LIENĪTE MEDNE-SPĀRE
Globėjas
Jis ištraukė iš piniginės dešimt eurų ir padėjo ant dulkėto prietaisų skydelio priešais merginą. Ji nusipūtė nuo akių susivėlusius plaukus ir metė klausiamą žvilgsnį į vyriškį. Atkišęs žilstelėjusiais barzdaplaukiais apšepusį žandikaulį, jis pritariamai linktelėjo. Mikliai lyg alkana lydeka, ūksmingose vandens žolėse gaudanti pasiklydusią žuvytę, mergina pačiupo prieblandoje vos įžiūrimą banknotą, įmurkdė jį į kišenę…
Būti rašytoju pagal Darių Žiūrą
Rašytojų darbo įrankiai yra kalba ir atmintis, fotografų – šviesa ir laikas. Darius Žiūra geba pasitelkti visus keturis. Jo autobiografinės prozos kūrinyje „Diseris“ krinta laiko šviesa, išryškindama tai, kas prisimenama, ir tai, kas pamiršta. Menininkas fiksuoja laiką, o tame laike – save ir mus.
Iš bloknoto (54)
Nejučiom kreipiu akis atgal, į gan detaliai aprašytą ir išfotografuotą Mindaugo Karbauskio „Kantą“, kur pasirinktas „teatro teatre“ variantas, kostiumų stiliaus švara ir taiklumas, kai personažai tampa panašūs į kalbančias istorines lėles, o tada, savaime suprantama, scenovaizdžio nebereikia.
„Kino pavasaris“: merginos iš paraščių
Kokia tikimybė išlikti ir ką nors gyvenime pasiekti mergaitei, augančiai socialinėse paraštėse – disfunkcinėje šeimoje, su negebančia vaikais pasirūpinti ir vyrus nuolat keičiančia motina ar narkotikais prekiaujančiu tėvu, aplink regint smurtą ir trinantis po landynes su tokiais pat vaikais.
Neguodžiančios premjeros
Įkritusį „Akies istorijos“ krislą norisi greičiau iškrapštyti iš savo akies. Nuogo kūno išnaudojimas, viešas išgręžimas meninio eksperimento tikslais sukelia mintis nebent apie dar vieną metoo pakraipą, pradedančiųjų aktorių išnaudojimą, nors jie patys, regis, to nė nesuvokia.
Prieš trampizmą, arba Būkime savo gyvenimo šeimininkai
Filosofas Gintautas Mažeikis tarp trampistinio technofeodalizmo ir antidemokratiško Tamsiosios apšvietos (arba tiesiog Kontrapšvietos) judėjimo, ypač per viceprezidento Vance’o vaidmenį, rado daug panašumų. Kategoriškas neigimas viso civilizacinio progreso ir laipsniškas valstybės sunaikinimas didžiųjų korporacijų labui.
Trečiadienio mišios
Svarstau, kaip elgčiausi, prasidėjus karui. Žinau vietų, kurios neišeinamos ir neišvažiuojamos. Akivarų, į kuriuos, regis, ką tik žengęs tvirta žeme, įsmunki iki pažastų. Rūsius, kuriuose būtų galima pasislėpti. Manęs ir mano šeimos tai neišgelbėtų, nes karas būtų kitoks.
„Negailestingo gailestingumo“ nuniokotų kraštovaizdžių geografija
Nuo lietuviškojo Nemuno kranto, nepajudėdami iš Panemunės, galite stebėti „rusiškojo“ Sovetsko gyvenimą. Nors kabutės čia, ko gero, net nereikalingos, Sovetskas iš tiesų yra visiškai rusiškas miestas, savo esme daug rusiškesnis už Sankt Peterburgą ar Maskvą…
Kaip gyventi toliau
Tuo metu, kai buvo madinga paviršutiniška statistika, kažkas suskaičiavo, kad yra trys profesijos, kurių atstovai dažniausiai žudėsi: tai dantų gydytojai, japonų verslininkai ir rašytojai. Sausa statistika visuomet įdomi tuo, jog neparengtas protas bando iškart šiuose skaičiuose surasti atsakymą: kodėl? Kodėl būtent jie?
Pripažinimo kelias
… Moksleiviai jūsų aistringai nekenčia
„Achilas ir vėžlys – tai apie mane“
Gal aš tiesiog trumpai papasakosiu, kaip ši knyga atsirado. Savarankiškai studijavau filosofiją, gilindamasis į hermeneutinės filosofijos tekstus ir rašydamas apie juos, taip pat dėstydamas hermeneutiką studentams. Bet prieš nebeįsivaizduojamą daugybę metų nusprendžiau imtis filosofiškai dirbti ne kaip filosofijos istorijos tyrinėtojas, o savo vardu.
