje. Klejodama nuo raudonukės temperatūros regėjau haliucinacijas su plazdančiomis, čiauškančiomis žvaigždėmis, kurios kvietė pas save. Ant miegamojo lentynos sėdėjo liesas, klastingas vyras, kuris nesutiko niekur išsinešdinti.
Ar vis dar mokame susikalbėti?
Galima rasti bent keletą priežasčių, kodėl moderniajam žmogui taip sunku susišnekėti. Tai ir bendravimo socialiniuose tinkluose bei komentarų rašymo poveikis. Kadangi socialiniai tinklai sugriovė tradicinę autoritetais grįstą hierarchiją, bendravimą skaitmeninėje erdvėje padarydami iš esmės horizontalų…
Prašom pakartoti
Likimas man padovanojo galimybę susipažinti su nemažai puikiai lietuviškai kalbančių, lietuviais tapusių užsieniečių. Jie pramoko lietuvių kalbos, pamilo mūsų mintis, diskusijas, galvosūkius, prisirišo, kai kurie net atvyko gyventi į Lietuvą.
Turistė
Grožinė literatūra yra, žinoma, atspariausias tiesioginiam vertimui bastionas, bet manau, kad ir rašytojai iš šio mūšio grįš ant skydo. Tai aiškiai matosi iš jaunesnės kartos redaktorių lingvistinio filtro praradimo ir net sąmoningos nuostatos.
[...] Kur kas įdomiau yra tai, kad kritiškas viešosios kalbos vertinimas tapo sarkazmo objektu. Atgyvena, nemodernumo, provincialumo ir nepažangumo ženklu. Kaip tapo?
Mirjana Bračko: „Mažųjų literatūrų“ šalys turėtų labiau bendradarbiauti“
Daugeliu atvejų leidėjai domisi apdovanojimus pelniusiomis knygomis. Leidyklos į mane kreipdavosi tik tada, kai pasirodydavo romanai, laimėję Europos Sąjungos literatūros premiją. Šiandien situacija niekuo nesiskiria. Kroatijoje daugiausia išleidžiama vertimų iš anglų kalbos.
Įtampos geometrija: „How a Spiral Works“
Tarptautinio kolektyvo „Art For Rainy Days“ darbas „How a Spiral Works“ (2024) yra vienas iš tų šiuolaikinio cirko kūrinių, kuriems suvokti prireikia laiko: pirmiausia jį patiri fiziškai – kaip įtampą, šoką, adrenaliną, – o refleksija atsiranda jau po to, atslūgus kūno reakcijai.
Savi vaiduokliai
[Shirley Jackson] veikėjai, o ypač veikėjos – jaukiai nevykėliškos ir suprantamos, ilgainiui kaip fokusininkai iš juodos dėžės pradėjusios traukti savo keistenybes, pamažėl augina skaitytojo nepasitikėjimą. Ir abejonę – ar tikra yra tai, kas iš pradžių rodoma kaip priešprieša „netikram“ ir paranormaliam pasauliui? O gal būtent šis yra tikresnis?
Nečiupinėtoji lituanistika (1)
Tokios keistenybės dar nebuvau skaičiusi. Eiliuota poema, matyt, su ambicija parašyti tautinį epą: joje veikia senieji lietuvių dievai, tokie kaip Perkūnas ar Akapirmas. Vaizduojami kunigaikščio Kęstučio valdymo laikai. Trys jaunos merginos, besimaudydamos jūroje, pakliūva į undinų rankas, yra surišamos ir pristatomos į jūrų dievo Bangpūčio dvarą…
Visi kiti knygos elementai:
– O kam šitie tušti puslapiai?
– Pridėjau, kad susidarytų lankas.
Henriko Radausko laiškai Antanui Škėmai (2)
…labai dėkoju už laišką ir apgailestauju taip ilgai neatrašęs, bet tam yra labai rimtų priežasčių: 1° du šeštadienius pagret dirbom ir 2° užplūdo „Draugo“ konkurso šedevrai. Nuo jų skaitymo vakare mano (gausingi) plaukai stoja piestu, taip kad iš ryto net sunku sušukuoti. Įveikiau dvi klaikynes, trečia kiek geresnė. Iš viso, berods, yra septynios.
