L. P. HARTLEY
V. S.
Pirmųjų savo knygų nelabai prisiminė, tačiau viename kūrinyje, „Paniekintajame“, į vieną personažą sudėjo visą juodą tulžį. Rašė apie jį nepaprastai kerštingai, lyg demaskuodamas kokį realų žmogų. Jautė keistą pasitenkinimą, suteikdamas jam visokiausių blogų bruožų. Ir nė sykio nesuabejojo savo teisumu. Nejuto nė lašo gailesčio net ir tuomet, kai anas už nedorus darbus buvo nuteistas pakarti.
Klimato katastrofos išvakarėse
Pastarojo meto gilets jaunes (geltonųjų liemenių) protestai Prancūzijoje dvelkia XVIII amžiaus pabaiga ir jos metu šalį apėmusia revoliucine dvasia. Į riaušes sparčiai pavirtusias demonstracijas paskatino šalies prezidento Emmanuelio Macrono reformos, tarp kurių yra sprendimas padidinti degalų akcizą.
Ko niekaip nepakeisime
Norėtųsi pagaliau advento, – nesvarbu, tylaus ar panašaus į turgų, – kuris nors laikinai sustabdytų Kristaus paieškas. Pareigą, taip pat galimybę ir poreikį žūtbūt užuosti žemėje jo pėdsakus, ištraukti jį į dienos šviesą, nes kitaip Bažnyčią ir pasaulį ištiksianti katastrofa. Liktume be Dievo, pasmerkti kosminei našlaitystei.
Prisimenant Eimuntą Nekrošių
Per pirmus dvidešimt Nekrošiaus darbo metų – dešimt šedevrų! Toks jaunas, užsisklendęs ir susikaupęs, Nekrošius įžengia į visai svetimą jam Jaunimo teatrą ir padaro tokį skaudų „Medaus skonį“, paskui į Kauno teatrą, kur Čechovo „Ivanove“, dar balansavusiame ant tradicijos ribos, sukuria keletą nepamirštamų scenų su Zelčium, Staliliūnaite ir Venslovu.
Pakeliui į darną su streikuojančiais mokytojais
Kaip galima skelbtis profesionalų Vyriausybe, vykdyti reformą, kalbėti apie mokytojų profesijos prestižo ir mokytojų algų kėlimą ir sulaukti… streiko? Kaip galima išdalinti „milijardą milijonui“ ir sakyti, kad biudžete nėra pinigų didesnėms mokytojų algoms?
Filosofas, kuris išrado žodį „idiosinkratiškas“
[Slavoj Žižek:] „Nevadinkite manęs profesoriumi, jei nenorite, kad jus užmuščiau. Jaučiuosi taip nepatogiai, kai kas nors pavadina mane profesoriumi. Kur yra profesorius? Turiu didelę problemą su bet kokiais oficialiais titulais ir panašiai. Kai kas nors pavadina mane profesoriumi, automatiškai priimu tai kaip ironiją.“
Dėti skersą. Pasakojimas apie vyrus
Iš pradžių ketinau rašyti eseistinį tekstą, kaip man patinka išsekti nuo darbo – ratilai ima skrieti prieš nosį, keičia formą ore, virpa smegenyse, įsisuka net į higieninius paketus, spjaudo metodišką virtuvės nekentimo šizofreniją ir diktuoja žmonių nereikėjimo Deklaraciją: Nekenčiu jūsų, Gyvybingieji!
Nepaliaujamas pašnekesys su tyleniu
Pavyzdinis miestas 16
Tai lyg išeiti iš parodos apie melancholiją beveik verkiant iš juoko, įsivaizduojant tuos memento mori, miniatiūrinius skeletukus kilmingos damos pirštinėtoje rankoje, kuriuos ji sau viena pati apmąsto, slapčiomis išsišiepusi.
