GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ
Švinkimas
Pasaulis tolsta – banalūs dalykai, tokie kaip knygos, parodos, politika, radijo laidos, filmai, nebeįdomu, vargina, sunku sukoncentruoti dėmesį. Ir dieną, ir naktį kankina švinkimas – kūnas išskiria skysčius. Natiurmortuose panašiai pūva daržovės ir vaisiai, nors proceso nesimato paveiksluose. Taip atsitinka maždaug kas penkiolika minučių – tamoksifenas nusuka estrogenams galvas. Išpila karštis, paskui krečia šaltis; juntu kojomis riedančius prakaito lašus.
Nepakeičiamų yra
Todėl Giedrės Kazlauskaitės nepakeičiu, nes jos pakeisti neįmanoma. Ateinu dirbti vietoj jos ir stengtis nesugadinti, ką per dvylika redaktoriavimo metų nuveikė. „Laikraštis nėra tavo vienos“ – frazė priklauso buvusiai vyriausiajai redaktorei Jūratei Visockaitei, perduota Giedrei. Tai turėtų būti kiekvieno leidinio redaktoriaus moto; mano – taip pat.
Mano kareivis
Koks likimas ištiko šį karį? Nežinia, ar jis žuvo mūšio lauke, nors priežasčių žūti buvo daug. Lietuvos kariuomenė Vilniuje ir Vilniaus krašte atsiranda vėlų 1939-ųjų rudenį ir būna ten iki kitų metų vasaros. Gerą pusmetį. Paskui Vyčio ženklas ant karių kepurių pakeičiamas raudona žvaigžde. Dar po metų – sovietų karas su Vokietija. Buvę Lietuvos kareivėliai siunčiami kautis Raudonojoje armijoje.
Iš bloknoto (48)
Rimantas Kmita parašė rimtą, sąžiningą monografiją, dar kartą atveriančią mūsų gyvento laiko – ypač sovietmečio – permainingus bruožus, piktžaizdes ir specifinę slegiančią atmosferą. Literatai knygą jau įvertino, o man rūpėjo atkreipti dėmesį į autoriaus keliamą ir akcentuojamą amžiną tiesos ir laisvės problemą, taip pat ir kelio pasirinkimo klausimą.
Literatūros ir pokalbių uogienė
Šiemet „Šiaurės vasara“ paskutinė. Organizatoriai taško nededa, pertrauka gal tik laikina. Šįkart pasirinkta kalbėti apie ateitį, tai susisiejo su laikina forumo pabaiga. Šiemet Tropo premija skirta Jurgitai Jasponytei už eilutę „atmintis – baikštus gyvis – / kažin kur nuliuoksėjo“ iš knygos „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“.
Beveidis vadovaujančiojo personalo klasės oportunizmas
Tik po daugelio metų viena draugė man paaiškino, kad „Už grašius“ iš tiesų daug kam atvėrė akis – tik ne socialistams. „Tai aišku, – ramiai man išdėstė, – kad knyga buvo skirta ne mums. Ji buvo skirta vadovų-profesionalų klasės kairiesiems.“
Rudeniui įsibėgėjus:
Paprašė atidėti projekto terminą…
Odė Nežinomybei ir utopijų virsmas tikrove
Enciklopedijose odė pristatoma kaip eiliuotas kūrinys, kuriame šlovinami žymūs asmenys arba svarbūs istoriniai įvykiai, deklaruojami aukšti filosofiniai, etiniai principai. Gunaras Kakaras puikia lietuvių kalba šlovina Nežinomybę. Nežinomybę, kuri atsiveria žvelgiant į žvaigždėmis nusėtą dangų, į žmogaus sielą, veidą, akis.
Fantastinis kaimas ir posovietinių daugiabučių nostalgija
Pirmojo Kotrynos Zylės suaugusiesiems skirto romano pasaulio modelis itin artimas rašytojos prozai, skirtai vaikams, pavyzdžiui, istorijoms, sudėtoms į rinkinį „Siela sumuštinių dėžutėje“.
