Skelbiami tekstai iš Nr. 1 (1377) 2022-01-07
Vlastimil Beneš. Žiemos sodai. 1964

SIGIZMUND KRŽIŽANOVSKIJ
Kvadratūrinas

Va tada ir prasidėjo: ranka ilgai grabinėjo orą: nei laikrodžio, nei stalo nebuvo. Sutulinas tuoj pat atmerkė akis. Po akimirkos jis sėdėjo lovoje ir sutrikęs žvalgėsi po kambarį. Stalas, įprastai stovėdavęs čia, prie galvūgalio, buvo nuslinkęs į kažkokio pusiau pažįstamo, erdvaus, bet nedermingo kambario vidurį.
Visi daiktai buvo tie patys: ir kilimėlis, nutrintas bei striukas, pašliaužęs į priekį įkandin stalo, ir fotografijos, ir taburetė, ir geltoni tapetų raštai, – bet visa tai ištįsusio kambario kube buvo išstatyta neįprastai plačiai.
RIIKA HELLE-KOTKA

Užkalbėjimas

Pasaulio ašie,
geležies ašmenie,
nušluok virusus plunksna.
Degink baimę ligi gelmės,
paukštele ugnies.
Kilk į padangių šachtą,
liepsna aštriaake.
-js-

KSDK romansas

Čia, žinoma, šiek tiek senų prisiminimų, šiek tiek užuominos į karantiną ar į šventinę vienatvę, klastingai užgulančią tam nepasiruošusius. Bet ir priekaištas sau dėl neaplankytų kalinių, ligonių, pabėgėlių. Kalinių lankymas neišbrauktas iš septynių artimo meilės darbų kūnui sąrašo katekizmuose.

Feminizmo ir meno sankirta Lietuvoje

[G. Kimantaitė:] Praėjusių metų vasaros pirmą dieną su bendrakurse I. Vėbraite nusprendėme surengti diskusiją pavadinimu „Feminizmo ir meno sankirta Lietuvoje“. Nuotoliniu būdu vykusiame pokalbyje dalyvavo nepriklausoma kuratorė, rašytoja L. KREIVYTĖ, kompozitorė M. SOKAITĖ, kino kritikė S. LINGEVIČIŪTĖ ir teatro režisierė U. BARTOŠEVIČIŪTĖ.

JELENA ŠALAJ

Tarp magijos ir religijos: ką Pierre’as Bourdieu pasakytų apie fotografuojančias supermamas?

Esminė tezė, kurią Pierre’as Bourdieu gina savo tekste, apibendrintai galėtų skambėti taip: fotografija atlieka tam tikras socialines funkcijas, kurių pagrindinė  – grupės vienybės stiprinimas.

Per Rusiją arkliais

Pradedame spausdinti Gerb. Mokytojo Pr. Gedvilos labai įdomią nuotykių kelionę. Jis karui pasibaigus pasiryžo iš bolševikų „rojaus“ bėgti. Bet gyveno paliai Uralo kalnus. Ir vis dėlto su arkliais pabėgo. Taigi turėjo pervažiuoti skersai visą Rusiją.

[„Šaltinio“] Redakcija

LAURA LAURUŠAITĖ

Komparatyvinė staltiesė

 

Kalba, pasakyta atsiimant Algio Kalėdos premiją 2021 m. gruodžio 29 d.

Ką skaityti: Abdulrazako Gurnah knygos

Trys Švedijos akademijos Literatūros komiteto nariai pateikė rekomendacijas, nuo kurių romanų pradėti pažintį su šio autoriaus, iki premijavimo ne itin žinoto už Britanijos ribų, kūryba.

MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ

Dovanotos knygos

Šitą gavau iš autorės, bet nenoriu rašyti recenzijos. Sakau, gal tu norėsi? Linksmų švenčių!

DANIELĖ ŪSELYTĖ

Sugrįžtanti atmintis: moterų liudijimai apie Holokaustą

Anetos Anros dokumentinė apysaka „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“ atskleidžia dviejų skirtingų kartų moterų – Kauno geto ir Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinės Juditos Zupavičienės-Sperlingienės ir žydų gelbėtojos Janinos Strużanowskos dukros Hannos Strużanowskos-Balsienės – gyvenimo ir išlikimo istorijas.

