ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS
Apie (mano) skaitymą
Kai imuosi ką nors skaityti, pirmučiausia, savaime suprantama, išvystu raides. Todėl protarpiais prisimenu kadaise Gintaro B. parašytus maždaug tokius žodžius: kai senovės lietuviai pirmą sykį pamatė raštą, jie jokiu būdu neįstengė suvokti, kaip kvaili ženkleliai gali perteikti protingą mintį… Pasirodo, gali. Kadangi pajėgiu skaityti trimis kalbomis, tai, atsivertęs, pavyzdžiui, atsitiktinai pasičiuptos knygos puslapį ir metęs žvilgsnį į tuos kvailus ženklelius, sugebu, net neskaitydamas iš jų sudarytų žodžių, daugmaž sumoti, kokia kalba parašytas tekstas.
Tarp meno kūrimo ir jo reprezentavimo
Su dviem talentingomis seserimis – dailininke INGA MRAZAUSKAITE ir buvusia verslo žurnaliste, GODÒ galerijos įkūrėja ir vadove LINA MRAZAUSKAITE – kalbasi Rūta Paitian – Kokia buvo jūsų vaikystė?…
„Gaida“, „Vaikų knygų sala“, „Scanorama“, „Vilniaus lapai“
Jau beveik pamiršau, ką reiškia vaikščioti į koncertų sales, bet po pandemijos jos itin traukia – lyg derėtų prieš mirtį būtinai apsilankyti visur, kas nėra naudinga; kur dėl rutinos…
Ir Jis išėjo
Su įžymiu teatro ir kino režisieriumi, kino scenaristu, marionečių teatro įkūrėju, dailininku, skulptoriumi Rezo Gabriadze Sakartvelas atsisveikino jau prieš gerą pusmetį – birželį. Tą mėnesį, per patį gamtos klestėjimą,…
Politinė entropija
Gyvename laikmečiu, kai viskas vyksta ne pagal planą, o atsarginio plano nėra. Numatyti ir puoselėti naratyvai, kaip „tvarkos“ garantai, trūkinėja ir skyla. „Progresas“, „globalizacija“, „demokratija“, „inovacijos“ – šie žodžiai…
Niekam nereikalinga Jonathano Sackso moralė
Prastėjanti psichinė sveikata, kompulsyvi orientacija į individualizmą, besaikis vartojimas, uždaros tapatybės politikos atmainos, žalojantis socialinių medijų pobūdis ir kitos mūsų amžiaus blogybės yra atsekamos iki individualizmu atmieštos liberaliosios „išsilaisvinimo“ kultūros sprogimo praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje.
Skambanti Vilniaus Rasų tyla Vytauto Balčyčio nuotraukose
Fotomenininko Vytauto Balčyčio 1995–1996 m. Vilniaus istorinių kapinių (Rasų, Bernardinų, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, Antakalnio, Karaimų, Stačiatikių) fotografijos nėra sudėtos į vieną knygą, todėl visuomenei jos mažai žinomos. Nemaža…
Kas skaitys jūsų mokslinį darbą?
Kokia gėda… Tikiuosi, NIEKAS jo neskaitys.
Nuo jo viskas prasidėjo
Gintaro Grajausko naujo poezijos rinkinio pasirodymas po ilgokos pertraukos (neskaitant 2020 m. LLTI „Gyvosios poezijos“ serijoje išleistos rinktinės „Kaip viskas buvo“) – rimtas įvykis lietuvių poezijos padangėje. To paties Grajausko, nuo kurio viskas prasidėjo, t. y. Grajausko, kurio pirmosios eilėraščių knygos tapo buitinės siužetinės poezijos klasika…
Akmeizmo rytas
Viduramžiai mums brangūs tuo, kad pasižymėjo ypatingu ribų ir pertvarų pojūčiu. Jie niekada nemaišė skirtingų planų ir į anapusybę žvelgė itin santūriai. Taurus racionalumo ir mistikos mišinys bei pasaulio, kaip gyvos pusiausvyros, pojūtis daro mus giminingus su šita epocha ir skatina semtis jėgų iš kūrinių, iškilusių romanų žemėje apie 1200 metus.
Simbolizmo palikimas ir akmeizmas
Čia Dievas tampa Gyvuoju Dievu, nes žmogus pasijuto vertas tokio Dievo. Čia mirtis – uždanga, skirianti mus, aktorius, nuo žiūrovų, ir vaidinimo įkarštyje mes niekiname bailų žvilgčiojimą – kas gi toliau? Kaip adamistai, mes šiek tiek miško žvėrys ir bet kokiu atveju neatsisakysime to, kas mumyse yra žvėriška, mainais į neurasteniją.
Eilės
[Man davė kūną – kas, kodėl ir kam?]
mumija
Protingavimai (19)
Sengirės parabolės
Rudenėja. Voratinklių šilkuose supasi pirmieji pradėję gelsti ir kristi beržų lapai. Įsaulyje, atšlaimo žolėje susirangęs it begalybės ženklas miega žaltys. Durpžemio spalvos, kone pusantro metro ilgio. Miega jis budriai. Išgirdęs mano žingsnius sunerimo, nusmelkė mane savo juodų nemirksinčių akių žvilgsniu ir nuvinguriavo slėptis po malkų rietuve daržinės pasienyje.
Žinoma, mes laimingi, ypač
Panonijos pabaisa
Ravėti savo vynuogyną man ne darbas, o vienas malonumas. Traukiu platų kaplį per minkštą žemę, saugodamas, kad nepažeisčiau gležnų dvejų metų vynmedžių šaknų. Jei pasitaiko sukietėjęs žemės grumstelis, aš jį sutrupinu bukąja kapliuko dalimi, o paskui atsitiesiu ir papurtau vynmedžių šakas. Vynuogynas nėra didelis, bet gražus, nes jis yra mano. Jis liks vaikams.
Tragedijos
Sibiras. Cerkvės bombardavimas
Visa tai vyko pačioje eilinio pilietinio karo pradžioje. Kaip paprastai būna – niekas net nenutuokė, jog gyventojai jau yra susipriešinę taip, kad vienos grupės prieš kitas pakėlė ginklus. Tarnavau tuo metu rusų kariuomenėje paprastu eiliniu. Būdamas lietuvis, į tą tarnybą žiūrėjau atsainiai, net skeptiškai, tačiau įsakymus ir nurodymus atlikdavau pareigingai.