Patarimai, kaip rašyti (3)
[Stephenas Kingas:] „Kai manęs klausia, kokia „mano sėkmės paslaptis“ (absurdiška mintis, bet nuo jos neįmanoma pabėgti), kartais atsakau, kad sėkmę lėmė du dalykai: gera sveikata ir santuoka. [...] Sveiko kūno ir tvirto ryšio su savarankiška, tavęs po padu nespaudžiančia moterimi derinys sudarė man sąlygas nepertraukiamai dirbti savo darbą.“
Roberto Bolaño knygos
Sėdim baruose, kalbamės apie poeziją iki paryčių
Freken Petronėlė
Dvi krūvelės. Literatūra ir teatras. Du Petronėlės Česnulevičiūtės (PČ) pasauliai. Čia jos knygos. Lietuviškos, rusiškos. Taip pat lenkų, vokiečių kalbomis – sukaupta gal net viskas, kas tik galėjo pasiekti mus pro geležinę uždangą.
Eilės
vilnius–alytus–vilnius
apie kunčino bibliotekoje vykstančius „imbiero vakarus“ išgirdau prieš porą metų, kai prozininkas, su kuriuo tuomet susirašinėjome dėl jo knygos pristatymo, užsiminė, kad dirba prie naujo specialiai šiam renginiui rašomo teksto. labai stengiasi, nes komisijos ir publikos geriausiai įvertintų kūrinių autorius organizatoriai apdovanoja solidžiais piniginiais prizais.
Frankenšteinas Bagdade, arba Tikrojo monstro beieškant
„Frankenšteinas Bagdade“ yra nevienareikšmis ir sudėtingas romanas, kuris priverčia galvoti ir abejoti. O kaip tik galvoti mes dažnai nenorime.
Įsivaizduoju, vadinasi, esu
Kiek pasikartodami pateiksime glaustą Saboliaus traktato pagrindinį argumentą: Vakarų filosofijos tradicijoje vyravo vaizdo metafizika, kai vaizdas laikomas blyškia ir nepatikima vaizduotės objektų kopija, liudijančia degradavusią tikrovę. Tokie vertinimai kyla iš to, kad pasaulio objektai yra pranašesni už sąmonės procesus.
Būrimai
Pamažu atradau, kad jis beveik visad plėšdavo lapus iš romanų, dažniausiai XIX amžiaus. Būta čia kažkokios logikos. Jis, rodos, labiausiai domėjosi Dostojevskiu; atradau, kad buvo išplėšęs lapų iš visų mano turimų jo knygų. Man buvo daugmaž tas pats dėl daugumos jų, jos šiaip ar taip per ilgos.
Nesufalsifikuoto dienoraščio fragmentai: 2009
Sausio 14, trečiadienis. Vakar atėjo į galvą, kad būtų gerai kur nors išvažiuoti ir dingti. Pavyzdžiui, įsiprašyti į kokį nors budistų vienuolyną. Manau, kad gal tik kokie du žmonės dėl šito jaustų nuostolį. Įdomu, ar yra Ispanijoje budistų ir jų bendruomenių? Norėčiau būti netoliese dykuminių kraštų. Kažkodėl.
Mano ir mūsų Daukantas
Kai kurie tyrinėtojai kultūrologai vis dar nepaliauja laužę galvas ir argumentų ietis aiškindamiesi, iš kur kyla S. Daukanto tikslingo užsispyrimo siekiant užsibrėžtų tikslų ir savitumo paslaptis. Dažniausiai tai linkstama sieti su jo gimimo vieta ir žemaitiškumu, bet akivaizdu, kad tai tik pusė tiesos.
Mano liūdnas veidas
…sutikome pagyvenusį žmogų, ant kurio krūtinės iš karto pamačiau mokytojo ženkliuką; senis niekaip negalėjo išvengti susitikimo su mumis ir privalėjo norom nenorom atlikti savo pareigą: pirmiausia jis pagal visas taisykles pasisveikino su policininku – išreikšdamas visišką nuolankumą tris kartus pliaukštelėjo delnu sau per galvą…
