Skelbiami tekstai iš Nr. 11 (1386) 2022-06-03
Ludolfs Liberts. Menininko N. portretas. 1923

GUNTIS ZARIŅŠ
Paskutinis veidrodis

Kapitonas Hasas fon Vitgenšteinas paliko savo smogiamąją kuopą vado pavaduotojo žinioje ir išskubėjo į miesto centrą. Išsekę kuopos vyrai sugulė Bastėjos kalno papėdėje. Tiesiai. Į dešinę. Vėl į dešinę. Ir jis jau čia – prie savo buvusių namų. Hasas žinojo – namai bus tušti, tėvai prieš mėnesį išsikėlė į Vokietiją. Tušti namai, apleistumo šviesa, vienatvės kvapas… Kodėl jis visa tai norėjo dar kartą patirti? Namai? Taip, tai buvo jo namas, kurio pakrypęs stogo kraigas šliejosi prie kito kraigo, taip pat seno ir sutrešusio. Šiame name gyveno daugiau nei keturios Hanzos prekeivių šeimos, ištvėrusios visus sunkumus, ištikusius juos šioje mažoje valstiečių valstybėlėje. Jis – Hasas – pakluso Vado kvietimui ir išvyko į Vokietiją, bet tėvai pasiliko.

-js-

Maldos gyvenimas

Kitados kelios amerikiečių ligoninės, turbūt priklausančios religinei institucijai, mėgino nustatyti maldos poveikį paciento būklei. Stebėjo ligonius, už kuriuos, jiems patiems nežinant, buvo intensyviai meldžiamasi. Ir tuos, kurių jokia malda nelydėjo. Duomenys visaip kito, svyravo, bet galiausiai prieita prie išvados, kad esminio skirtumo tarp abiejų grupių neužfiksuota. Skaičiau apie tai straipsnį moksliniame žurnale.

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Iš bloknoto (28)

  Liūdnas pavasaris tęsiasi. Žinios iš karo lauko, tikriau, laukų, tebegriūva gąsdindamos ir stebindamos. O čia – koncertai, premjeros, šokio ir lėlių teatrų festivaliai, kurių didžiuma uždirbtas lėšas ar dalį…

VYGANTAS VAREIKIS

Vilnius – tarybiniai (Šiaurės) Atėnai

Siūlyčiau organizuoti ekskursijas po dingusį sovietmečio Vilnių ir pastaruoju metu dingusio posovietinio Vilniaus vietas. Šiame kovos su monumentais ir atminties karų fone per pastaruosius dešimtmečius Vilniuje iškilo naujų valstybingumo simbolių ir išnyko dar gana ilgai po Nepriklausomybės stovėjusių „Tarybų Lietuvos Atėnų“ reliktų.

SAULIUS PAKĖNAS

Viešąsias gėrybes Lietuvoje naikinanti neoliberalizmo ideologija

Kiek kartų ekonomistams Lietuvoje reikia kartoti „Nieko nėra nemokamo!“? Pirmiausia reikėtų vieline tvora aptverti parkelį ir prie kiekvieno įėjimo pastatyti pinigų rinkimo automatą.

KASPARAS POCIUS

Respublikos aikštė

Atsikrausčius į Respublikos aikštę palengva atėjo tikras džiaugsmas, nes tai, ką atradau, buvo mano Paryžius. Sykį eidamas pietauti prisiminiau Jono Meko mintį: „Niujorkas yra mano šuo.“ Čia gyventi buvo galima, čia gyventi buvo lengva. Nes šį miestą savaip kuria elgetos, kišenvagiai, į demonstracijas besirenkantys dirbantieji, dėl naujų valstybių ir utopijų kovojantys piliečiai ir nepiliečiai.

