TEOFIL ŁAPIŃSKI
Sukilėliai jūrinėje ekspedicijoje į Lietuvą
Malinowskis iš baimės persižegnojo, aš mielai būčiau davęs kelis dukatus, kad tik ta baidyklė nebūtų pasirodžiusi mums kelyje, o jūreiviai piktai žvelgė į bobą ir būtų mielai ją nuskandinę. Tai buvo pirmas išlipus į krantą mūsų sutiktas asmuo.
Blogas gyvenimas „Scanoramoje“
„Blogas gyvenimas“ nuobodus – buvo ir tokių portugalų režisieriaus João Canijo filmo refleksijų. Vis dėlto sutikčiau su filmą pristačiusia „Scanoramos“ vadove Gražina Arlickaite: būtent nuobodžiavusiems filmas, deja, neatsivėrė. Filmo pavadinimas…
Vytauto Kubiliaus premija – Neringai Butnoriūtei
Įprastai su Neringa rudenį susitinkame kino teatre – per „Scanoramos“ festivalį. Jos hobis – filmų subtitravimas. Dar, žinoma, matomės įvairiuose literatūros renginiuose. Ir kartą per metus rengiame dviračių žygį –…
Liza yra Slut
Hipotetinėje Lyro gyvenimo priešistorėje moterys veikia kaip kliūtys jo prigimtinei laisvei vešėti. Tuo tarpu nelygybės lubų, sienų ir grindų sukurtoje virtualioje realybėje niekas nebenori gyventi.
Unės Kaunaitės metavisata
Iš romano pasakojimo paaiškėja, kad pasaulį XX a. pirmoje pusėje ir viduryje viena po kitos purtė pandemijos bangos, o paskutinė, kurios metu masiškai ėmė mirti vaikai, buvo lemiamas veiksnys užsidaryti namuose ir plėsti skaitmeninę erdvę kaip naują žmogaus gyvenamąją terpę.
Šviesos efektai
Kapinių nuotraukoje nei tų istorijų, nei dvasinių patirčių, žinoma, neperskaitysi. Gražiai, galingai liepsnoja Vėlinių nakties laužas, ir tiek. Rodos, lyg apskritai nebūna tų kraujo ir sielvarto upelių. Nežinau, kokį savo „bet“ čia įterpti. Kad jo nereikėtų, išeidamas paliksiu kambaryje degančią šviesą.
Izraelietis Berlyne: „Šis karas, kaip ir visi karai prieš tai, nėra sprendimas“
Metų metus buvau laikomas palikusiu Izraelį ir išdavusiu tautinę vienybę, dabar tapau tiesiog „teisingai apsisprendusiu“ išvykti į Berlyną. Jausmas toks, kad beveik visi žinojo ar bent jau turėjo žinoti, kur link viskas krypsta. Bet esu tiesiog sugniuždytas ir nenoriu žinoti.
Justinas Marcinkevičius – tautos istorijos metonimija
Nė viena europinė besijaučianti tauta neturėtų sutikti, kad būtų lengva ranka išmesti iš kultūros paveldo dideli jo gabalai vien dėl to, kad kūrėjai neva „kolaboravo“ su vienu ar kitu režimu. „Neva“ tampa reikšmingu teiginių žodžiu.
Eilėraščiai tatuiruotėms ir vienišių laidotuvėms
[Maartenas Inghelsas:] Laidojimo biuras, kuris rūpinosi finansiškai neturtingų žmonių laidotuvėmis, man atsiųsdavo laišką. Biuras, išsiaiškinęs, kad velionis neturi artimųjų, paprašydavo parašyti eilėraštį. Aš pasineriu į velionio gyvenimą, skambinu į ligoninę arba pensioną, kur jis mirė, pasikalbu su kaimynais ir t. t.
Leidybos tendencijos
Grožinė – išgalvota, o čia – tiesa!