Romanai apie meną ir aistras
Graikų kalbos žodis mimēsis reiškia vaizdavimą, sekimą, (pa)mėgdžiojimą, imitaciją. Tačiau kas iš tiesų mėgdžiojama, kokia tikrovė – vidinė ar išorinė – meno kūrinyje imituojama? Aristotelio „Poetikoje“ svarstoma, kad norint, jog vaizduojamas objektas būtų įtikinamas, reikia užčiuopti ir perteikti pamatinį to objekto dėsnį, principą, esmę.
(Ne)tinkama visata (ne)tinkamai vietai
Pernai už knygą „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ Jotvingių premiją pelniusiai poetei Jurgitai Jasponytei būdingas ramus stebėjimas, nesvarbu, ji stebi tamsą, lietų, artimuosius ar mąsto apie mirtį, stengiasi įžiūrėti gyvenimo ir mirties ribą, užčiuopia tamsą savyje ir stengiasi kuo ramiau ją priimti, visa supina su liaudies dainomis…
MAURIZIO FERRARIS
[Dovilė Dagienė-DoDA:] Projektas jau spėjo pagulėti stalčiuje, tačiau nesustojo. Vis pasipildydavo naujais į mano studiją užklydusiųjų portretais prisiminimui ir štai, mano džiaugsmui, toliau tęsia savo viešą kelionę, šį kartą jau „Šiaurės Atėnų“ puslapiuose. Atgimusią rubriką lydi Vilniuje viešėjusio italų filosofo Maurizio Ferrario portretas prisiminimui.
Moterų kūnai galios lauke: hidžabas Irane
Nuo XX a. pradžios Irane hidžabas buvo pagrindinė ideologinės kovos tarp tradicionalizmo ir modernybės jėgų vieta ir kriterijus, pagal kurį daugelis vertino musulmonių moterų emancipaciją.
Pasaka apie Mėlynbarzdį
Mezga voras musei vestuvių drabužį
Baltą – op ant galvos.
Op galvą.
Musės nebėr.
Voras ruošiasi kitoms vestuvėms.
Žmogus, kuris slėpė savo nuopelnus Lietuvai
Vartydamas knygas aptikau, kad kovo 19 dieną sukaks keturiasdešimt metų, kai Anapilin iškeliavo astronomas Antanas Juška (1902–1985). Tai žmogus, kurio vardą ir pavardę kadaise žinojo net tie, kuriems žvaigždėmis nusėtas dangus nerūpėjo.
Nuščiuvusio Kipro palytėjimas
Žiemą į pietus tekę skristi mažai, lenkiu pirštus lėktuve: vieną vasarį – tikrai toli, kiek artėliau pernykštį sausį, o dabar pirmąsyk gruodį, dar kiek mažėlesniu atstumu. Kitaip nei anais kartais, keleivių saugumo patikroje palieki žiemos vėsą (šaltis išlydėti neatėjo), tačiau kalėdinio vaibo ji nestabdo, ir šiauriečio sąmonėj įvyksta neįprasta atsiskyrimo scena.
Peterio Falko mirtis
Prieš važiuodamas prie jūros visada neužmiegu ir vartausi lovoje, todėl šiąnakt nutariau net nesigulti ir pažiūrėti porą tris filmus. Egzaminai praėjo, mokykla pagaliau baigta. Lieka tik sulaukti likusių rezultatų, nors per daug nesijaudinu – nenoriu (noriu) girtis, bet anglų egzaminą išlaikiau puikiai. Atostogauti važiuosime su mamos drauge, jos dukra ir mano sese; mama atvažiuos vėliau.
Meilės ir seilės
Tu, meile, – tąsi seilė, besivelkanti paskui mane kaip gleivės paskui sraigę. Kiek prisimenu, tiek buvai užkibusi man ant ausies kriauklės, šnabždanti baisiausius žodžius ir velkanti mane į vietas, kur be Tavo paliepimo niekuo gyvu neičiau. Kiek siekia atmintis, tiek bandžiau Tave pamatyti, bet kadangi savo ausų nepamatysi, o ką jau kalbėti apie užausius, Tu – nematoma.
Smalsus berniukas eina į knygų mugę
Ei, Kukuti, ku ku,
Einam į mugę kartu!
Stovim abu eilėje
Prie vartų, prie salių, prie blynų,
Stovim abu eilėje
Prie tualeto po cepelinų.
