VIDAS MORKŪNAS
Šiandien
Tais metais mano tėvai nutarė pasiauginti veislei šventąjį. Anksčiau buvome laikę nebent kokį dekoratyvinį gaidžiuką ar triušių porelę, tad patirties teko semtis iš įgeltusių „Ūkininko patarėjų“ pelių apkramtytais lapais, „Šventųjų gyvenimų“ kadaise blizgiais viršeliais ir panašios lektūros. Apie pašarus, kraiką, lytinę brandą, tikėtiną tokio augintinio būdą tėvai teiravosi kaimynų ir šiaip viską išmanančių pažįstamų, kažin ką skaičiavo, tarėsi.
Gegužės kalendorius
Kasmet atsikartojančių renginių tradicija brėžia takoskyrą tarp „buvo“ ir „nėra“, vėl prikeldama iš užmaršties likusius tik nuotraukose. Ir kaskart nenorom sukirba jausmas, kad prie nebuvimo priprantama; tebeaidi juokas, tebeskaitoma poezija, tebegeriamas vynas.
Apie šviesos nešimą
Dar kartą apie Giedrės Beinoriūtės dokumentinį filmą „Sacrum ir profanum Pievėnuose“
Kaip skamba sužeistos širdys
„Kino pavasaryje“ pristatytas ir Europos festivaliuose pastebėtas režisieriaus Vytauto Puidoko stebimosios dokumentikos filmas „Murmančios širdys“ atveria žiūrovui langą į uždarą Skiručių kaimo bendruomenę – atokų ūkį, kuriame su priklausomybėmis kovojantys vyrai mėgina susigrąžinti gyvenimo kontrolę.
Galiausiai visi monstrai yra mūsų tolimi giminaičiai
Fikcinė novelės situacija keistu būdu primena tai, ką išgyvenau lankydamasi Felicios Honkasalo ir Samo Williamso parodoje „Nemylimi“, veikusioje galerijoje „Atletika“ iki gegužės 17 d. Čia pagrindinį vaidmenį atliko piktžolės figūra – kultūrinės nemeilės, atmetimo, nepakviesto augimo simbolis. Paroda kalbėjo apie tuos, kuriems nėra vietos tvarkingose sistemose…
Centrinės žvalgybos agentūros knygų klubas
Trumpo administracija toliau nutraukia kultūrines programas ir radikaliai mažina finansavimą Laisvosios Azijos radijui, Laisvosios Europos radijui / Laisvės radijui, „Amerikos balsui“, stotims, kurios Šaltojo karo metais pradėjo transliuoti necenzūruotas žinias Sovietų Sąjungos tautoms.
Anapus etikos
[Alphonso Lingis:] Kaži kokiu giliai fundamentaliu būdu visada troškau pamatyti pasaulį. Dažnai žmonėms galiausiai pabosta keliauti, tik ne man! Anapus kelionių aistros greičiausiai slypi filosofinis interesas. Visada prieš vykdamas į naują vietą stengiuosi nesužinoti apie ją nieko. Trokštu patirti pirmąjį vietos įspūdį, tą „oho, kaip nuostabu!“ jausmą. Ir tada jau būdamas vietoje užsidegu sužinoti apie ją viską.
Naktis bus rami
[Romain Gary:] Kai man depresija, tai pasireiškia bufonada: griebiuosi bufonados dėl mentalinės higienos, kad išsivaduočiau iš įtampos. Tačiau tai darau nesąmoningai, po truputį – vadinasi, to nekontroliuoju ir nesuvokiu, kas man darosi. Arlekinada, juokdarystė liaudies kentėjimo istorijoje visada buvo paskutinė priemonė prieš čiumpant peilį.
Ar moterims galima pykti?
Kolektyvinėje vaizduotėje pykstantis vyras veikia – darbovietėje pareikalaus darbo užmokesčio pakėlimo arba supykęs ant vaikų juos nubaus. Vyro pyktis gerbiamas, nes atsiranda veiksmas, tačiau moters pyktis dažnai suprantamas kaip labiau keliantis triukšmą, bet ne veiksmą. Tačiau kas nutinka, kai moteris supyksta viešai?
Lotynų Amerika lietuvio akimis
Vytauto Rubavičiaus knyga „Lotynų Amerikos naujoji civilizacinė ontologija“ buvo viena iš tų, kurią, vaizdžiai sakant, prarijau. Ją perskaičiau per dvi dienas. Ji – mokslinė, bet skaitoma tarsi romanas. Tuo stebėtis nereikia, nes autorius – ne tik filosofas, bet ir poetas, rašytojas.
Autorių palyginimai
Ir kas jį parašys, jei ne aš?
Nuolankumo ordino narystė
Gintaras Bleizgys šįmet buvo aptartas (drauge su kitais poetais: Agne Žagrakalyte, Jurgita Jasponyte, Vytautu Stankumi ir Mindaugu Nastaravičiumi) kaip 2025 metų „Poezijos pavasario“ premijos nominantas. Neįtikėtina tiesa: visos penkios šiųmetinių nominantų lyrikos knygos buvo itin stiprios, ir kiekviena jų turėjo teisę būti vainikuota. Vėliau ar anksčiau stipri poezija sulaukia „savos valandos“.
●
kvailybių vienybės dėsnis veikiantis niekio valia
pasaulis iš dulkių sudėstytas spurda tamsos kevale
●
Taip tiršta kai nemoku kalbėti prabilus
Kai nemoku savim nutylėt
Px mūrinis Vilnius
Gali sudegti pernakt
Gelbėčiau tik skruzdėles
Ir jų amžiną alkį
●
tylėjimo skarele
pridengtas mano istorijos raugas
kažkas seniai išsikepė duoną
kažkas seniai savo duoną suvalgė
kažkas visiems savo duoną dalina
o manoji – tebėra tešla
dešimtmečiais rūgstanti
Dream-machine / sapnų mašina
Sapnų mašina atsiranda ten, kur kadaise gyvavo geismo mašina. Ne visai ten, visai ne ten. Geismas verčia sakyti „taip“, bet pasąmonėje yra ir negatyvus laukas, jis verčia žiūrėti į besišypsančiąją ir pasakyti jai „ne“.
Laikas yra penki šimtai draugų
Kvapams ir laikui lendant pro skyles, šią savaitę žinau tiek: kad meilė kaupiasi aplink širdį, kiti jausmai – aplink kepenis. Laikas slypi kvapuose iš praeities, apdulkėjusiose kasetėse ir rankų kauluose, kažkur po mirties. Kartais prasibrauna ir giliau, bet ten jį apglėbia nenumaldomas žemės slėgis.
Atstumtoji
– Bet ir ligonių pamažėjo po karo, na, turiu galvoj, kad žmonių pamažėjo. Per pusę, – skundus nutraukė motina. – Sakai, viską patikrino ir tu sveika? Parodyk pažymą.
Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (5)
Man žiauriai patinka sąsajos! „Šiaurės Atėnuose“ spausdinamuose Andriuškevičiaus dienoraščiuose fiksuojamos valandos, temperatūra, kalbant apskritai apie dienoraščių braižą, išduoda autorių esant kitos kartos. Stebėti gamtą, fiksuoti jos kaitą – tėra „iPhone“ ryte atsidaryti „Weather“ programėlę.