LAURYNAS LATVIS

Apie čiulbesius

Nuolat atnaujinti pranešimus apie Ukrainos ir jos žmonių naikinimą ėmiausi vildamasis kokių nors apčiuopiamų besiginančiųjų sėkmės ženklų. Iš įvykio vietų, iš karto, dabar ir kuo daugiau. Prašau, prašau… Kad tik jums sektųsi…

ŽILVYTIS ŠAKNYS

Sekminių vestuvių vaidinimas ir paprotinė gyvensena Narvydžiuose

Dar XX a. ketvirtajame dešimtmetyje bendraujant jaunimui buvo išlikusių tradicinių paprotinių elementų. Į kaime surengtus šokius atvykdavo ne tik jaunuoliai, bet ir suaugę, net senyvi žmonės. Įdėmiai stebėdavo merginas. Padainuodavo, kartais ir patys pašokdavo.

Ne vien tik knyga, bet buvimas kartu

[Eimantė Korytė:] Su aktoriumi ir režisieriumi, buvusiu Kauno mažojo teatro vadovu ARVYDU LEBELIŪNU kalbamės apie poetą Kęstutį Navaką ir jo knygyną „Septynios vienatvės“. Bet pokalbis ne tik apie tai – ir apie tuometinį Kauno bohemos gyvenimą, Kauno mažąjį teatrą, menininkus, meną ir tą degantį norą kurti ir būti vienam su kitu.

AUGUSTINAS DAINYS

Metafizinės literatūros link, arba Atsisveikinimas su Jameso Joyce’o „Uliso“ šimtmečiu

Galima sakyti, kad šimtmetį gyvename be literatūrinės revoliucijos, nes iš esmės Jameso Joyce’o „Ulisas“, kuriam šiemet sukanka šimtas metų, pateikė dabartinio literatūrinio rašymo kanonus: sąmonės srautą, dėmesingumą kasdienybei, veiksmo nebuvimą, nuobodulį…

Vonnegutui – 100: interviu su savimi

Kasdien traukdavom į miestą ir atkasinėjom rūsius bei slėptuves, kad ištrauktume lavonus – sanitariniais tikslais. Kai į juos patekdavom – į tipinę slėptuvę, daugiausia į paprasčiausią rūsį, – atrodydavo lyg tramvajus, pilnas žmonių, kuriuos vienu metu ištiko širdies smūgis. Žmonės, tiesiog sėdintys ant kėdžių, visi negyvi. Ugnies audra yra nuostabus reiškinys.

MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ

Koks jausmas skaityti…

 

vertimo vertimą

PATRICIJA GUDEIKAITĖ

epitafijos

Tu –
visuomet –
liepdavai –
meluoti kunigui –
per išpažintį –
sakydavai:
„pasaulis yra grėsmė“
PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ

Baltiškos vizijos

Žemės klajoklių tauta –
Baltų balta karalyste,
Pasakoj tu užburta,
Rūko šydu apgaubta,
O lyg saulės blyksnis.
CHARLES SIMIC

Šv. Tomas Akvinietis

Kine tūnodavau ištisą dieną.
Moteris ekrane vis žengė ir žengė
Per bombų sugurintą miestą. Kariškais auliniais batais.
Ilgom apnuogintom kojom. Šaltis visur ją lydėjo.
Nors atsukus man nugarą, vis tiek įsimylėdavau.
Už išėjimo durų vildavaus rasti karo meto Europą.
AUŠRA GUDAVIČIŪTĖ

Oazė

  Kaukšt kaukšt kaukšt – kaukšėjo į šaligatvį jos aukštakulniai plonos odos aulinukai, retkarčiais susmegdami į smėlį tarp išimtų plytelių, mat šaligatvį remontavo. Iš įpročio papurtė rankinuką – patikrino, ar…

AGNĖ ZĖRINGYTĖ

Smėlio žmogus

  Visada vengdavau savo psichoterapeuto akių, nes jis pernelyg priminė Froidą. Tai man kėlė šiokį tokį nejaukumą. Maniškiui dažniausiai nuo nosies slysdavo akiniai, todėl jis laikydavo juos prirėmęs pirštu. Dar…

-gk-

Įvykiai

Per „Naujojo Baltijos šokio“ uždarymą parodytas Yoanno Bourgeois (Prancūzija) šokio spektaklis „Laikini sprendimai sustabdytai akimirkai“. Reginys gražus, bet labiau liaudžiai, ne tokio puikaus festivalio uždarymui. Naujosios Vilnios publikai: iš darželio…