Kentauros, arba Apie pasikeitusią nuomonę
Marijaus Šidlausko literatūrosofijoje, net tada, kai ji neperžengia kritikos ar eseistikos ribų, juntamas poetinės, bendresne prasme – egzistencinės būsenos pulsas, giluminiai ataidėjimai. Mąstymui, o galiausiai ir kentaurinės dvasios knygai, jie teikia vidinį junglumą, vientisumą.
Nenužudomas elitas
Gėrio idėja bene pirmiausia visiems rūpi. Todėl nenustebau, kad Algirdas Gaižutis studijoje „Elito šviesa ir šešėliai“ pasakoja apie „amžiną“, niekieno nenužudomą elitą – nuo pradžių pradžios visų istorijos audrų persekiojamą, bet ir mūsų laikais, kol žmonija dar jokio perkūno nenutrenkta, vis atgimstantį, vis dar gyvą.
Kaimynai
Džordžas kare žudė žmones.
Kokius žmones, kokiam kare, jis nesako, o aš
neklausiu. Gėlės jo namo kieme, aguonos ar plukės,
buvo ir tebėra gražiausios visoje gatvėje.
Šaka
Aš kartais įsivaizduoju savo laidotuves.
Ir nereikia man nešti baltų žiedų, dabar madingų.
Atiduokit mano organus, o atliekas –
sudeginkit.
Atneškit man vieną žiedą, raudoną,
tą, kuris žydėjo mano vaikystės sode,
žydra tvora aptvertam nuo vištų.
Kapinės
rubuiliai procesoriai hipokritai juokdariai atskirties
įtraukties kostiumuoti sėkmės kriptografai tvarūs
nelaikšiai supermenai kekšės liktarnos žaliojo
kurso šlaunim tatuiruotom…
Mano mokytojas – Vanagas
[1945 metų] Vasario 16-ąją atėjome ir klasėje sustojome visas kursas su mažutėmis trispalvėmis ant krūtinių. Pirma pamoka – mokytojo A. Kulikausko. Tarsi nemato. Bet auklėtojui pasako. Ateina auklėtojas, pažiūri. Patyli. O paskui: „Geriau širdyje – ne ant krūtinių.“ Nusiėmėme.
Beribė it krikšto malonė meilė
Esė „Numanomos Dievo meilės formos“ Weil atkreipia dėmesį į keletą reiškinių, kurie, jos manymu, pasižymi į bažnytinį sakramentą panašia ar net išties jam prilygstančia galia. Artimo meilė ir pasaulio grožis yra persisunkę Dievu ne mažiau nei religinės apeigos…
Anoniminės kritikos manifestas
Anonimiškumas įgalina ne tik kritiką, bet ir žodžio laisvę. Žinoma, ji daug kam tampa išsidergimo – „neapykantos kalbos“ – pateisinimu. Tai nereiškia, kad neturime jausti ir reikšti neapykantos, bet ji turi būti pamatuota, argumentuota ir pagrįsta. Reali kritika turi save pateisinti.
Neproduktyvūs, neypatingi ir labai laimingi
Pavasarį mečiau ofisinį darbą. Išėjau „į niekur“, nes jaučiau, kad greit atostogausiu ne Tenerifėje, o Vasaros gatvėje; ten nešviečia saulė, tik balti chalatai. Sulig ta diena stebuklingai dingo visi negalavimai: panikos atakos, stiprus nerimas ir akies tikas.
Kvieskit nerangūnams pareigūną
Galbūt jums netgi teko girdėti apie nerangalitą? Mat ligai įsismarkavus žmonės pasidaro ypač nerangūs, pavyzdžiui, išsiduria akį atidarydami spintelę, atsitrenkia į stiklines duris eidami iš pastato, pirmam šaltukui paspaudus tuojau išsitėškia ant ledo arba tiesiog užkliūva už savo susipainiojusių kojų (neklauskit kaip, aš irgi nežinau).