ARTŪRAS DUBINSKAS

Plasnojant per rūką

„Žmogus, nes ne paukštis“, – taip žaismingai prisistato debiutuojantis apžvelgiamos knygos „Rūko dugnas“ autorius Edvinas Valikonis. Ką nors žaismingo pabandysiu pasakyti ir aš. Taigi, mieli skaitytojai, užsimerkite ir įsivaizduokite, kad ši apžvalga – tai visai ne apžvalga, o laidos „Visatos paslaptys“ serija, ir kad netrukus išgirsite raminantį Morgano Freemano balsą.

EVELINA KASIULEVIČIENĖ

Senatvė išvyksta antradienį

„Siunti mane į nukvakusių senučių namus, nes visi galvojate, kad esu šlykšti senbezda, ir, turiu pasakyti, žvelgiant iš jūsų požiūrio taško esate teisūs“, – lepteli romano veikėja Mariana Leterbi savo sūnui vardu Galahadas. Ši citata, mano manymu, leidžia įsivaizduoti, apie ką bus [...] Leonoros Carrington (1917–2011) knyga „Klausymo ragelis“ (1974)…

Įkvėpimas. Aukščiausiojo kodas. Vertybių sistema

 

Latvių rašytojų atsivėrimai

ALFONSAS JONAS NAVICKAS

Smėlio knyga

Atverčiau smėlio knygą –
Meilės eilėraščiai.
Rašyti pradėta
Dar
Prieš
Mūsų erą:
Erotinių,
Ilgesingų…
NIDA TIMINSKAITĖ

Eilės

tupiu kaip prancūziška varna
smėlio platybėse
marių spindintis švinas
horizontas – šiurkščiai suverptas siūlas
ilgesingas pūkuotas žydėjimas
akompanuoja vėjui
kopų tolimas artumas
braižo būties žemėlapį…

Iš lenkų poezijos [Wat, Miłosz, Kofta]

Jo senatvė sutapo su skalsos metais.
Nebuvo nei žemės drebėjimų, nei sausros, nei potvynio.
Rodės, jog išsilygina metų laikai,
Jog žvaigždės ryškėja, o saulė šviesėja.
Net atokiausios provincijos nekariavo.
Kartos augo artimiesiems paslaugios.
Niekas nesišaipė iš gerosios žmogaus prigimties.
GALWAY KINNELL

Žiūrėti į tavo veidą…

Žiūrėti į tavo veidą,
tau pasirengus išeiti,
tai lyg besaulę dieną
priklaupus prie seno paminklo
bandyti įskaityti baltam akmeny
iškaltą eilėraštį.
ANDRIUS PULKAUNINKAS

Prie viešojo kelio

Scenoje spengianti tyla. Visi laukia, kol pasirodys Marcelijus. Marija sugalvojo statyti spektaklį pagal Marcelijaus Martinaičio „Pilkapį“. Jis vadinasi „Prie viešojo kelio“. Jau po septynių penkiolika, o Marcelijaus vis nėra. Reikalingas jo leidimas, palaiminimas. Prie scenos tarp kolonų padengtas stalas su sausainiais ir arbata – aktoriams vietos iš šonų, o Marcelijui – galustalėje.

MYKOLAS KIMTYS

Naujieji metai

Ankstyvas pirmosios naujųjų metų dienos rytas. Antanas jautėsi išsekęs. Pažiūrėjo pro langą į savo kiemą. Pamatė du balandžius. Pagalvojo, kad tų purvinų paukščių gyvenimas turbūt šimtus kartų geresnis už jo paties. Nuėjo į tualetą. Apžiūrėjo savo veidą veidrodyje. Labiausiai norėjo sulįst į unitazą ir nuleisti save kanalizacijos vamzdžiu. Pamėgino išsišikt. Bent dalį savęs nuleistų.

AUGMINAS PETRONIS

Džiákūzy

  Lionginas, tiesios marmurinės nosies link šešiasdešimtmečio artėjantis barzdočius, kopėtėlėmis nusileido į drungną baseino vandenį, kuris dėl plytelių spalvos atrodė idiliškai mėlynas, lyg Sicilijos pliaže. Stengėsi atrodyti besijaučiąs visiškai komfortiškai,…