Šiurpi pasaka apie nemeilę
„9 apgamėliai“ – pirmasis vaikų rašytojos ir iliustruotojos Linos Žutautės kūrinys suaugusiesiems, papildantis lietuvių literatūroje negausias siaubo žanro atstovų gretas. Romanas įtaigiai supintas iš prieštarų: fantastiškumo ir kasdienės buities situacijų, keistos praeities ir košmariškos dabarties, kaimo gyvenimo ir atpažįstamos šiuolaikybės.
Rašymas kaip pašaukimas pagal Haruki Murakami
Anot knygos autoriaus, nesunku parašyti vieną ar du romanus, tačiau sunku išlikti literatūroje ilgai, neprarandant tiek populiarumo, tiek įkvėpimo ir idėjų naujiems kūriniams. Kai tai sako rašytojas, rašantis jau apie 40 metų, sunku netikėti.
Pirmas Kazimiero stebuklas. Uršulė, iš mirties prikeltoji
Už grąžintą gyvenimą ir nubrauktą tėvų ašarą,
Kazimierai, manai, tau dėkosiu?
Garbstysiu tave ir parklupusi žemę bučiuosiu?
Esu jų pasisriūbavimų ir tavo šventumo
žaisliukas.
Giminė
Mūsų kiemo kampe riogso du sulinkę medžiai lyg nuo žmonių akių besislapstantys seni girtuoklėliai. Sutrūniję ir apsamanoję jie atrodo veikiau mirę nei gyvi, tačiau kas pavasarį vis dar išleidžia po keliolika lapų, lyg primindami, kad, nepaisant nieko, tebepriklauso gyvajai gamtai.
6 + 6 eilėraščiai
Vienoje publikacijoje susitinka du latvių poetai – Arvis Vigulas (g. 1987) ir Artis Uostupas (g. 1988), kurie ir gyvenime yra draugai. Arvis ir Artis yra pripažinti latvių literatūros lauke ir kritikų, ir skaitytojų. Jų poezijoje galima pajusti vidurinės latvių kartos poetinį balsą: racionalų, intertekstualų, pasižymintį intelektualiomis refleksijomis, tamsumos ir tuštumos vaizdiniais.
Keletas Kėdainių eskizų
Kai tėvelis 1941 metų vasaros pradžioje išvyko su divizija į Varėnos poligoną (iš ten jį drauge su kitais Lietuvos karininkais birželio 14 dieną išvežė į Sibirą), mudvi su mamyte nukeliavom pas senelius į Paliepius – kaimelį netoli Ariogalos. Nežinojau, kad visa likusi mūsų šeimyna – ir mudvi su mamyte, ir teta Stasė su mažute, neseniai gimusia Danute, ir seneliai – buvo pasmerkta badui ir šalčiui Sibire.
Namas su vokiečiu
Angliškuose siaubo romanuose seni gebenėmis apipinti namai parduodami su vaiduokliais. Tokie net brangiau kainuoja. Atvyksta kinai mėgautis britišku šiurpuku ir erzacmokslininkai su aparatūra tyrinėti vaiduoklių mokslo. Tačiau mano istorija dar įdomesnė. Apie namą su vokiečiu.
1 999 puslapiai
Lyginant šiuo metu 25 metų sulaukusio A. Matulionio ir anuo metu 25 metų M. Ivaškevičiaus literatūrinius debiutus, susidaro įspūdis, kad A. Matulionis už M. Ivaškevičių, kaip prozininką, yra gabesnis maždaug 1,8 karto. Būtų įdomu perskaityti ir A. Matulionio pjeses, jei kas nors ryžtųsi jas išleisti.
●
Visa, rodos, švaistymas – prievarta marint ir užmiršt.
Paprasčiausiai neškis drauge. Pasiimk mane namo. Tik nepyk, nedaug bepaliko.
