ANITA KAPOČIŪTĖ
Istorija apie Minotaurą
Prisimenu, kai buvau mažas, vakarais bijodavau užmigti. Namuose ilgai negesdavo šviesa, pro langą iš savo kertės matydavau porą gretimų trobų – jose taip pat ilgai spingsodavo žiburys. Tėvai kalbėdavosi pašnibždomis, o mano baimė vis augo; įtempęs ausis stengdavausi gaudyti bent žodžių nuotrupas vildamasis: jeigu išgirsiu, apie ką jie kuždasi, bent sužinosiu, ko bijau. Galbūt dėl to šitaip ir išjautrėjo mano klausa: kai oras ramus ir drėgnas, girdžiu kiekvieną kaimo krebždesį.
Šauksmas į tarpgalaktinį Kristų
Kaip interviu aiškino vienas dievobaimingumu garsėjančio Kukluksklano riteris: „Mylėti artimą – tai mylėti saviškį. Juodieji, žydai ir katalikai mums ne artimieji.“ Kas paneigs, kad galimas ir toks Kalno pamokslo interpretavimas. Tokiu atveju gali atrodyti, kad Europoje ir Šiaurės Amerikoje vėl į madą sugrįžtantys klaustrofobinis nacionalizmas ir trumparegiškumas – savaime suprantami.
Puccini operų triptikas
Šiais metais muzikos pasauliui minint garsiojo italų kompozitoriaus Giacomo Puccini 100-ąsias mirties metines Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) pakvietė į operų triptiko premjerą.
Rita Tūtlytė: „Kūrinyje ieškau metafizinių dalykų“
Literatūrologės Ritos Tūtlytės brydė lietuvių humanistikos lauke aiškiai matoma – savita ir atskira, tačiau neužželianti, kviečianti žengti tolyn į pasaulį ir gilyn į save. Svarus jos daugiametės darbuotės…
Apie Jėzaus ir tinderio kančias
Visos ir visi, parašę daugiau nei vieną knygą, žino, kad sunkiausiai rašoma būtent antroji. Pirmoji dažnai kurpiama intuityviai, tarsi žaidžiant. Iš pirmosios knygos arba visai nieko nesitikima, arba naiviai tikima savo autentiškumu bei išskirtinumu.
Su Cesiule – with love
Su AGNE CESIULE – aktyvia literatūrinio lauko dalyve ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus kultūrinės veiklos organizatore – kalbasi Eglė Frank
Tarp fantazijos ir realybės: vaikų literatūros keliais
Prisipažinsiu, man teko nelengva užduotis – parašyti kalbą, sveikinimą, pagiriamąjį žodį doc. dr. Kęstučio Urbos 70 metų sukakties proga. Iš esmės galima viską pasakyti labai trumpai. Sveikiname ir ačiū. Plojimai.…
Pasaulių pabaigos pastorius
„Man regis, literatūros vystymasis sustojo, – apibendrina Krasznahorkai. – Grįžome prie nykaus realizmo laikų, o esminiai klausimai išnyko. Tai grynai eskapistinė padėtis. Nesuprantu, kodėl šiais laikais geriausiais laikomi pasaulinio garso romanistai tyčia save apakina, nors iš tikrųjų nėra akli… Gal jie bijo?“
Inshallah, 108 eilėraščiai
Žvirblis lesioja
iš akiduobės pasaulį,
kuris nuvylė.
Pats žydėjimas
ir aš neturiu kuo skųstis
Bespyglė
Aš
parašiau
eilėraštį apie
kalėdinę eglutę bet
Iš „Lentelių“
Jie išraižė savo gyvenimus molyje
ir pasitraukė.
Jų aidą girdžiu kraujo tvinksniuos.
Apie pašaukimą
Būti tobulam – tai atsiliepti į savo pašaukimą, būti šventam – tai, nepaisant vidinės tamsos, savo prigimtinio sužeistumo, įsileisti Kristų ir Jo nešamą šviesą vidun. Šventieji – ne tie, kurie be dėmės, o tie, kurie atpažįsta savo purvą ir pripažįsta jį neišsisukinėdami.
Kareivio Kūčios
Prireikus numesti svarbią bombą, paprastai tai daroma per Kūčias, kadangi tą vakarą priešlėktuvinės gynybos postuose budintys jauni kareiviai nesunkiai įsileidžia pašalines mintis ir visai nepastebi skrendančių bombonešių, kad ir kokie dideli bei puikūs šie būtų. Vienas būtent toks bombonešis skrido aukštai virš užšalusios jūros per dangaus naujagimį sniegą priešo šalies link.
Apie nenorą Kalėdoms namo
Šiemet, kaip ir kasmet, dideliu noru grįžti pas tėvus šventėms netrykštu. Yra ne viena frazė pasakyti, kodėl, pavyzdžiui, „nes klaus, kada vestuvės“, „nes priekaištaus, kad nevalgau mėsos“, „nes jie už šeimų maršą“ ir t. t. Tačiau tokie paaiškinimai – vieni išsisukinėjimai nuo tiesos. O tiesa tokia: mano šeima psichinė.
Baltoji giesmė
Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!“ Ir kas girdi, teatsiliepia: „Ateik!“ …
Kūčių vakarą, be elektros
Jeigu nebūtų užrašo kitoje šios nuotraukos pusėje, niekaip nesusigaudytum, kad matai šventą Kūčių vakarienę. Su dvylika privalomų patiekalų, žvakėmis, atversta Evangelijų knyga ir taip toliau. Pasididinęs vaizdą tyrinėju valgius…
Laiškai iš Raudondvario
Šiame straipsnyje nagrinėjamas Raudondvario (Kauno r.) grafo Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus (1801–1866) vyriausiojo dvarų valdytojo, sekretoriaus, archyvaro Konstantino Ralcevičiaus (apie 1825 – po 1870) susirašinėjimas su tėvu Motiejumi Ralcevičiumi (m. 1863), grafo namų Vilniuje, Trakų gatvėje, valdytoju ir prižiūrėtoju.