Ruduo šalia uždaryto teniso korto
paklydusį teniso kamuoliuką lėtai
kapoja klevų ir liepų lapų raketės
tai bent ilga partija
Mineapolio poema
Aš noriu, kad mane pastvertų
Koks didelis baltas, policijai nežinomas paukštis
Ir nuskraidintų tūkstančius mylių, kad kruopščiai paslėptų
Kuklų ir auksinį lyg kokį paskutinį grūdą,
Kupiną kviečių paslapčių ir slėpiningų gyvenimų
Bevardžių vargšų.
1955 metų žiema – pirmoji kelionė į Jančius
Neseniai buvo miręs Stalinas ir iš Sibiro pradėjo grįžti suvargę, bet likę gyvi mūsų žmonės. Supratau, kad Tamas atėjo prašyti kaimynų kuo nors – javais ar bulvėmis – sušelpti, nes rado išplėštus namus ir atimtą ūkį. Tą dieną ypač pajutau tą tikrąjį Užnemunės, arba Suvalkijos, žmonių gyvenimo supratimą, jų uždarą būdą.
Amerikietiška svajonė (2)
Ruošiuosi vietiniam skrydžiui iš Naujosios Meksikos į Koloradą. Ramiai laukiu Albukerkės oro uoste, ir prieš skrydį pranešama:
– Lėktuvo į Denverį keleiviai, prašome tualetu pasinaudoti prieš skrydį, kadangi numatomos itin sudėtingos oro sąlygos, gali būti, kad negalėsite pakilti iš savo vietų.
Esė suderintam pianinui
Vilniuje, „Vagos“ knygyne, leidausi į įspūdingą, viliojančią kelionę, vartydamas lietuvių autorių knygas – kažko ieškodamas. Atsiverčiau Viktorijos Daujotytės knygą „Kalbėjimo(si) erčios“ – kažką išgirdau ir iš karto pasirinkau. Kodėl? Nežinau.
Nelegalios kalėdinės dekoracijos
Romantiškai snyguriavo. Suirzęs, nusivylęs, norėjau išvengti atsitiktinio susitikimo su Senuoju Profesoriumi; todėl eidamas link Katedros pasukau pro Literatų gatvę. Kažkokie darbininkai nuiminėjo mūsų nelegalias kalėdines dekoracijas. Nuliūdau, aišku.
Orkestrui diriguoja vėjas
Kas mano proproseneliai, žaidę Kuržemės žemių piklbolą, vėjų nešti lig Afrikos, grojant jūros audrų, žvangančių ginklų, pušų spyglių šnabždesio orkestrui?
Veriasi medinės meniškai drožinėtos Liepojos durys, kaip dainuojantys paveikslai. Jų tiek daug. Skambesys skirtingas.
Sūriai
Kvaili sūriai, užmušti juos reikėtų. Ne, užmušti būtų per maža. Net nežinau, kaip čia išėjo. Blyn, ir kodėl aš jiems paklusau. Kodėl ėjau kartu. Nu tai aišku, kodėl. Todėl, kad buvau vienas. O ką aš vienas jiems galėjau padaryti? Jakobas ir Rudis jau buvo išėję. Debilai sūriai.
Kaimynė
Mano kaimynė mėgsta dainuoti. Kalėdinių hitų sezonas prasideda rugsėjo mėnesį, kai ji grįžta iš atostogų. Jau spalio vidury mane ima pykinti nuo ABBA. „Happy New Year, Happy New Year!!!“ Ji dainuoja, o mano smegenys traukiasi iki trijų žodžių…
n…u…o…g…i…r…d…o…s
„Kur daug kilmininkų, ten mažai naudininkų.“
Ričardas Šileika, nuogirdininkas
